• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Ar tikrai egzistuoja nemirtinga siela?

Autorius: Milda Kunskaitė, respublika.lt
2009-12-23 12:20:00

Ar tikrai egzistuoja nemirtinga siela?
jupiterimages.com nuotr.

Mūsų planetoje kasmet miršta 70 milijonų žmonių, jų kūnai yra palaidojami. Bet kas vyksta su ta žmogaus dalimi, kurią vadiname siela? Kas atsitinka tai mūsų esybės pusei, kuri mąsto, jaučia, svajoja, intuityviai vertina, per kurią žmogus tik ir tampa individu? Ar siela be pėdsakų dingsta, ar kažkur gyvena toliau? Ar mąstymas ir jutimai yra vien tik biocheminiai procesai?

Religijotyros, medicinos, fizikos specialistai, įvairiausių sričių mokslininkai ieško atsakymų į klausimą apie gyvenimą po mirties. “Tiesiog stebėtina: visais laikais, visuose Žemės kraštuose ir kiekvienoje kultūroje buvo įsivaizduojama aukštesnioji jėga ir tolesnė egzistencija po fizinės mirties, - sako religijotyros prof. Michaelis fon Briukas (Michael von Brueck) iš Miuncheno universiteto. - Ir šiandieninės religijos - judaizmas, krikščionybė, islamas ir induizmas - pripažįsta vieną Dievą, vieną dangaus ir Žemės Kūrėją, valdantį pasaulį ir laukiantį mūsų anapus. Budistai taip pat garbina dievus, tačiau jie yra neamžini, netobuli ir ne kūrėjai.”

Noras orientuotis nenuspėjamame gyvenime, kuriame laimę ir nelaimę, meilę arba kančią lemia, regis, atsitiktinumai, žmones visada skatino iš chaoso konstruoti kosmosą (graik. tvarka), pasaulėžiūrą arba religiją. Kita priežastis atsirasti įsitikinimui, kad turėtų būti kas nors daugiau nei vien materija, yra ekstaziški potyriai, kurių metu žmogus išsivaduoja iš ribotumo ir patiria visiškos vienovės svaigulį. Tai gali būti meilės potyris arba transas, sukeltas kūrybos proceso, ritmingų šokių, muzikos arba kalbos. Sąmonę praplėsti gali ir šokas, badas, skausmas arba narkotinės medžiagos. Dar būna mistinė ekstazė, patiriama karštai meldžiantis, medituojant arba artimos mirties akivaizdoje.

Apie artimos mirties patirtį pasakoja įvairių epochų žmonės. Filosofas Platonas (428-348 pr. m. e.) vaizdavo kareivį, kuris aplankė “kitą pasaulį”; tapytojas Jeronimas Bošas (Hieronymus Bosch, 1450-1516 m.) bandė paveikslais išreikšti tai, ką žmogus regi po mirties, o psichologas Karlas Jungas (Carl Gustav Jung), 1943 m. patyręs infarktą, regėjo save ties mirties slenksčiu. Apklausų duomenimis, ties juo atsiduria daugiau kaip 4 proc. žmonių. Daugelis apie tai apskritai nekalba arba prisipažįsta tik praėjus daug laiko, nes šis išgyvenimas taip sukrečia, kad jį apibūdinti žodžiais yra labai sunku. Kiti mano, kad vis tiek jais niekas netikės, palaikys naivuoliais arba net pamišėliais. Nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos ir epochos, visi pasakojimai apie artimos mirties išgyvenimus yra stulbinamai panašūs.
 
Balansuojantieji ties mirties ir gyvenimo riba tarsi iš šalies stebi savo kūną be gyvybės žymių. Dauguma jaučiasi esą energetiniai kūnai, gali girdėti, matyti, jausti ir aiškiai mąstyti. Laiko ir erdvės pojūtis išnyksta; tarsi filme prieš akis dar kartą prabėga visas gyvenimas. Dauguma žmonių šioje ekstremalioje situacijoje labai aiškiai junta kitų, šalia esančių, žmonių jausmus, geba viską suprasti ir atleisti. Dažniausiai jie patenka į tunelį, kurio gale švyti nepaprastai ryški šviesa (kai kas ją apibūdina kaip angelus arba Dievą) ir jų laukia mirę artimieji. Dažnai patiriamas laimės jausmas ir visažinystės įspūdis. Daugelis pasakoja staiga supratę, kad kiekviena mintis yra svarbi ir kad ji veikia visa, kas egzistuoja. Grįžimas į kūną dažnai nuvilia, apibūdinamas kaip apribojantis ir nemalonus. Klinikinę mirtį patyrę žmonės nepaprastai pasikeičia, visiškai nebebijo mirties ir įgyja nepajudinamą tikėjimą, nebesusijusį su jokia religija.

Vaizdinius, kuriuos žmogus regi artėjant mirčiai, dauguma medikų iki šiol aiškindavo deguonies trūkumu arba sudėtingais biocheminiais procesais smegenyse. Kai kurie prisiminimus laiko haliucinacijomis, sušvelninančiomis mirties sukeliamą šoką. Stebina tai, kad išgyvenimai mirties akivaizdoje taip dažnai sutampa. Kaip įvairių kultūrų atstovai gali tą patį sapnuoti, regėti tą pačią haliucinaciją? Be to, kai kas panašius vaizdinius regi ir nepatekę į mirtiną pavojų, pavyzdžiui, šoko būsenos arba medituodami. Tačiau dažniausiai tai patiria klinikinės mirties ištikti žmonės, t. y. tokie, kurių širdis nebeplaka, medžiagų apykaita sustoja, kurie nebekvėpuoja, o jų smegenų veiklos prietaisai nebefiksuoja. Kaip paaiškinti, kad atgaivinti daugelis tiksliai papasakoja, kas vyko, buvo kalbama ar net galvojama, tarkime, operacinėje arba avarijos vietoje? Kai kas sugeba detaliai atpasakoti keistus nutikimus, kurie tuo pačiu metu vyko už šimtų kilometrų.

“Atsižvelgiant į tokius faktus, reikėtų diskutuoti, ar tikrai be to, kas yra matoma arba ką galima išmatuoti, daugiau nieko nėra”, - kviečia olandas kardiologas dr. Pimas van Lomelis (Pim van Lommel). Jis atliko pirmąją mokslinę klinikinės mirties studiją ir pateikė įrodymų, kad mūsų sąmonė nebūtinai turi būti sujungta su kūnu. Kardiologas taip aiškina savo tyrimų išvadas: “Sąmonę galima palyginti su internetu. Galiu prie jo prisijungti savo kompiuteriu, kūnu, ir naudodamasis juo dirbti. Jei prietaisą išjungiu, internetas vis tiek lieka. Net jei visiškai išardysiu kompiuterį, mažiausias detales apžiūrėsiu elektroniniu mikroskopu, jame interneto nerasiu”.

Sielą ir patirtį “už kūno ribų” jau seniai bando paaiškinti ir gamtos mokslų atstovai. Fizikos Nobelio premijos laureatas Verneris Heizenbergas (Werner Heisenberg, 1901-1976) gamtos dėsnius, kuriuos laikome objektyviais ir todėl apskaičiuojamais, vertino kaip “žemiausią tikrovės sluoksnį”. Fizikas teigia, kad stebėtojas pats veikia stebimą situaciją. Paprasčiau pasakius tai reiškia: mes matome tai, ką norime matyti.

Ir Albertas Einšteinas (Albert Einstein, 1879-1955) buvo įsitikinęs, kad egzistuoja nematoma realybė už laiko ir erdvės ribų. Mokslininką suglumino faktas, kad šviesą fizikai gali išmatuoti kaip daleles arba kaip bangas. Ir dar: kad ir kiek kilometrų šviesos dalelės btų nutolusios vienos nuo kitų, jos visada yra susijusios, gali sinchroniškai virsti šviesos bangomis. Šviesos savybės žavi ir fiziką prof. Markolfą Nymcą (Markolf Niemz) iš Heidelbergo: “Naudodamasi kompiuterine animacija, darbo grupė Tiubingene imitavo Einšteino reliatyvumo teoriją. Dirbtiniai vaizdai parodė, kaip mes suvoktume savo aplinką, jei judėtume beveik šviesos - 300 000 km/sek. arba milijardų km per valandą greičiu, o laikas ir erdvė tarsi sustotų. Kompiuteriu sukurtuose vaizduose matyti tamsus tunelis, o jo gale ryški šviesa. Tai man priminė pasakojimus apie klinikinę mirtį ir aš pradėjau tyrinėti”. Nymcas iškėlė drąsią hipotezę, kad siela, vos palikusi kūną, virsta šviesa. Pomirtinis gyvenimas esąs milžiniška saugykla, kurioje amžinai lieka visos sielos - visa patirta meilė ir visos įgytos žinios.

Matematikas prof. Giunteris Evaldas (Guenter Ewald) iš Bochumo šia teorija nepasitenkina. Jo manymu tunelis ir šviesa yra ne tik laikinai didžiuliu greičiu skriejančios sielos optinė apgaulė: “Tai patyrę žmonės pasakoja, kad paslaptinga šviesa yra meilę skleidžiantis dydis, savotiška, neapibūdinama asmenybė”. Matematikas Evaldas jau nuo 1997 m. renka, tvarko ir komentuoja pasakojimus apie klinikinę mirtį. Jis teigia, kad šiuos reiškinius tiriant įvairiais aspektais, gaunami tarsi mozaikos akmenukai, reikalingi bendram sudėtingo fenomeno įvertinimui. Po ilgų tyrinėjimų ir apsikeitimo patirtimi su kolegomis metų prof. Evaldas neabejoja: gyvenimas po mirties yra.

Dr. van Lomelis sąmonę lygina su traukos jėga. “Ji pati nėra išmatuojama, nes yra visa apimanti, kaip ir gravitacija: fizikinį poveikį išmatuoti galima, bet niekas nežino, kas ta gravitacija yra iš esmės. Taip yra ir su sąmone: galime nustatyti smegenų aktyvumą, bet ne minčių turinį. Moksliškai neįrodoma, ką tiksliai žmogus sapnuoja arba kodėl yra ką nors įsimylėjęs, nors šie fenomenai mums visiems yra pažįstami. O kiekvienas, pabuvęs ant mirties slenksčio arba turintis mistinės patirties, gerai žino, kad sąmonė nesibaigia smegenų veikla arba mirtimi”.
 
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus