Žiedai: meilė, valdžia ir grožis

Jupiterimages nuotr.

Žiedus mūvi visi: vyrai ir moterys, jauni ir seni. Psichologai aiškina, kad didžiulę reikšmę turi ne tiek pats žiedas, kiek pirštas, ant kurio jis yra. Tokiu būdu žiedo savininkas nori aplinkiniams pranešti informaciją. Kokią? Tuoj sužinosite.

Pati populiariausia žiedo vieta – bevardis pirštas. Tai byloja apie šeiminę padėtį. Esu vedęs, esu ištekėjusi. Šiai „skilčiai“ užpildyti pasirenkama dešinė ranka, o katalikų tradicijoje - kairė.

Istorikų tvirtinimu, toks paprotys atsirado dar senovės egiptiečių laikais, jie tikėjo, kad būtent nuo bevardžio piršto prasideda „meilės arterija“, vedanti tiesiai į širdį, t.y. jie manė, kad ketvirtasis pirštas ypatingu nervu arba kraujotakos indu yra susietas su širdimi. Puoselėdama tokias mintis faraonų tauta nešiojo vestuvinius žiedus iš pačių įvairiausių metalų, stiklo ir net keramikos.

Senovės Romos laikais atsiranda tradicija sutuoktiniui dovanoti geležinį arba bronzinį žiedą kaip vedybinių saitų tvirtumo ženklą. Krikščionybė nepaneigė šio pagoniško įsitikinimo ir įteisino jį Bažnyčios ritualu ir dieviškuoju palaiminimu. Labiau įprasti mums auksiniai sutuoktuvių žiedai pradėti mūvėti tik III-IV amžiuje.

Žiedas ant smiliaus reiškia „valdžią“. Žiedu papuoštas šis pirštas – valingo charakterio, išdidumo ir valdžios siekimo ženklas. „Valdžios žiedas“ ant dešinės rankos liudija apdairumą, blaivų padėties vertinimą, ant kairės rankos – greičiau didybės maniją ir polinkį į isteriją.

Žiedus ant smiliaus mūvėjo žinomi valdovai ir karvedžiai – Cezaris, Ivanas Rūstusis, kardinolas Rišeljė, Henrikas VIII. Pastarasis, beje, iš principo mūvėjo žiedus vien tik ant smilių, be to, būtinai iš karto ant abiejų rankų. Didysis monarchas, reformatorius ir paranoikas šitaip vaizduojamas visuose portretuose.

Žiedo ant didžiojo piršto prasmė - „Aš gražus (-i)“. Ant paties ilgiausio, pagrindinio piršto geriausia demonstruoti papuošalus ir tai, kiek mes patys sau patinkame. Agresyvus žiedo pranašumas ant smiliaus pakeičiamas mandagesniu savo paties orumo suvokimu ir labiau atleistinu mėgavimusi savimi.

Būtent ant didžiojo piršto žiedą mūvėjo Merilin Monro (Marilyn Monroe), kai dainavo apie deimantus. Beje, deimanto dydis šiuo atveju taip pat turi reikšmę – kuo didesnis ir pastebimesnis žiedas, tuo labiau jo savininkas trokšta įtikinti aplinkinius, kad jam neįmanoma atsispirti.

Gal ir nukrypsime nuo temos, bet būtent ant didžiojo piršto buvo mūvimas ir Džono Tolkieno (John Ronald Reuel Tolkien) trilogijos „Žiedų valdovas“ visagalybės žiedas. Kokiu gestu priešų kariuomenę pasveikino Sauronas, jeigu jam tą pirštą su žiedu paskui nukirto, matyt nereikia spėlioti.

Žiedai ant didžiųjų pirštų pelno ypatingą susidomėjimą, ypač jeigu tai – vyriškų rankų pirštai. Psichologų nuomone, pagrindinis tokio žiedo savininko tikslas – įsitvirtinti bet kokiomis priemonėmis ir visų pirma seksualine prasme. Nuomonė šiuo klausimu jau nesikeičia mažiausiai 2000 metų. Dar senovės graikai ir romėnai didįjį pirštą laikė falo simboliu ir nešiojo ant jo geležinius žiedus, kad apsaugotų savo vyriškąsias galias.

