• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Klausau širdies balso ir einu į pasaulį

Autorius: Giedrė MILKEVIČIŪTĖ, respublika.lt
2009-08-31 08:00:00

Klausau širdies balso ir einu į pasaulį
Asmeninio albumo nuotr.
Vaistų nuo padų niežėjimo nėra. Šią tiesą puikiai žino tie, kurie bent kartą išsirengė į kelionę pasižvalgyti po kitus kraštus. Išsirengė patys, be ekskursijų vadovo, kuris turistus kaip žąsiukus vedžioja už rankutės. Žinoma, ir tokios kelionės užkrečia, tačiau keliautojai atradėjai patiria kur kas daugiau adrenalino, o kai kuriems šiais laikais kelionės tampa gyvenimo būdu. Taip atsitiko ir vilniečiams romantikams Laimonai Vaškelaitytei ir Martynui Staskevičiui.
 
Vasaros pradžioje trisdešimtmečiai vilniečiai grįžo iš devynis mėnesius trukusios kelionės po Pietryčių Azijos šalis, o rudeniop vėl kelia sparnus į tuos egzotiškus kraštus. Abu keliauninkai teigia: “Kai ten nuvykstame, nesijaučiame tarsi kokie robinzonai. Niekas niekuo nesistebi, o kartais atrodo, jog keliauja visas pasaulio jaunimas”.

Kas jie tokie, tie jauni žmonės, kuriems kelionės tapo gyvenimo būdu? Smalsu buvo sužinoti, kaip jie susipažino, kas juos labiausiai sieja, kodėl nerimsta ir Lietuvoje pabūna tiek, kad pasirengtų naujai ilgai kelionei? Laimona mielai sutiko papasakoti.

“Kopėme į statų kalną, bet iš skirtingų pusių. Akmenys garmėjo pro šalį. Laikas spaudė. Galvojom, kad nebespėsim pasiekti viršūnės iki aušros ir pasigrožėti saulėtekiu. Netikėtai atsitrenkėme vienas į kitą kaktomis ir, susikibę už rankų, gėrėjomės tekančia saule... Bet mums taip neatsitiko...” O susipažino juodu visai paprastai, kaip ir daugelis vaikinų ir merginų. Viename Vilniaus klube jis priėjo prie simpatiškos linksmos merginos ir, nesugebėdamas suregzti kažko protingo ar šmaikštaus, pakvietė ją šokti. Ir tik vėliau išsiaiškino, kad abu užsikrėtę kelionių virusu, kuris gydomas tik naujomis kelionėmis. “Klausau širdies balso ir einu į pasaulį. Su mylimu žmogumi ir viena kuprine”, - atvirauja pašnekovė.

- Ką jums duoda tos klajonės po pasaulį, kaip atsiperka patirti nepatogumai?

- Kelionė atsiperka pradėjus ją planuoti. Ne kartą išgyvenome pakylėjimą, mintyse dėliodami maršrutą, ieškodami nebrangių lėktuvo bilietų, skaitydami virtualias keliautojų istorijas. Virusai juk atslenka nepastebėti. Apie šią ilgąją kelionę po Aziją mąstėme dvejus metus - abejonių nebuvo, jog ji įvyks. Didžiulis noras suteikia galimybes. Būnant Azijoje atrodo, jog visas pasaulio jaunimas keliauja. Tokių kaip mes, su kuprinėmis ant pečių - tūkstančiai. Nė vienas iš mūsų neišranda nebūtų dalykų, atsisakydami įprastos visuomenėje gyvenimo tėkmės. Vieni vos pabaigę mokyklas, kiti atidėję karjerą. Mes tikriausiai iš tų antrųjų. Džiugu sutikti ne vieną po Aziją keliaujančių lietuvių porą ir net pavienius klajūnus.

- Kodėl pasirinkote Azijos šalis? Kurioje iš jų jautėtės smagiausiai ir saugiausiai?


- Azija traukė seniai dėl kultūrų skirtumo, gyvenimo būdo, maisto. Ji žavi paprastumu. Prieš trejus metus praleidę Tailande dviejų savaičių atostogas pajutome trauką. Šį kartą Pietryčių Azijoje praleidome devynis mėnesius - beveik keturis Tailande, du Vietname, po mėnesį Laose, Kambodžoje, kelias savaites Kinijoje, Honkonge, Malaizijoje. Šalys labai skirtingos, kiekvienoje reikia pereiti “krikštą”, išmokti esmines taisykles. Sakykime, Vietname nestypsoti prie perėjos, kol motorolerių jūra sustos ir tave praleis, - taip nebūna. Ir Laose, ir Kambodžoje priprasti prie klientų vertinimo sistemos - jei tris dienas pas tą pačią prekeivę pirkai vaisių, ketvirtą juos bandys parduoti brangiau. Kinijoje neverta stebėtis, kad aukštakulniais kaukšinti mergina net neapsidairiusi atsikrenkš ir nusispjaus. Tailandas žavi šimtais senovinių budistų šventyklų, kuriuose nesibaigia linksmas klegesys. Honkongas ir Malaizija nustebino išsivystymo lygiu, gerokai lenkiančiu mūsų šalį. Agresijos pajusti neteko nė vienoje šalyje - žmonės visur geranoriški.

- Ko verta pasimokyti iš tenykščių žmonių?

- Pagarbos vyresniesiems. Pozityvaus mąstymo. Žmonių akys švyti, nors jie dirba labai sunkiai - kiaurus metus mirksta ryžių laukuose; sutūpę dulkėtose pakelėse rankomis minkština vejamas šluoteles; saulei patekėjus, penkiametis su mačete mojuoja cukranendrių lauke; knygų pardavėjas, nešinas trisdešimčia knygų, siūlo proto šviesą už porą dolerių. Kai Vietname remonto dirbtuvėlėje meistras už 80 lietuviškų centų suklijuoja motorolerio padangą, kai gatvėje sutiktas senukas iš savo sodo prikrauna pilną kuprinę neragautų iki tol vaisių, pradedi galvoti ne apie tai, ko pasimokyti, o apskritai - koks turėtum būti.

- Kokių patyrėte kraują stingdančių nuotykių?

- Kraują stingdo tik negailestinga apkeliautų šalių istorija. Kalbinti vietnamiečiai nenori prisiminti karo su JAV ir susipriešinimo tarp Pietų ir Šiaurės. Pietų vietnamiečiai nemėgsta šiauriečių ir atvirkščiai. Kambodža kraujuoja iki šiol - raudonųjų khmerų įvykdytos milijoninės žudynės neatnešė į kraštą ramybės. Korupcija bado akis - gatvėse zuja prabangūs džipai, o kelkraščiuose jų dulkes ryja vargetos. Štai motina su keturiais mažyliais, ji neprašo išmaldos, bet stebi kavinukės lankytojus - gal liks maisto jos atžaloms. Kasdieniai nuotykiai paprasti: lėkimas perpildytais mikroautobusais nesuvokiamu greičiu ir net degant raudonam šviesoforo signalui; viražai apžergus motorolerį (pagrindine transporto priemone Azijoje); ilgos derybos perkant; kelionė į džiunglių gilumą pamatyti egzotiškų gyvūnų, o sugrįžę prie savo namelio netikėtai randame medyje kabančią riebią gražuolę gyvatę; nardymas vandenyne šalia didelio draugiško vėžlio; klampojimas raudonu moliu, kai po liūties nebelieka gatvių ir takelių; viešbutyje kartu su mumis apsigyvenę šikšnosparniai arba žiurkės.

- Ar teko svečiuotis pas vietos gyventojus? Kokie jie?


- Tailande vienoje šeimoje gyvenome šešias savaites. Kaip daugumoje Azijos šalių, čia labai svarbus maistas, jo kokybė, patiekimas. Kiekvieną vakarą tarsi atlikdama ritualą vyresnioji dukra kiekvienam prikraudavo dubenėlį ryžių. Stalo viduryje išrikiuodavo tris arba keturis patiekalus. Visi draugiškai dalydavosi ir dėdavo patiekalus ant ryžių. Vakarienės užtrunka. Mėgaujamasi maistu ir pokalbiais. Alkoholinių gėrimų geriama retai, tik per šventes. Žmonės visame pasaulyje panašūs, neginčijamas bendrumas - humoro jausmas.

- Kokių valgių ragavote, gal tapote vegetarais?


- Beveik kasdien ragaudavome ko nors neįprasto. Tailando virtuvė karaliauja: kvepia kokosų pienu bei aitriosiomis paprikomis gardintais patiekalais. Laoso maistas neaštrus, labai gardžios sriubos. Vietnamo virtuvė be galo įvairi, gausu jūros gėrybių. Malaizijoje susipynusios indų, kinų kulinarinės paslaptys. Azijoje iš naujo atradome Lietuvoje ragautų vaisių skonius bei daugybę kitų, dar neskanautų. Nors mėsos patiekalai Azijoje tikrai gardūs, natūraliai pradėjome jos nenorėti, nes ir be mėsos didžiulis maisto pasirinkimas. Jau pusmetis, kai jos nebevalgome. Gal tai labiau moralinės nuostatos. Kol kas šiuo savo pasirinkimu labai patenkinti.

- Kas jums yra kelionės? Ar brangiai jos atsieina?

- Kelionės - mudviejų gyvenimo būdas. Keliaudami išleidžiame tiek pat, kiek išleistume Lietuvoje. Per 9 kelionės mėnesius dviese išleidome trisdešimt tūkstančių litų. Ar daug, kiekvienam atrodys skirtingai. Mums tai yra nepamirštami įspūdžiai, kvapai, skoniai, sutikti žmonės. Kelionė yra nuolatinė kaita - išorėje ir viduje.

- Ką patartumėte krizės krečiamiems tautiečiams?


- Lietuvoje žmonės gyvena puikiai! Tokių, kurie neturi stogo virš galvos ir duonos, tik vienetai. O paniurzga visi. Žemėje daug vietų, kur skurdo sąvoka labai skiriasi nuo mūsiškės. Lietuvoje žmonės pernelyg vertina materialius dalykus, nori būti madingiausi, pažangiausi... Ten žmonės koncentruojasi į vidų, o ne į išorę. Patarimas paprastas - dažniau pasižiūrėti į savo, o ne į kaimyno kiemą. Džiaugtis kasdiena ir daugiau būti gryname ore.

- Kada vėl į kelionę?

- Netrukus. Tik šį sykį susikrausime perpus lengvesnę kuprinę nei tąkart (ne penkiolika, o septynis kilogramus). Šį kartą vėl mus vilioja Pietryčių Azija - sklidinos stiklinės šalto vandens po aitriosiomis paprikomis ir kariu gardintų patiekalų, nutrintos kojos, prakaituoti vidurdieniai, daug spalvų. Po trejeto mėnesių pertraukos grįšime į Malaiziją, vėliau laukia Šri Lanka, Indonezija, Filipinai. Kelionės trukmės neplanuojame. Kai ateis rytas, kai iš minčių negalėsime nuvyti bulvinių blynų kvapo, pirksime bilietus atgalios.
 
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus