• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Jei tenka dirbti su vadovu darboholiku...

Autorius: Gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė
2011-03-26 13:06:00

Jei tenka dirbti su vadovu darboholiku...
123rf.com

Būti pavaldiniu – nelengva: visada tenka taikytis prie savo vadovo, atlaikyti jo nuotaikų svyravimus, kaprizus, kartais - net atspėti slaptus pageidavimus ir pasistengti kaip galima geriau juos įvykdyti. Jei vadovas išsiblaškęs, užmiršta, ką buvo įsipareigojęs atlikti – jį gelbsti jo sekretorė ir pavaldiniai, primindami jam svarbius susitikimus ir padarydami jo darbus už jį. Tačiau ne ką geriau ir tada, kai vadovas – darboholikas: to paties jis reikalauja ir iš savo pavaldinių, ir tada kai kuriose įstaigose tampa geru tonu išeiti pačiam paskutiniam, nors gal ir nėra tiek darbo, kad reikėtų sėdėti darbe savaitgaliais ir kiekvieną vakarą po kelias valandas viršvalandžių.

Iš kur kyla perdėta meilė darbui?

„Daug dirbsi – gerai gyvensi“. Gali būti, kad tokią žinią gauname tiesiog su savo genais: kadaise mūsų seneliai ir močiutės irgi daug ir sunkiai dirbdavo, tik ne skaisčiai apšviestuose šiuolaikiniuose kabinetuose, o laukuose. Atsimenate visus tuos pasakojimus apie javų sėją, pjūtį, duonos kepimą, audimą, gyvulių ir daržų priežiūrą, ir dar daug daug visko... Dabar net sunku įsivaizduoti, kaip jie viską spėdavo ir prisimindavo, kai mes kartais be savo užrašų knygučių nesusigaudome tarp visų būtinų atlikti darbų ir kažką užmirštame.
Mūsų tėvų jaunystės laikais irgi buvo pagirtina, jei žmogus dieną dirbdavo, vakare studijuodavo vakarinėse ar neakivaizdžiose studijose, ir dar sugebėdavo gimdyti ir auginti vaikus...

Panašiai atrodo ir mums: reikia daug dirbti, kad kažko pasiektume, kartais pakentėti viršininko pašaipas ar net emocijų pliūsnius. Galbūt daugiau pasidarbavę, iškentę nepelnytus priekaištus sukandę dantis galėsime palypėti vienu kitu karjeros laipteliu ir uždirbti šiek tiek daugiau, nei dabar...

Kodėl tai yra blogai?

Jei perdėtas darbas turėtų tik privalumus, apie tai tiek daug nebūtų kalbama. Visa bėda, kad viršvalandžiai – tai ne tik karjera ir didesnis atlyginimas, bet ir vakarais bei savaitgaliais vieni palikti vaikai ir (arba) sutuoktiniai, miego stoka, mėgstamų užsiėmimų ar tiesiog laisvalaikio atsižadėjimas, pagaliau sveikatos sutrikimai: širdies ligos, nuolatiniai galvos ar pilvo skausmai, migrena, nugaros skausmai... Medikams gerai žinoma A tipo asmenybė, siekianti karjeros ir daug dirbanti, nekreipianti dėmesio į savo negalavimus, kol neištinka “nedidelė” bėda: 40 metų sulaukusį įmonės vadovą pakerta miokardo infarktas.

Ar jūsų vadovas yra darboholikas?

Jei norite suprasti, ar jums teko nelaimė dirbti su vadovu darboholiku, pabandykite atsakyti į žemiau pateiktus klausimus. Jeigu atsakysite “Taip” į 4 ar daugiau klausimų, žinokite, kad jūsų laukia rimtas sprendimas: pabandyti susidoroti su šiuo iššūkiu arba eiti ieškoti kito darbo.

1. Ar jis kada nors buvo nusprendęs vieną kitą savaitę dirbti ne tiek daug, kaip visada, bet tokia “darbo pertrauka” truko tik kelias dienas?
2. Ar jis norėtų, kad kiti nesikištų į jo darbą ir nebesiūlytų jam tiek daug nedirbti ir šiek tiek atsikvėpti?
3. Ar jis kada nors peršoka nuo vienos užduoties prie kitos, tikėdamasis, kad tai padės jam nesijausti išsekusiam?
4. Ar atrodo, kad jis pavydi tiems žmonėms, kurie gali dirbti ramiai ir atsipalaidavę?
5. Ar jam per pastaruosius vienerius metus darbe buvo problemų, susijusių su vadovavimu žmonėms?
6. Ar jo darbas sukėlė problemų namie?
7. Ar jis ima papildomų užduočių darbe, nes jam atrodo, kad dirba nepakankamai daug?
8. Ar jis sako sau, kad gali nustoti dirbęs bet kuriuo metu, net jei tuo metu yra visiškai paskendęs darbe?
9. Ar jis kada nors dirbo savaitgaliais, po darbo ar atostogų metu?
10. Ar jam kada nors atrodė, kad jo kompanija, įstaiga ar skyrius sužlugs, jei jis tiek daug nedirbs?
Kai kurie iš šių klausimų jums gali pasirodyti pažįstami. Jie pritaikyti pagal Anoniminių alkoholikų naudojamus klausimus, padedančius žmonėms suvokti, ar jie turi problemų, susijusių su alkoholio vartojimu. Juose tiesiog žodis „alkoholis“ pakeistas „darbu“.

Kaip “įveikti” vadovą darboholiką...

1. Išsiaiškinkite, kokios yra jūsų pareigos.
Dėl krizės ne vienoje įstaigoje sumažėjo darbuotojų skaičius, tačiau darbų kiekis – ne, o gal net išaugo. Tuo pat metu įtampa, atrodo, pasiekė viršutinę ribą (juk jei kažko nedarysite – anot jūsų viršininko, už durų jau rikiuojasi eilutė galinčių jus pakeisti). Taigi pirmiausia pabandykite suprasti, ką jūs turite daryti. Jei neaišku – raštu paprastais žodžiais apibūdinkite, kaip jums atrodo, kokios yra jūsų pagrindinės užduotys, kokių rezultatų turite pasiekti ir kokie yra jų terminai. Tada priremkite savo vadovą prie sienos ir aptarkite kartu su juo, kas yra svarbiausi jūsų darbai, ko jis iš jūsų nori ir tikisi. Toks sąrašas jums padės nenukrypti nuo pagrindinių savo užduočių.

2. Priverskite vadovą dirbti.
Kai pradedate panikuoti, kad nesugebėsite padaryti to, ko iš jūsų tikimasi, pasidalykite šiais rūpesčiais su savo vadovu ir leiskite jam nuspręsti, kam turėtumėte teikti prioritetą: „Mes susitarėme, kad iki pietų mano darbas yra bendrauti su klientais, tačiau dabar gavau užduotį kuo greičiau paruošti dokumentus naujajam projektui. Negaliu spėti abiejų darbų iškart. Kuris darbas jums atrodo svarbesnis?“
Panašiai darykite ir tada, kai matote, kad kuriai nors užduočiai gresia nesėkmė. Nelaukite iki galo, pasakykite apie situaciją vadovui, kartu pateikdami savo nerimo priežastis ir idėjas apie tai, ką būtų galima pakeisti. Tada paklauskite, ko jis norėtų, kad darytumėte.
Taip pat elkitės ir tada, kai nepavyksta bendradarbiauti su kitu skyriumi ar kolega. Tegul viršininkas “išmuša butelio kamštį”.

3. Suraskite bendraminčių.
Apsidairykite aplink: galbūt yra žmonių, panašiai kaip ir jūs kenčiančių nuo viršininko darboholiko, tačiau sėkmingai su tuo susidorojančių? Pasikalbėkite su jais – galbūt išgirsite vertingų patarimų, kaip galima išgyventi tokioje situacijoje. Iš kitos pusės, pasidalinus savo jausmais visada palengvėja, imate jaustis stipresni – tuo ir paremtos savipagalbos grupės, į kurias renkasi žmonės, turintys panašių problemų. Suburkite neakivaizdžią savipagalbos grupę tiems, kas kenčia nuo vadovų darboholikų – argi ne smagu būtų kurį nors vakarą prie alaus bokalo ar arbatos puodelio pašnekėti apie savo nekenčiamus viršininkus ir ką su tuo daryti?

4. Patys apsispręskite, kiek laiko truks jūsų darbo diena.
Jūs patys galite pasirinkti, kiek laiko dirbsite. Atsiminkite, kad kokybė nėra lygi kiekybei. Galbūt galite dirbti kur kas koncentruočiau ir efektyviau darbo dienos metu, kad jums nereikėtų likti vakare. Taip pat galite nuspręsti, kad kelis vakarus per savaitę pasiliksite viršvalandžių, tačiau tikrai ne kasdien. Visa tai puiku. Svarbiausia, kad jaustumėtės kontroliuoją savo laiką ir nebūtumėte nuolat priklausomi nuo vadovo sprendimų.

5. Nepamirškite savo laisvalaikio.
Kai vadovas jus išnaudoja, gali pradėti atrodyti, kad jūsų vienintelis gyvenimo tikslas – jam įtikti. Jūs nuolat dirbate ir tikitės, kad pagaliau būsite įvertinti. Galite tapti priklausomi nuo savo vadovo nuomonės, kai gerai jausitės tik tada, kai jis jus pastebės. Tokia priklausomybė tik dar labiau pablogina esamą situaciją, todėl pabandykite sustoti ir neįsisukti į užburtą darbo-ištisomis-paromis ratą. Skirkite netgi daugiau dėmesio, nei paprastai, savo draugams, šeimai, hobiui bei maloniems užsiėmimams už darbovietės sienų. Leiskite laiką su tais žmonėmis, kurie jus psichologiškai sustiprina: tai leis jums gerai jaustis tokiems, kokie esate, su savo trūkumais ir silpnybėmis.

6. Ieškokite kito darbo.
Deja, kartais kai kurios įmonės ar vadovai gali būti taip panirę į savo priklausomybę nuo darbo, kad ką nors pakeisti būna tiesiog neįmanoma. Darbas su jais primena emocinės prievartos situaciją, kai auka praleidžia galybes laiko ir jėgų, bandydamas (ar bandydama) save apsaugoti. Darbuotojai, žinantys savo ribas, taip pat žino, kada jau laikas pasitraukti. Galbūt atsiras darbo vieta toje pačioje įstaigoje, tik kitame skyriuje, kur bus kitas vadovas ir geresnės darbo sąlygos. Bet kokiu atveju kartais pasitraukimas yra vienintelė galimybė išvengti išsekimo, depresijos ar netgi fizinės sveikatos sutrikimų.

Žinoma, darbas yra labai svarbus dalykas: jo dėka galime išsilaikyti, geresniu atveju, jei darbą mėgstame – ir save realizuoti. Tačiau, jei jaučiate, kad tam tikri dalykai jums nebepakeliami, prisiminkite: paskutinėmis gyvenimo valandomis greičiausiai gailėsitės, kad nepadarėte kitų dalykų, o ne to, kad per mažai dirbote. Taigi pagalvokite, kas jums gyvenime svarbiausia ir ką labiausiai verta branginti...
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus