• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Reikėjo mergaitėms kalnų

Autorius: Agnė VERBALYTĖ
2008-10-22 00:00:00

Reikėjo mergaitėms kalnų
Kalnai siejasi su beribiais toliais, vėsiu oru ir sunkiais išbandymais. Alpinizmas laikomas vyrišku užsiėmimu ir peršama nuomonė, kad moterims geriau likti ant žemės.
Drąsios ir savimi pasitikinčios alpinistės pakeitė šį požiūrį.


Dvi alpinistės Irma VĖJELYTĖ ir Gintarė ŽALKAUSKAITĖ šią vasarą dalyvavo ekspedicijoje į Kunluno kalnyną Kinijoje. Jos įkopė į pasaulyje šiuo metu aukščiausią lietuvišką viršukalnę kartu su septyniais bendražygiais vyrais. Bevardę viršukalnę pavadino Vilniaus universiteto žygeivių klubo vardu (VUŽK). Norėjosi susitikti su šiom dviem moterimis ir iš pirmų lūpų išgirsti: ką joms reiškia kalnai, ir iš kur ši trauka?

Vaikystės svajonė išsipildė

Abi ekspedicijos dalyvės kalnais susižavėjo būdamos vos kelerių metų. Mergaitės žiūrėdavo laidas apie alpinistus, liūdėdavo, kad Lietuvoje nėra aukštų kalnų. O kai užaugo, skirtinguose universitetuose pamatė skelbimus, kviečiančius dalyvauti ekspedicijose. Tada ir suprato: vaikystės svajonės gali išsipildyti!

Į alpinizmą Irma ir Gintarė atėjo skirtingu laiku. Tačiau labai panašiomis aplinkybėmis. Irma dar mokėsi vidurinėje mokykloje, kai užsuko į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Ten ji norėjo pasidaryti knygos kopiją. Netikėtai pamatė skelbimą, jog organizuojama išvyka į Tian Šanio kalnyną. Ir ... "užkibo". "Tada man viskas buvo nauja. Reikėjo alpinistės įrangos, drabužių. O pirmasis įspūdis - nuostabus. Pirmą kartą į kalnus kopiau 1995 metais. Tian Šanio kalnai tokie didingi, gražūs. Užkopėme į Lietuvos keliautojų pradininko Gedimino Akstino viršukalnę", - pasakoja Irma. Užsispyrimas ir begalinis noras, padėjo jai įveikti aukštį ir nebijoti pavojų. Ekspedicijos metu Irma susidraugavo su Vilniaus universiteto žygeivių klubo nariais, mat išvyka buvo bendras dviejų universitetų klubų projektas.

Gintarė studijavo Vilniaus universitete, kai pamatė skelbimą, kviečiantį į Krymą. Pirmoji išvyka ją labai sudomino. Tuomet moteris suprato, kad Lietuvoje ir be kalnų gyvena alpinistai: "Viskas prasidėjo prieš dešimt metų nuo paprasto pasivaikščiojimo ant Krymo uolų. O dabartinį lygį pasiekti padėjo užsispyrimas ir mokymasis. Ekspedicija į Kunluno kalnyną - vienas rimčiausių mano žygių. Džiaugiuosi, kad mane pakvietė. Tai vienas didžiausių mano pasiekimų, kad sugebėjau įveikti viršūnę."

Kopimas: pomėgis, aistra ir laimė

Keliautojos prisipažįsta, kad dabar jau negalėtų gyventi be kalnų. "Žygiai yra mano gyvenimo būdas, pomėgis, aistra. Tai veržiasi iš vidaus, jaučiu vidinę trauką", - sako Irma. Gintarė jai pritaria: "Kopimui reikia ruoštis ne vieną dieną, daug treniruotis. Šis pomėgis užima daug laiko ir tampa gyvenimo dalimi." Abi tvirtina, jog savo kelionėmis neramina artimuosius. Jie jaudinasi, kai alpinistės būna išvykusios, bet džiaugiasi, kai sėkmingai sugrįžta su naujais pasiekimais. Nors artimieji norėtų, kad jos užsiimtų mažiau pavojinga veikla.

Paklausta, ko negalėtų atsisakyti: darbo, šeimos ar kelionių, Irma susimąsto: "Man svarbu viskas. Darbą ir keliones be vargo suderinu, o kai turėsiu šeimą, stengsiuosi neatsisakyti savo pomėgio. Gal vyras ir vaikai bus tokie, kaip aš, ir keliausime kartu." Kopimas į kalnus jai suteikia laimę, ir ne tik jai. Gintarė taip pat jaučiasi laiminga kalnuose, dėl jų, ko gero, paaukotų ir šeimą.

Alpinizmas - ne vienintelė veikla. Pašnekovės mėgsta aktyvų gyvenimą. Irma daug sportuoja: žaidžia krepšinį, stalo tenisą, plaukioja, kai šilta - važinėja dviračiu, žiemą - slidinėja. Ji neįsivaizduoja kitokio gyvenimo. O Gintarė kartais pasiilgsta kultūrinių kelionių. "Mano kopinėjimai užima visą atostogų laiką. Norėčiau pasivaikščioti po miestus, išvažiuoti į kraštus, kur nėra kalnų, kad galėčiau pabendrauti su žmonėmis. Bet tam nelieka laiko. Mano didžiausias pomėgis kelionės, ir dabar jos - tik į kalnus."

Iš kur semiasi jėgų

Kalbantis apie trauką kalnams, iškyla klausimas, iš kur Gintarė ir Irma turi tiek jėgų ir užsispyrimo? Juk įveikti 6-7 tūkstančių metrų aukščio kalnus - sudėtinga užduotis "nekalnietėms". "Esu stipri iš prigimties. Tikriausiai todėl, kad užaugau kaime, dirbau įvairius ūkio darbus ir gėriau šviežią karvės pieną. Bet vien to nepakanka, reikia nuolat prižiūrėti kūną, būti fiziškai stipriai. Net maistas turi įtakos. Kai prieš žygį aktyviau pasportuoju, lipti į kalnus būna daug lengviau", - aiškina Irma. Visa tai reikalauja nemažai ištvermės. "Nuovargis kalnuose - nuolatinė būsena. Negali pasakyti komandai, kad pavargai. Alpinizmas atveria kelius ir mažiau jėgų turintiems. Nelaikau savęs stipria, bet yra dalykų, kurie svarbiau nei fizinės galios. Reikia prisitaikyti prie išretėjusio oro ir neįprastų klimato sąlygų. Kai pakylu į didelį aukštį, tik truputį paskauda galvą. Bet prie aplinkos priprantu greitai", - pasakoja Gintarė.

Prisitaikyti prie pasikeitusio oro sugeba ne visi. Kai kuriems ši užduotis būna sunkiai įveikiama ir į aukštus kalnus jie lipti negali dėl savo sveikatos. Ir, aišku, nenorėdami pakenkti komandai. Anot Irmos, prieš kopdami į aukštas viršukalnes, žygeiviai visada pavaikšto kalnų perėjomis ir slėniais, taip pratinasi prie aukščio skirtumo ir retėjančio oro. Tačiau tik to negana. Gintarė sako, jog svarbu, kad būtum užsigrūdinęs, nes susirgęs ne tik negalėsi pats tęsti žygio, bet sutrukdysi komandai. Kodėl? Todėl, kad kažkas arba netgi visi turės tave palydėti žemyn.

Ypatingas žygis Kinijoje

Fizinės savybės ir tvirti charateriai lėmė, kad Gintarė ir Irma pateko į tą laimingąjį devintuką, pasiekusį aukščiausią lietuvišką viršukalnę šią vasarą. Ekspedicijai vadovavęs Šarūnas Zigmantas surinko stiprią komandą. Irma jau ir anksčiau buvo keliavusi su šia grupe, o Gintarei tokia rimta ekspedicija buvo pirmoji. Ji kartu su Sauliumi Damulevičiumi (taip pat pirmą kartą žygiavusiu su septyniais senbuviais) buvo naujokai: "Pernai su Sauliumi įkopėme į 7134 metrų aukščio Lenino viršukalnę Pamyro kalnyne. Mes pasisiūlėme dalyvauti šioje ekspedicijoje ir mus priėmė. Anksčiau to padaryti nesiryžau."

Pašnekovės džiaugiasi, kad turėjo galimybę dalyvauti ypatingame žygyje: jis buvo skirtas VU žygeivių klubo 50-ies metų jubiliejui paminėti. "Tokia kelionė yra svarbi, nes lauki jos visus metus. Tai psichologinis, fizinis išbandymas ir pažintis su regionu. Kiekvieną kartą vykstame į skirtingus regionus, o Kinija tikrai įdomus kraštas. Daug laiko praleidome ne kalnuose, nes norėjome susipažinti su gyvenimu ir kultūra", - apie žygį į Kunluno kalnyną pasakoja Gintarė. Irma jai pritardama kalba: "Įdomu buvo ir prieš kelionę, skaitėme apie kraštą, domėjomės jo kultūra ir žmonėmis: kinais ir uigūrais (islamą išpažįstanti tauta, gyvenanti Kinijos teritorijoje - aut.). Dievinu gryną kalnų orą ir švarų vandenį. Iš kalnų grįžtu apsivaliusi, tampu didesnė. Juk sakoma, kad žmogus, pabuvęs kalnuose, pats užauga". Svarbiausias kelionės tikslas buvo būtent šie kalnai, kurie driekiasi atokiame rajone, kuriuose retai apsilanko ekspedicijos.

Galbūt todėl Kunluno kalnyne daug bevardžių perėjų ir kalnų. "Mes ne tik kopėme į VUŽK, bet ir ėjome kalnų maršrutu, apie kurį turėjome labai mažai informacijos. Kelionės metu, žvalgydamiesi po bevardes viršukalnes ir perėjas, patys suteikdavom jiems pavadinimus. Taigi kartu mes į Lietuvą atvežėme ir informacijos apie tą kraštą", - pasakoja Irma. Abi alpinistės šią viršukalnę apibūdina, kaip savo svarbiausiąją. Be jos, kiekviena turi tik sau brangias viršūnes. Irma žavisi Korženevskaja (jos aukštis 7105 metrai), stūksančia Pamyre, Tadžikijos teritorijoje. Ji yra pati aukščiausia, į kurią įkopė. Gintarė įkopusi į Lenino viršukalnę (aukštis - 7134 m.), bet labiausiai žavisi "tik" 4477 metrų aukščio Materhorno viršūne, esančia Šveicarijos Alpėse. "Tai buvo įspūdingas kopimas, mūsų grupė nepatyrusi. Planavome viršukalnę įveikti per 1 dieną, bet užtrukome 3. Kopimas sudėtingas, bet pati viršukalnė - nuostabi", - Materhornu gėrisi Gintarė.

Nusileidus - paprasti gyvenimai

Kai kalnai pasilieka toli ir veidus glosto lietuviškas vėjas, Gintarė ir Irma dar ilgai gyvena kelionės nuotykiais. Garsusis žygis į Kunluno kalnyną buvo prieš du mėnesius, bet pašnekovės nepamiršo kalnų didybės ir laukia naujų žygių. Į aukštus kalnus jos kopia tik kartą per metus, dažniausiai vasarą, o ilgaisiais savaitgaliais išvažiuoja palaipioti ant uolų Lenkijoje arba keliauja po Lietuvą.

Grįžusios po visų kelionių, kartu sugrįžta į savo paprastus gyvenimas. Irma - į Vilniaus universitetą, kur studijuoja doktorantūroje ir dėsto studentams geologiją. Gintarė - į Lietuvos teismo ekspertizės centrą, kur dirba rašysenos eksperte.


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus