Apsvaigę nuo įspūdžių

Florencijos sindromas, dar žinomas Stendalio vardu, tai psichosomatinė liga, kurios simptomai pasireiškia kai kuriems žmonėms, atsidūrusiems nuostabaus grožio meno kūrinio akivaizdoje arba per trumpą laiką išvydusiems daug aukščiausios klasės meno kūrinių. Šio sutrikimo simptomai – dažnas pulsas, galvos svaigulys, alpimas, orientacijos erdvėje praradimas ir netgi haliucinacijos. Liga nėra įtraukta į psichiatrinę klasifikaciją, nes simptomai paprastai nepasikartoja (nebent žmogus išties serga psichine liga), o pats sindromas trunka neilgą laiką.

Sindromas pavadintas Stendalio vardu, nes kaip tik šį sindromą žymusis rašytojas aprašė savo kūrinyje „Neapolis ir Florencija: kelionė iš Milano į Regio“. Apie šio sindromo apraiškas buvo kalbama dar devynioliktame amžiuje, tačiau moksliškai jį įvardino ir aprašė italų psichiatrė Graziella Magherini 1979 metais. Psichiatrė išanalizavo net šimtą Florencijos sindromo pasireiškimo atvejų. Ji aiškina, kad žmogus, stojęs akistaton su stulbinamo grožio meno kūriniu, trumpam liaunasi mąstęs įprastai. Anot psichiatrės, meno kūrinys tarsi kabliukas užkabina giliai paslėptą traumą ir iškelia ją į paviršių. Dėl staigaus pasąmoninio turinio proveržio asmuo staiga pasijunta kaip žuvis, išmesta į krantą. Taigi meno kūrinys gali „suvesti“ žmogų akistaton su juo pačiu. Tiesa, kartais žmogui to gali būti per daug.

 

Paryžiaus sindromas

Dar vienas laikinas psichinis sutrikimas, kuris kai kada pasireiškia į Paryžių atvykusiems turistams. Paryžiaus sindromas yra panašus į Florencijos sindromą, tačiau dėl neaiškių priežasčių jį dažniausiai patiria japonų turistai. Sutrikimo simptomai – haliucinacijos, paranoja (jausmas, kad esi persekiojamas), nerimas, galvos svaigimas, tachikardija, orientacijos praradimas, savęs nesuvokimas (depersonalizacija). Simptomai pasireiškia tik kelionės metu, grįžus į įprastą aplinką dingsta.

Kodėl Paryžiaus sindromą dažniausiai patiria japonai? To niekas nežino, tačiau manoma, kad tai susiję su išgyvenamu kultūriniu šoku. Paryžiečiai nekalba angliškai, o japonai paprastai nemoka prancūzų kalbos; be to prancūzai yra labai emocingi, emocijos greitai keičiasi ir tai labai pasireiškia bendraujant. Japonai šiuo požiūriu yra priešingybė, todėl prancūziškas emocingumas juos gali tiesiog išmušti iš vėžių. Maža to, japonai dažnai turi susidarę išankstinį idealizuotą Paryžiaus vaizdą, todėl susidūrimas su tikruoju Paryžium gali stipriai sutrikdyti. Reikia nepamiršti, kad kartais koją pakišti gali ir nuovargis bei siekis per trumpą laiką labai daug aprėpti.

 

Jeruzalės sindromas savo simptomais gali priminti Paryžiaus ir Florencijos sindromus, tačiau jis išskiriamas kaip atskiras sutrikimas, nes haliucinacijos, paranojiniai išgyvenimai dažniausiai būna religinio pobūdžio. Tyrimai rodo, kad Jeruzalės sindromą patiria ne vien tik krikščionys, bet ir žydai, musulmonai bei kitų religijų išpažinėjai.

Jeruzalės sindromą išgyvenantys turistai neretai staiga užsimano atsiskirti nuo grupės ir klajoti po Jeruzalę vieni. (Gidai paprastai tą žino, tad nenustebkite, jei pareiškus norą atsiskirti nuo grupės jums bus rekomenduota apsilankyti pas psichiatrą.) Jeruzalės sindromo užvaldytas asmuo tampa nervingas, išgyvena nerimą, įtampą ir kitus keistus potyrius, gali jausti kompulsišką norą praustis ir labai dažnai kirpti nagus, stiprų norą apsirengti balta toga (sindromo užvaldyti turistai esant reikalui ją pasidaro net iš viešbučio kambario paklodžių ar rankšluosčių). Neretai sindromo aukos viešose vietose pradeda itin garsiai giedoti psalmes arba deklamuoti citatas iš Šventojo Rašto, šventose vietose sako spontaniškus pamokslus (kalba dažniausiai būna nerišli).

Statistika rodo, kad per pastaruosius trylika metų buvo užfiksuota 1200 tokių nutikimų. Žinant, kad Jeruzalę kasmet aplanko apie du milijonai turistų, patys spręskite, kokia tikimybė, kad Jeruzalės sindromą patirsite ir jūs.