„Chopin Jazz Inn” – taip pavadinta lapkričio 19-osios koncerto programa, kurią Šv. Kotrynos bažnyčioje atliks jaunieji muzikai: Evelina Sašenko (vokalas), Dima Golovanov (fortepijonas), Donatas Bagurskas (kontrabosas) ir Mantas Augustaitis (mušamieji).

Romantizmo kompozitorius Frederikas Šopenas, aprašytas amžininkų kaip trapus ir delikatus, genialus ir emocingas fortepijono angelas, šiandien išlieka vienas aktualiausių bei populiariausių karališkojo instrumento kompozitorių. Grakščios mazurkos, iškilmingi polonezai ir svajingi noktiurnai, jam palietus fortepijoną, netekdavo saloninio paviršutiniškumo, tapdavo gilia ir nepaaiškinamos galios sklidina muzika... Ir štai keturi jauni žmonės nusprendė  šio aristokratiško kompozitoriaus kūrinius atlikti savaip, žaismingai improvizuodami ir svinguodami džiazo ritmu.

Šopeno kūrybos žinovai atpažins jo melodijas, bet, gali būti, jog pasiges stilistinio autentiškumo, už kurį taip kovoja klasikos ekspertai, bandantys nustatyti, kaip reikėtų atlikti kompozitoriaus muziką. O atlikėjai tiki, kad bet kurią muziką reikia atlikti nuoširdžiai. Ir nors jie tiksliai neatkartos visų genijaus ranka užrašytų natų, bet juk ne visuomet muzikos esmė glūdi tiksliame tekste...

Amžininkai rašė, kad Frederikas Šopenas skambino labai tiksliai. Nors melodinėje linijoje būdavo pagreitinimų ir sulėtinimų, kairės rankos ritmas išlikdavo stabilus. Mantas Augustaitis gros būgnais, kurie atkartos ritmo pulsavimą – tokį pat tikslų, kaip ir Šopeno kairiosios rankos. Apie Šopeną buvo kalbama, kad jis nuostabiai minkštai, giliai ir skambiai užgauna žemuosius garsus – o dabar lanksčius jo bosinių linijų piešinius atkartos kontrabosininko Donato Bagursko instrumento stygų aksominiai skambesiai. Genialusis maestro buvo virtuoziškas, žvilgantis pianistas. Tuo pačiu instrumentu prabylantis Dmitrij Golovanov atstovauja kitokiam skambinimo stiliui, tačiau turi giminiškai gilią harmonijos pajautą. Ir jeigu Šopeno muzikos širdis – melodija bei skaidrus skambesys, tai tyras, lankstus Evelinos Sašenko balsas išties gali ją atverti.

Kaip Artas Teitumas grojo Dvoržaką, kaip Deivas Brubekas grojo Bachą, taip Lietuvos muzikai interpretuoja Šopeną, tęsdami turtingą žanrinių persipynimų tradiciją ir atrasdami naują santykį su romantizmo genijumi.