• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Tadžikija - nuošali kalnuota pasaka

2008-10-14 00:00:00

Tadžikija - nuošali kalnuota pasaka
"News Bridgepix" nuotr.

Tadžikija - valstybė įsikūrusi pačioje Vidurio Azijos širdyje.  Turistus ji vilioja įvairopu kraštovaizdžiu:  smėlingomis dykumomis ir ledinėmis kalnų viršūnėmis, bei turtinga istorija. Sakoma, jog tai viena iš tų retų vietų, tebekvėpuojančių senosios Persijos kultūra.

Nepaisant to, ji išlieka „kietu riešutėliu“ net ir patiems ištvermingiausiems keliautojams. Patekti į šalį nelengva, kelių pravažumas menkas, dėl kalnuotumo beveik neišvystytas susisiekimas traukiniais ir autobusais.  Todėl patogiausia šalį tyrinėti išsinuomotu visureigiu.

Nepatrauklu ir tai, kad šalis ribojasi su Afganistanu, Vakarų Kinija ir Turkmėnistanu. Visos šios valstybės nėra palankios keliautojams. Vyriausybė yra gana ksenofobiška ir įtari turistų atžvilgiu, o į pačias gražiausias šalies vietas prireikia atskirų leidimų. Tačiau pavojų neišvengsi bet kurioje šalyje, todėl geriausias patarimas - būti pakankamai informuotiems.

Patogiausia šalį pasiekti skrendant iš Rygos į Uzbekistano sostinę Taškentą, o iš ten į Diunšanbė. Taip pat į šalies sostinę tiesiogiai skrenda lėktuvai iš Maskvos, Miuncheno, Stambulo. Viza galima pasirūpinti tiesiai oro uoste. Vienos savaitės vizos kaina – apie 100 litų.

Viena iš priežasčių, kodėl turizmui šioje pritrenkiančio grožio šalyje skiriama nedaug dėmėsio yra gležna ekonomika. Sovietmečiu tai buvo skurdžiausias Vidurinės Azijos užkampis. Jį dar labiau nualino po nepriklausomybės atkūrimo penkmetį trukęs civilinis karas. Šiuo metu Tadžikijos ekonomika po truputį atsigauna. Labiausiai eksportuojamos prekės – medvilnė ir aliuminis.

Maloniausia Tadžikiją lankyti pavasarį arba rudenį. Pavasarį atgaivina maloni temperatūra (20-30 laipsnių) prieš vasaros kaitrą bei sprogstantys alyvų žiedai kalnų pašlaitėse. Rudenį širdį džiugina melionais, arbūzais, vynuogėmis ir kitomis gėrybėmis nukloti turgaus prekystaliai.

Tadžikijoje egzistuoja kalbų įvairovė. Nors valstybinės kalbos statusą turi tik tadžikų kalba, priklausanti tiurkų kalbų grupei, tačiau šalyje dar kalbama rusų, uzbekų bei kitomis vietinėmis kalbomis. Įdomiausia – nykstanti Pamyrų kalba, kuria kalbama šalies vakaruose. Anglų kalba nėra plačiai šnekama.

Etniniai tadžikai – tai  iranėnų palikuonys, išpažįstantys sunitų krypties islamą. Sovietmečiu griautos mečetės šiuo metu yra atstatomos.  Jie sudaro apie 80 procentų šalies gyventojų. Daugelį turistų pakeri šių žmonių svetingumas ir nuoširdumas.

Sostinė Diušanbė (anksčiau buvęs Stalinabadas) didumo yra su lyg Vilniumi. Ji pasitinka plačiomis sovietinio stiliaus gatvėmis ir didžiuliais skverais. Nors šalis jau antrąjį dešimtmetį nepriklausoma, tačiau dažnai galima išvysti nepanaikintos kūjio ir pjautuvo simbolikos. Sočiai pavalgyti sostinėje galima vos už 7-10 litų, aukščiausios klasės viešbutis atsieis 150 litų.

Didžiausias šalies lobis – Pamyrų kalnai – glūdi autonominiame kalnų Badachšano regione. Norint ten patekti reikia pasirūpinti atskiru leidimu. Jame dažniausiai išvardinami konkretūs objektai, kuriuos leidžiama lankyti. Regione patruliuoja rusų pajėgos, civilinį karą mena pakelėse kęžtantys tankai, o pasienio su Afganistanu teritorijoje gausu minų.

Tačiau kerintys kalnų vaizdai nejučia priverčia užsimiršti. Vietiniai pamyrų kalnų grandinę vadina „Bam-i-Dunya”, o tai išvertus reiškia pasaulio stogą. Sakoma, jog nuo viršukalnių giedrą dieną galima įžvelgti net tolumoje boluojančias Himalajų kalnų kepures.

Aukščiausia vieta – Samani (anksčiau komunizmo) viršunė, siekianti 7495 m. Regione gausu kalnų krištolo, retųjų metalų ir gyvsydabrio telkinių. Aplink tyvuliuoja turkio žydrumo ežerai.

Be kalnų grožio Tadžikija siūlo apžvelgti ir kultūrinį paveldą. Pedžikentas, įsikūręs šiaurės vakaruose, vos 68 kilometrai nuo Uzbekistano, senovėje buvo Sogdianos karalystės miestas. Jis buvo įkurtas 5 amžiuje šalia šilko kelio maršruto. Tai buvo vienas iš svarbiausių preislaminės Vidurio Azijos kultūros centras. Iki šių dienų neblėsta archeologų susidomėjimas įspūdingais griuvėsiais.

Kvapą gniaužiančios gamtos šalis, jos nuošalumas ir atlapaširdžiai vietiniai atperka visus keblumus.





 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus