Kaip papuošti vakarinę moters ranką?

jupiterimages.com nuotr.

Dar ne visi vyrai supranta, kad moters aksesuarų dėžutėje taip pat egzistuoja sava tvarka ir reikalavimai. Dažnas nustemba sužinojęs, kad joje, be žiedų, apyrankių, auskarų, kolje ir sagių taip pat turi būti ir keli laikrodžiai.

Mat, skirtingai nei vyrai, kiekviena veikli moteris intuityviai jaučia, kad skirtingiems dienos ar gyvenimo tarpsniams reikalingas ir skirtingas laikrodis – sportinio stiliaus tinka tik kelionėje ar laisvalaikiu “prie džinsų”, klasikinis, tegu ir puošnesnio dizaino – darbo dienai prie kostiumėlio, o prie vakarinės suknelės dera visai kitoks – juvelyrinis laikrodis. Dažnai tokio tipo laikrodis yra svarbesnis ir didesnį įspūdį darąs aksesuaras nei kiti papuošalai.

Vakarinių laikrodžių atsiradimas

Juvelyrinių laikrodžių pradininku laikomas prancūzų dizaineris Lui Cartier. Būtent jis pirmasis atkreipė dėmesį į moters riešus ir 1920 metais pasiūlė jos eleganciją pabrėžti rankiniu laikrodžiu. Jo nuostata iš pradžių buvo nesuprasta, nes pagal to meto madas moterų rankas slėpė ilgos rankovės, todėl niekas nematė prasmės investuoti į šį nepastebimą papuošalą (po kelių dešimtmečių aktorius Yvas Montandas juokavo: “tik moteris gali vilkėti tūkstantį frankų kainuojančią suknelę, segėti papuošalų už kelis tūkstančius frankų, ir visa tai slėpti po paltu už keliasdešimt frankų”). Apnuoginti rankas drįso tik amerikietės, tačiau jų stilius paplito Europoje tik trečiajame dešimtmetyje su art-deco stiliaus revoliucija ir plintančiais Holivudo kino filmais. Tik tada dizaineriai susirūpino moterų riešų papuošalais ir sukūrė aukštuomenės damoms (moteriški rankiniai laikrodžiai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo neįtikėtinai brangūs) aksesuarą tiesiog sujungdami laikrodį ir diademą į vieną dirbinį. Šis aukštuomenės damų laikrodžių gamybos principas išliko ir iki šių dienų – vakariniai laikrodžiai buvo pripažįstami sudedamąja papuošalų komplekto dalimi. Žymios italų juvelyrinės kompanijos Antonini savininkas Julio Antonini, prieš keletą metų atidarydamas savo pirmąjį boutique Maskvoje, liūdnai konstatavo, kad “bet kurių papuošalų komplektas daug greičiau nuperkamas, jeigu jame yra laikrodis”. Jį, kaip kūrėją, tai žeidė, nes kuriant laikrodžio išvaizdą bet kuriam dizaineriui erdvė fantazijai yra gerokai apribota. Tačiau moterys jau kelis dešimtmečius vertino vakarinius laikrodžius kaip sudedamąją papuošalų dalį ir rinka į tai turėjo reaguoti. Ir tokios “rankinės diademos” buvo pradėtos vadinti juvelyriniais laikrodžiais.