• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai
Klausimas:
El-paštas:
Nuotrauka 1:
Nuotrauka 2:
Girls fight pagunda
Kuri istorija jums labiau patinka?
2010-03-15

Afrodite


Mano vyras - kalinys

Mano istorija "mirsiu-nepamiršiu" paprasta, tačiau dabar daug  juoko kelianti: vis prisimenam su vyru ir juokiamės :)

Labai greit su vyru pradėjome gyventi kartu: smagu, jauku, gera... Aš tvarkausi namus ir randu senus jo užrašus. Prisėdau trumpam ir skaitau...


O ten kokie išgyvenimai! Kai jis sėdėjo kalėjime, koks sunkus metas buvo, kaip rašė ilgus laiškus mamai ir t.t. ir pan. Man net rankos drebėti pradėjo!!! Kodėl man nieko nepasakė??? Kodėl? Už ką?!

Atrodė toks šiltas mielas žmogutis... Visą ašarų pakalnę paleidau, drebėjo rankos, balsas... slydo žemė... Tik grįžęs jis juokėsi pilvą susiėmęs. Nesupratau, kodėl? "Čia gi, sako, rašinėlis iš mokyklos literatūros pamokos!  Pasilikau, nes už jį gavau 5, ko niekad negaudavau!"


Tai juoko dozė visam gyvenimui mums dabar :) O tas "kalinys " jau 12 metų kaip mano "kalinys" :)


Daugiau konkurse dalyvaujančių istorijų.


Billina


Aš ir mano aktorius

Nusipirkau bilietą į spektaklį prieš mėnesį laiko, dar vasarai neatėjus, nes bijojau pražiopsoti geras vietas salėje. Mėnuo prabėgo, saulė aukštai kybojo, aš vaikščiojau "Akropolio" salėse ir galvojau, kad šiandien ta diena, kai nueisiu į spektaklį ir pirmą kartą gyvai pamatysiu, kaip vaidina mano mylimas aktorius. Ne televizijos ekrane besistaipantį, o ant koncertų salės parketo atliekantį tikrą vaidmenį.

Turiu tradiciją visiems mylimiems vyrams padovanoti baltą rožę po spektaklio, paskutinio skambučio proga ir panašiai. Taigi nuėjau  ir nusipirkau vieną. Ir labai laiminga ėjau link teatro. Žmonės buriavosi prie įėjimo. Persekiojau visų rankas, kuriose kybojo rankinukai, mobilieji telefonai, cigaretės - jokių gėlių. Ėmiau jaustis keistai, ir pagalvojau "gal šiais laikais niekas nebeneša gėlių aktoriams?". Viskas baigėsi taip, kad publikai plojant nusilenkiantiems aktoriams, aš nuėjau prie scenos ir stovėdama atokiau nuo jos pakėliau rožę žiūrėdama į aktorių. Tuomet jis gestais paklausė "čia man?" Aš linktelėjau. Ir abu ėjome prie scenos, jis priklaupė ant vieno kelio, ir paimdamas iš mano rankų rožę pabučiavo po syki į abu skruostus ir dukart į lūpas. Akys temo, nes buvo toks jausmas, kai kraujas užkaista, ir kojos linksta ir negali suvokti, ar tai tikra, ar tau vaidenasi? Žmonės ploja, merginos pirmoje eilėje kreivai į mane žiuri, o mane bučiuoja pagrindinis spektaklio aktorius.

Nors nuo tada praėjo daug laiko, aš negaliu pamiršti šito ir, duok dieve, kad visada prisiminčiau.


Kitą tos pačios istorijos variantą rasite čia.