Mažylis – miniatiūrinė mūsų rankų „paso“ dalis. Vietos čia pakanka tik tam, kad pažymėtume varnelę skiltyje „kūrybiniai gebėjimai“. Žiedai ant mažylio – aktorių, dailininkų, modeliuotojų neatskiriami palydovai. Pavyzdžiui, aktorė Marlen Dytrich (Marlene Dietrich), pirmenybę teikdavo būtent žiedams ant šito piršto. Tačiau jeigu prieš jus yra žmogus ne iš menininkų pasaulio, ant mažylio mūvimas žiedas pasufleruos, kad jo savininkas kūrybiškas ir gali bet kada išsiveržti iš visuomenės nustatytų rėmų.

Pastaruoju metu tenka prabilti ir apie žiedus ant kojų pirštų. Juos mūvi ir moterys, ir vyrai. Visiškai nepriklausomai nuo to, ant kurio kojos piršto žiedas yra, jis kalba vien tik apie troškimą išsiskirti ir gerokai padidintą savo paties vertinimą. Psichologai šiuo klausimu sutaria – toks žmogus negali gyventi be aplinkinių dėmesio ir labai dažnai iškelia save virš kitų žmonių, ypač taip galima pasakyti tada, kai žiedas ant kojų pirštų demonstruojamas itin atvirai.

Paprastos taisyklės

Bet grįžkime prie klasikos. Jeigu prie madingų nagų ketinate priderinti klasikinius žiedus, renkantis papuošalą reikėtų laikytis kelių paprastų taisyklių:

Žiedai su ovaliais arba pailgais akmenimis rankai suteikia daugiau elegancijos.

Platūs žiedai su stambiais akmenimis netinka smulkioms, mažoms moterims, kurių pirštai per daug ploni ir nelabai ilgi.

Plonas žiedelis labiau papuoš merginos pirštus negu masyvus žiedas.

Nešioti po kelis žiedus ant vienos rankos pirštų, švelniai tariant, juokinga ir demonstruoja atitinkamą išsilavinimo lygį.

Stambių žiedų su brangakmeniais nereikėtų mūvėti dieną.

Vestuvinis žiedas

Vestuvinis žiedas – ne šiaip vedybų simbolis. Su juo yra susiję nemažai tradicijų ir papročių.

Pavyzdžiui, Europoje vestuvinis žiedas dažnai yra paliekamas kaip palikimas – iš kartos į kartą jį motinos dovanoja savo vyresniosioms dukroms.

Ploną vestuvinį žiedą su briliantu įprasta dovanoti per sužadėtuves, o vientisas žiedas be jokių papuošimų paprastai užmaunamas per santuokos registraciją.

Minint sidabrines vestuves, po 25 metų, sutuoktiniams rekomenduojama kartu su vestuviniu žiedu užsimauti sidabrinį.

Viena iš šių dienų naujovių – vestuvinis žiedas kaip skyrybų ženklas mūvimas ant kairės rankos bevardžio arba mažylio. Lyg ir visai nieko paprotys, padedantis išsiaiškinti tiesą. Žinoma, jeigu tų skyrybų nebuvo kokios trejos ar ketverios.

Beje, vestuvinių žiedų taip pat esama įvairių. Tai, kokį pasirinkote, parodo jūsų požiūrį į partnerį ir vedybas:

Plonas, „klasikinis“ 2-5 mm pločio auksinis žiedas byloja apie pasitenkinimą partneriu.  Jo savininkas nenusiteikęs ieškoti seksualinių nuotykių nuošalyje, santuoka gali būti ilgalaikė. Tačiau ateityje santykiai taps rutina.

Stambus, „pasunkintas“ žiedas (platesnis nei 5 mm) rodo nepasitikėjimą santykių stabilumu, partnerio patikimumu, intuityvų norą ar poreikį atitolinti galimą išsiskyrimą arba jo išvengti.

Vestuvinis žiedas su „patobulinimais“ (piešiniais, smulkiais deimantais, įrašais) byloja, kad jo savininkas nesąmoningai trokšta ryškesnių, aistringesnių santykių, nei yra dabar, arba baiminasi, kad dabartinės „ugnimi alsuojančios“ aistros pakaks neilgam ir labai greitai ji apsitrauks nuobodulio plėnimis.

Išvis vestuvinių žiedų nemūvi labai mažas procentas žmonių. Dažniausiai tai slapti erotomanai, nenorintys parodyti, kad yra susituokę. Didžioji dalis „nenešiojančių vestuvinio žiedo“ pasąmonėje priešinasi vestuvėms, šeimos jungui, nors ir gyvena normalų šeiminį gyvenimą.