• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

„Scanoramoje“ – „Stiklainis uogienės“

Autorius: Audronė JABLONSKIENĖ, respublika.lt
2009-11-20 16:30:00

„Scanoramoje“ – „Stiklainis uogienės“
Režisierė Ramunė Čekuolytė
Pirmuoju pilnametražiu filmu „Scanoramoje“ prisistatanti režisierė Ramunė Čekuolytė-Che turi solidų studijų bagažą (Vilniaus dailės akademija, Maskvos kinematografijos institutas ir aukštieji kino režisūros kursai). Per pastaruosius aštuonerius metus sukurti septyni trumpametražiai filmai ir štai naujausias - „Stiklainis uogienės“.
 
Apie meilę. Tokią, dėl kurios netenkama galvos, kankinami mylintys ir mylimieji, o gyvenimai dūžta lyg stiklainiai uogienės. Tokios meilės iliustracijai režisierė renkasi klasikinę situaciją apie vedusį pusamžį vyriškį ir beveik perpus jaunesnę meilužę, auginančią jų nesantuokinį penkiametį sūnų.

...Vyras, žvelgdamas pro vilos langą į Baltijos jūrą, skambina žmonai “iš Italijos”. Vangiu balsu raportuoja, kaip nusiplūkęs komandiruotėje, kaip viskas įgrisę, kad laukia nesulaukia... Pokalbį girdi ir nervinasi gražuolė meilužė. Jau seniai nusibodo būti antrai, nusibodo daug metų trunkantis melas. Isterija, ašaros, tradicinis būdas susitaikyti, bet... “Tau nebestovi!” “Nes tu tuščia kaip tuščias uogienės stiklainis!” Paskui jis sėdės brangiame automobilyje, vynios į čežantį popierių brangias lauktuves, apdairiai priklijuodamas itališkas trispalves...

Ji taip pat šoks į brangų automobilį ir lėks kažkur, nežinia kur. Apsipylusi ašaromis, įdūkusi, garsiai aiškindama žiūrovams savo dvasinę būseną ir ketinimus, įrodys, kad gali turėti ir kitų. Trinktelėjusi automobilio durelėmis nustypčios į naktinį barą, tokia ilgakojė, ilgakaklė, ilgaplaukė blondinė, tarsi plaukusi iš brangiausių madų žurnalų. Kad nokautuotų pirmą pasitaikiusį mačo klausimu į tarpuragį: “Ką jaučia vyras, kai įeina į moterį?” Vyriškis įvertina: “Oho, drąsu!” (Beje, tas dialogo “deimančiukas” panaudotas filmo reklamai.) Kas toliau vyksta, aišku. Pirmo laipsnio asociacija - “Nuodėmės užkalbėjimo” epizodas, kai Nelės Savičenko herojė nusitrenkia išbandyti savęs į dvokiančią benamių landynę. Ten irgi buvo filmas apie meilę.

“Stiklainis uogienės” palieka nusivylimo, tuštumos, beveik visiškos frustracijos jausmą. Nes niekas ten nieko nemyli. Tik atlieka kažkokius veiksmus prieš kamerą, kalba žodžius, kuriais netiki. Popieriniai tipažai sterilioje sintetinėje erdvėje. Tarsi televizinis realybės šou, o tokiuose, kaip žinome, realybės nerasi nė su žiburiu. Nė vieno personažo neturėjome galimybės pažinti, suprasti, pamilti ar bent užjausti. Jie lyg marionetės pleveno ore, neturėdami progos prisiliesti prie žemės ir įgauti jėgos. Karalių, kaip žinome, vaidina svita. Svitos nebuvo.

Virtualios realybės įspūdį dar labiau sustiprino klipinio filmavimo stilistika. Būtinai - “Europa” ir stiklu tviskantys daugiaaukščiai, būtinai - elegantiškos vitrinos ir trykštantys fontanai. Tarsi režisierė operatoriui Jaroslavui Gavrinui būtų prisakiusi: padaryk man gražiai!

Keista, bet gyvo skonio sintetinei uogienei suteikia ne kino ir ekrano asas Romas Ramanauskas, o žiūrovui mažai žinomas šokėjas Petras Lisauskas (prašmatniu vardu Didjė). Tikrumu padvelkia trumputis dviejų tėtušių dialogas, kai vienas prisipažįsta laukiąs dar negimusio vaiko, o kitas - ką tik išsižadėjęs penkiamečio.

Siužetinę filmo tėkmę kelis kartus pertraukia dokumentiniai reportažai iš gatvės. Filmuotojai klausinėja praeivių, ką jie galvoja apie meilę. Atsakinėja įvairiausio amžiaus žmonės, nuo paauglių iki senukų. Visi turi vienokią ar kitokią nuomonę. Bent jau susimąsto - o iš tikrųjų, kas ji? Paklausta, kam jai reikėję tų intarpų (jau seniai atrastų ir patentuotų kino klasikų), režisierė prisipažino per mažai turėjusi filmuotos medžiagos - vos 60 minučių. Kodėl atlikti Dmitrijaus vaidmens kvietusi ilgiausio kino ir teatro vaidmenų šleifo lydimą Ramanauską? Nustebo: o kas jį žino?! Jos apklausti trisdešimtmečiai apie tokį nė girdėte negirdėję. Be to, parodykite kitą penkiasdešimtmetį lietuvių aktorių, kuris taip gerai atrodytų. Kodėl Edita Užaitė, užsištampavusi televizijos serialuose ir komerciniuose spektakliuose? Parodykite man kitą gražią nekompleksuotą trisdešimtmetę lietuvių aktorę. Taigi, svarbiausia čia buvę prekinė išvaizda ir neturėjimas kompleksų. O aš naiviai maniau - mokėjimas ekrane kažką išgyventi ir atskleisti.
 
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
 

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus