• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Kailis - istorija bei ištakos

Autorius: IN FASHION
2009-09-24 09:51:00

Vienas iš kontraversiškiausių mados pramonės gaminių neabejotinai yra kailis. PETA protestuoja, Anna Wintour šypsosi. Šie nesutarimai man sukėlė didžiulį susidomėjimą kailio panaudojimo madoje istorija.

Prekyba kailiu yra vienas iš seniausių bei pačių svarbiausių Šiaurės Amerikos verslų, ji tris šimtus metų darė milžinišką įtaką JAV ekonomikos augimui.

Kailio verslo istorija prasidėjo šešiolikto amžiaus pradžioje, kai indėnai ir europiečiai pradėjo mainytis prekėmis: mūsų žemyno žmonės gaudavo kailius, o indėnai – metalinius darbo įrankius, ginklus ir kitus žmogaus rankų kūrinius. Bebro kailis, kuris Europoje buvo naudojamas veltinių skrybėlių gaminimui, tapo vienas populiariausių importuojamų kailių, iš esmės jis labiausiai ir prisidėjo prie kailių verslo augimo. Ši prekyba klestėjo iki devyniolikto amžiaus vidurio, kol dėl masinio naikinimo Šiaurės Amerikos žvėrys pradėjo nykti. Šiuo metu kailis vis dar populiarus, tačiau gyvūnai gaudomi pagal gamintojų užsakymus, o ne mainų pagalba, nors dar ir šiandien eskimai bei indėnai Kanadoje vis dar mainosi su kailio išdirbimo įmonėmis.

Pirmieji užsieniečiai, panorėję iš Šiaurės Amerikos indėnų įsigyti kailius, buvo Prancūzijos žvejai, kurie į Kanadą atvyko šešiolikto amžiaus pradžioje. Mainai prasidėjo, kai prancūzai indėnams pasiūlė pastariesiems dar nematytus europietiškus įrankius bei ginklus.

1608 m. prancūzų mokslininkas Samuelis de Champlain įrengė kailio mainų skyrių Kvebeko mieste, kuris ilgainiui tapo ir pagrindiniu prekybos tašku. Prancūzai užėmė teritorijas palei Šv. Laurencio bei Misisipės upes ir aplink Didžiuosius ežerus. Po kurio laiko prancūzai jau kontroliavo didžiąją dalį kailio verslo visoje Kanadoje. Kailius jie įsigydavo iš huronų bei otavos genčių indėnų.

Septyniolikto amžiaus pabaigoje britų kolonistai kailių verslą pradėjo vystyti Virdžinijoje. Britų prekybininkai vėliau sudarė sąjungą su irokėzų genties indėnais ir gabeno kailius per Atlanto vandenyną, iš Maino į Gruziją.

Po mažiau nei šimto metų ekonomiškai stiprios Europos šalys pradėjo masiškai importuoti kailį iš Šiaurės Amerikos. Didėjanti paklausa paskatino didesnį Šiaurės Amerikos tyrinėjimą. Net ir po tiek metų, bebro kailis vis dar buvo paklausiausia prekė. Taip pat išpopuliarėjo lapių, kiaunių, audinių bei ūdrų kailiai.

Aštuoniolikto amžiaus viduryje prancūzų bei britų prekybininkai pradėjo smarkiai konkuruoti dėl prekybos teisių regione tarp Alegenio kalnų ir Misisipės upės. Didėjanti konkurencija bei kiti skirtingų tautybių konfliktai lėmė 1754 m. prasidėjusį Didžiosios Britanijos karą su Prancūzijos prekybininkais bei indėnais. Po atkaklių septynerius metus trukusių kovų, jį laimėjo britai ir tuo pačiu užėmė visas prancūzų kolonijas, esančias Šiaurės Amerikoje. Varžybos dėl prekybinių teisių taip pat pasirodė tarp indėnų genčių, kurios norėjo kailį išmainyti į europietiškus daiktus. Šis karas su britais tapo viena iš priežasčių, kodėl indėnai pradėjo nemėgti baltųjų. Kailio prekybininkų nesutarimai prisidėjo ir prie Kanados atsiskyrimo nuo JAV.

Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje, Rytų JAV kailių prekyba pradėjo mažėti. Verslo nuosmukį ypač paveikė padidėjusi žmonių populiaciją laukiniuose miškuose, kur knibždėjo daug kailinių gyvūnų. Be to, 1830 m., kai europiečiai vietoj veltinių pradėjo naudoti šilką, stipriai smuko bebrų kailio vertė. Po dar penkiasdešimt metų užsidarė didžiausios kailio išdirbimo gamyklos.
Septyniolikto amžiaus „aukso gysla“ – kailių verslas ypač sudomino europiečius, jie nieko nelaukdami pradėjo keltis į Naująjį Pasaulį. Prekybininkai išnaršė visą Šiaurės Ameriką, tikėdamiesi atrasti naujų žvėrių, o tuo pačiu ir naujų kailių. Daugybė miškų glūdumose įkurtų kolonijų ilgainiui išaugo į miestus – dabartinius Detroitą, Naująjį Orleaną, Monrealį ir kitus.

Šiuo metu daugelis Holivudo įžymybių ryžtasi vilkėti kailį. Nors daugumai kyla vidinių nesutarimų, tačiau užburianti kailinių magija nugali. Tokios scenos žvaigždės kaip Paris Hilton, Kimberly Stewart, Victoria Gotti ar Tara Reid viešose vietose dažnai pasirodo vilkėdamos žymiausių mados namų šedevrus iš kailio.

Tačiau turbūt didžiausia kailinių fanatikė – amerikietiškojo „Vogue“ vyriausioji redaktorė Anna Wintour. Ši legendinė moteris teigia, jog kailiai – dalis mados, ir ji nesiruošia jų nevilkėti ar neeksponuoti žurnalo puslapiuose.
Kartą, kai Anna sakė kalbą Niujorko devyniasdešimt antrojoje gatvėje, kažkas iš minios pradėjo šaukti „Ši moteris gyviems gyvūnams lupa odą!“, o vėliau įsijungė ir minia, pasigirdo šūksniai „Kailis – gėda!“. Anna Wintour nusišypsojo, įkvėpė ir maloniu balsu pasakė:

- Kailis vis dar yra dalis mados, todėl „Vogue“ vis dar jį reklamuos. Taigi, kaip jau ir sakiau, mada kiekvienam asmeniui turi vis kitą prasmę.

Ir kaip po šitokių žodžių reikia jos negerbti ir ja nesižavėti? Ir net į veidą sviestas sojų tortas šios ikoniškos moters neprivers atsisakyti taip pamėgtų kailinių.

Šį sezoną siūlau Jums įsigyti bent vienus kailinius – natūralius, ar dirbtinius. Rinkitės kuo įmantresnius – oversized, asimetriško kirpimo, įvairių spalvų. Rudenį bei žiemą kailiniais svarbiausia išsiskirti iš minios.
Kuklesnėms siūlau rinktis kailines liemenes – jos ne tik atrodo puikiai, tačiau ir vizualiai uždengia nereikalingus kilogramus.


IN FASHION



Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus