• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Mados aidas iš senų senovės

Autorius: respublika.lt
2009-07-14 12:00:00

Mados aidas iš senų senovės
respublika.lt nuotr.
Visos moterys tikriausiai sutiks, kad žinia apie menkutę šventę ar didžiulę puotą ne tik priverčia susimąstyti apie pustuštį arba pasenusį garderobą, paplonina piniginę, bet ir gerokai patrumpina moters gyvenimą (ar mažų mažiausiai pagadina sveikatą). Sunku patikėti, bet buvo laikai, kai šventės lietuvėms nepanėšėjo į panašaus pobūdžio katastrofas ir atrodė jos labai stilingai, karališkai ir išdidžiai... Įdomiausia tai, kad tie laikai pamažu grįžta!
 

Nijolė Jakavonienė, prieš gerą dešimtmetį viena pirmųjų šalies moterų pradėjusi populiarinti senovės baltų šventinius (apeiginius) drabužius, sako, kad tokia tendencija natūrali, nes taip puoštis yra patogu, praktiška ir originalu. O svarbiausia - jokio galvos skausmo!

Tad baltų tradicijas puoselėjančios moters padedama “Brigita” savo puslapiuose pasakoja skaitytojoms, kaip tais gerais laikais į puotas rengdavosi moterys. Na, ir, žinoma, jų vyrai.

Laikas

Manoma, kad būtent tokie baltų apeiginiai rūbai įvairiuose Lietuvos regionuose buvo paplitę nuo pačių pirmųjų amžių iki lietuvių krikšto - tais laikais, kai Europoje lietuviai garsėjo kaip didingi karžygiai, o savo nacionalinį pasididžiavimą kėlė užkariaudami vis naujas teritorijas.

Moters kostiumas

Nors iš to laiko drabužių liekanų mažai teliko, vis dėlto nelabai sunku susidaryti vaizdą, kaip per svarbiausias šventes atrodė senovės baltų moterys. Pagrindinis šventinių rūbų ansamblis susidėjo iš marškinių aukštu kaklu ir ilgomis rankovėmis (ant jų viršaus buvo dėvimos apyrankės), surišamo arba sutraukiamo juostele sijono bei skepetos, į kurios pakraščius buvo įaudžiama vytinė juosta, o jos kampuose kartais paliekami kutai. Tiesa, vėliau baltų moterys po skepeta įsigudrino vietoj marškinių ir sijono vilkėti sukneles.

Vyro kostiumas

Kadangi apie baltų vyrų šventinius drabužius išliko labai maža duomenų, juokaujant galima sakyti, kad pati svarbiausia šių drabužių detalė - vyrą šalia puošianti moteris. Remiantis visais kitais surinktais šaltiniais, pagrindinis baltų vyrų šventinis drabužis buvo panašus į moterų - per galvą velkami marškiniai aukštu kaklu. Kelnių galus vyrai kišdavo į autus. O baigiamoji ansamblio detalė buvo būtinai tik su ilgomis rankovėmis sermėga, sujuosta diržu.

Spalvų gama

Tikriausiai nieko nestebins tai, kad senovės baltai juodą ir baltą spalvas derino su žemės spalvomis - ruda, smėlio bei žalsva.

Medžiagos

Iki šiandien populiarumo viršūnėse esantis linas - apatiniams drabužiams, vilna - skepetoms ir sermėgoms.

Papuošalai

Žalvaris, žalvaris ir dar kartą žalvaris! Iš šio metalo kaldinti ne tik galvos papuošalai, bet ir antkaklės, smeigtukai, segės, karoliai, apyrankės, antkrūtininės grandinės.

Beje, įdomiausia tai, kad papuošalais itin gausiai dabinosi vyrai. Negana to, kad jie turėjo vien tik sau skirtų papuošalų (diržai, dėklas peiliui ir ragas-gertuvė), nesibodėjo rinktis ir tokių, kuriuos dėvėjo dailiosios lyties atstovės - storų apyrankių ir antkaklių. Tiesa, jie tai darė dėl įsitikinimo, kad šie papuošalai apsaugo kūną nuo tyčinių ar netyčinių sužalojimų.

Gintaras

Ne visai teisybė, kad lietuvaitės puošdavosi tik gintaro karoliais. Taip, jis ir anuomet jau egzistavo, tačiau buvo populiarus tik Vakarų Lietuvoje ir šiek tiek Latvijoje, kur taip pat mėgtas mėlynas stiklas.

Ornamentika

Nors tais senaisiais laikais baltai plėtojo įvairius ryšius su kitomis tautomis, klestėjo prekyba ir karyba, matyti, kad jie išliko ištikimi sau ir viską dabino sava ornamentika: taškučiais, akutėmis, ratukais, brūkšneliais, įkartėlėmis ir tinkliukais.

Galvos apdangalai

Ištekėjusios baltų atstovės kaip tikros karalaitės šventėse nesirodydavo be galvos apdangalų. Vakarų Lietuvoje buvo paplitę itin įdomūs galvos papuošalai iš žalvario plokštelių, rytuose moterys nešiojo įvairiai išpuoštus antsmilkinius.

Laikysena

Gali niekada nebūti matęs karalių ir nežinoti, kas yra graži, taisyklinga eisena, gali visai nebūti modeliu ir net nežinoti, kas yra podiumas, tačiau tie, kas nors kartą mėgino apsirengti baltų šventiniais drabužiais ir pasipuošti jų papuošalais, puikiai žino, kaip visa tai pakoreguoja laikyseną. O pakoreguoja taip, kad nejučia aplinkiniai jus pradeda vadinti karaliumi!

Tendencijos

Bėgant šimtmečiams, baltų apeiginiai drabužiai šiek tiek kito, tačiau nežymiai. Kur kas sparčiau keitėsi drabužių raštai ir papuošalai. Raštų daugėjo ir jie stambėjo. O papuošalai, be jokios abejonės, tik gražėjo.

Lenktynės

Beje, įdomus dalykas - nors nei statkevičių, nei gučių tais laikais dar nebuvo, vis dėlto kai kas suko galvą, kaip savo drabužiais nustelbti kokį artimąjį ar kaimyną. Kadangi visų kostiumai buvo daugmaž vienodi, buvo stengiamasi pademonstruoti papuošalus. Kuo daugiau žalvarinių (kartais net dengtų sidabru!) papuošalų, tuo žmogus turtingesnis.

Paplitimas

Šiandien į kaimynių latvių garderobą taip pat pamažu grįžta baltiškieji elementai. Na, o kai kurie senovės baltų žalvariniai papuošalai iki šiol neužleido pozicijų ne tik paprastos lietuvės, bet ir Anglijos karalienės Elžbietos papuošalų dėžutėje.

P.S. Virusas

Kaip sako N.Jakavonienė, ją senųjų baltų virusas užklupo prieš daug metų ir vis dar nepaleidžia. Nuo jaunystės mėgusi žalvarinius papuošalus ir vos kartą pasipuošusi baltiškuoju kostiumu moteris tikina iki šiol patogesnio neradusi. Tikra teisybė: pasidabinusi baltiškuoju kostiumu, panašiai pasijutau ir aš. Gal tikrai tai - baltiškasis virusas? Tuomet įdomu, kas kita(s)?

Dizainerių nuomonė

Pastaruoju metu ypač aktualu grįžti prie savo lietuvybės šaknų, liaudies meno neišsemiamose gelmėse ieškoti kūrybinių idėjų. Samprotaudami apie tautinį kostiumą talentingi mūsų šalies dizaineriai savo kūrybos darbuose ieškojo šio unikalaus rūbo atgarsių.

Diana Paukštytė:

“Tautinio kostiumo elementų mano kolekcijoje nėra, tačiau neatmetu galimybės juos panaudoti kituose savo darbuose. Tautinis kostiumas yra labai gražus drabužis. Pati galbūt kurčiau šiuolaikinį kostiumą iš tokių natūralių audinių kaip linas, į jį įpinčiau tautinių elementų, pridėčiau pintų juostų ir pan. Stengčiausi pritraukti žmones, kad šie pamatę liaudiškų motyvų sijoną nesakytų: “Žiūrėk, koks jis senovinis”. (Juokiasi.)

Jolanta Talaikytė:

“Kaip tik neseniai dalyvavau tarptautiniame projekte “I love international fashion”. Tautinių motyvų žanras yra labai įdomi terpė kūrybai. Pastaruoju metu tai darosi ypač aktualu, juk menininkui labai svarbu priartėti prie savo šaknų. Viena mano studentė šiemet pristatė savo darbą “Pinu.lt”, kuriame panaudojo įvairias pynimo technikas. Maišant senovinius ir šiuolaikinius motyvus pynimo metodu pagrįstame darbe išryškėja ir filosofinis aspektas. Kurdama tautinį kostiumą naudočiau natūralų, neskalbtą liną, įvairius nėrinius ir detales, suvarstymo ir užsegimo būdus su segėmis, spaudėmis ir raišteliais. Pats kostiumo sijonas būtų platus, tačiau susijęs su šių dienų atgarsiais, tarkime, mano firminėmis plačiomis kelnėmis”.

Morta Urbietytė:

“Šiandien mane jaudina kitos temos, todėl tautinių elementų mano kolekcijoje kol kas nėra. Tačiau neatmetu galimybės, kad kada nors man taps aktuali ir liaudiškos kūrybos tema. Iš tautinio kostiumo man gražiausia išausta juosta. Ją kontrasto principu būtų galima labai įdomiai priderinti prie modernaus kostiumo. Arba tautišką prijuostę - prie triko. Tačiau tokie kontrastingi deriniai labiau tiktų fotosesijoms, taip žmogui nesiūlyčiau eiti į gatvę”.

Lilija Larionova:

“Specialiai neįpinu tautinių elementų, nebent jie yra giliai užslėpti mano darbuose. Kadangi esu gimusi Lietuvoje, neišvengiamai esu veikiama tradicijų. Kitados, kai mokiausi Dailės akademijos antrame kurse, gavau užduotį šiuolaikiškuose drabužiuose panaudoti lietuvių liaudies raštus. Prisimenu, drabužį išmarginau savo močiutės austais užtiesalų raštais, būdingais Žemaitijos regionui. Turiu ir gintarinius karolius, tačiau mėgstu ne tą tradicinį, tačiau grubesnį ir netaisyklingai šlifuotą gintarą.

Kurdama tautinį drabužį pirmiausia kreipčiau dėmesį į drabužio formas ir audinio faktūras, gilinčiausi į smulkmenas, pagalvočiau, ką originalaus galėčiau surasti tradiciniame kostiume. Nenukrypdama nuo pagrindinės ašies bandyčiau žaisti su formomis, detalėmis, galbūt kurčiau visai kitokį įvaizdį”.

Ieva Ševiakovaitė:

“Kartu su Jolanta Rimkute savo kolekcijose stengdavomės naudoti lietuviškus motyvus. Tarkime, pasirinkdavome lietaus temą ir stengdavomės ją išpildyti. O 2003 m. gimė šiuolaikiškai interpretuoto lietuviško identiteto ženklas “LT Identity”. Kiekvienoje kolekcijoje pasirenkame konkretų motyvą ar temą. Pavyzdžiui, šiuolaikiškai pateikiame lietuviškus karpinius arba panaudojame bažnytinę simboliką.

Norint sukurti tautinį kostiumą yra dvi galimybės: arba jį atkartoti, arba stilizuoti. Tikriausiai nesiimčiau tokio uždavinio, kadangi šis darbas yra gana slidus... Ir po kokių dešimties metų dėl jo gali būti gėda. Man labai gražios dzūkiškos prijuostės, liemenės ir juostos su unikaliais raštais. Anksčiau man buvo labai įdomus tautinis kostiumas, net lankiau etnografijos būrelį, tačiau dabar mane labiau domina, kaip jį būtų galima interpretuoti šiuolaikiškai”.
 
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus