Ji prašo: tiesiog būkite savim

respublika

Vos 7dienos (iki balandžio 17-osios) Prospekto galerijoje veiks Valerijos Dichavičienės portretų paroda “Jie buvo greta mūsų”, dedikuota 60 Lietuvos menininkų, kurių jau nebėra.

Vien garsenybės - artistai, muzikai, dainininkai, rašytojai... Visus pažinojo, pas visus lankydavosi, su visais bičiuliavosi. Žinoma, kartu su savo garsiuoju vyru Rimantu Dichavičiumi. Ilgai jautėsi jo šešėlyje, nedrąsiai spragsėdavo savo “Leika”, stengdamasi likti nepastebėta, kad savo dėmesiu nesutrikdytų tų, į kuriuos nusitaikydavo objektyvu. Įsitikinusi, kad žmogus geriausiai atsiskleidžia, kai nepozuoja, nesijaučia stebimas. Jei jos dėmesio objektas pastebi į save nukreiptą objektyvą ir sutrinka, ji švelniai nuramina: manęs čia nėra, tiesiog būkite pats savimi.

Kitą dieną po parodos atidarymo aplanką su menininkų portretais žiūrinėjame jos namuose. Beveik kiekvienas atvaizdas turi savo istoriją. Štai Aldoną Makūnaitę fotografavo prie savo namų ravinčią žolę. Įžymioji grafikė, pastebėjusi Valeriją su “Leika”, skėstelėjo žemėtom rankom, sutrikusi šyptelėjo: “Tik ne dabar, leisk nors susitvarkyti...” Išėjo puikus portretas. Jaukus, natūralus, neparadinis.

Kaip tik dėl to noro gerai atrodyti, pasidabinti, pasitraktuoti moteris ir yra sunku fotografuoti. Labai reta moka pozuoti nepozuodama. Tokia buvo Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė. Devintą dešimtį įpusėjusi teatro dama, paprašyta atsisėsti į antikvarinį raižytą krėslą, iškart tarsi nugrimzdo į save. Lėtai pasuko galvą kairėn, dešinėn. Valerija gaudė akimirkas. Kai išryškino juostą, pasirodė - tobulas kiekvienas kadras.

Prisimena visiškai skirtingą atvejį. Fotografavo temperamentingą skulptorę. Ji taip žvaliai gestikuliavo, kalbėjo, judėjo, juokėsi - na, stačiai demonstravo profesinius treniruoto fotomodelio įgūdžius. Bet abi juosteles (tiek prispragsėjo!) reikėjo išmesti. Tai išsižiojusi, tai užsimerkusi, tai persikreipusi...

Būna, kai išryškinęs nuotrauką veide pastebi tai, ko nematei fotografuodamas. Neilgai trukus prieš susideginant ant Vengrijos sienos fotografavo skulptorių Rimantą Daugintį. Atsisėdo rūsyje įrengtoje dirbtuvėje prie lango ir pasiėmė į rankas sulūžusį skėtį - vieni virbai. Išryškino ir nustebo: akys liūdnos liūdnos - ir to skėčio griaučiai... Ir tai vienintelė jo nuotrauka. Pasirodo, nemėgo fotografuotis. Jau po jo mirties žmona pasakė: “Jei ne jūs, neturėčiau nė vienos...”

O štai vienuolė Ksavera Šatėnaitė plaukė misionierių laivu Amazonės upe ir teikė visokeriopą pagalbą Pietų Amerikos čiabuviams. Kartą išlipus į krantą, tie čiabuviai ją ir nužudė...

Nepriekaištingai elegantiškas, pasitempęs Liudas Truikys rytietišką muziejų primenančiame savo bute Kaune. Dichavičius yra pasakojęs žmonai, kaip jo studentavimo laikais garsusis scenografas į paskaitas žiemą ateidavęs po švarku apsivyniojęs laikraščių sluoksniais -  neturėjęs palto...

Valerija niekada nenaudoja blykstės, nerežisuoja kadro, bet jai labai svarbi aplinka - ji neturi būti atsitiktinė, svetima portretuojamajam. Štai verslininkas iš Amerikos Mikalajūnas - šimtamečio ąžuolo fone. Tą galiūną ąžuolą jis prisimena iš vaikystės, grįžo po tiekos metų - o jis dar stovi!

Jau atsisveikinant prašau dar kartą ištraukti iš aplanko ir parodyti seną močiutę žydinčių grikių lauke prie Labanoro. Mažulytė, juoda suknele, balta skaryte, su gėlių puokštele rankoje ji stovi įsibridusi tų grikių jūroje ir droviai šypsosi. Tarsi atsiprašydama, kad sena, kad negraži. Taip jai įteigė anūkas, būsimas dailininkas. Kai atvažiavęs ką fotografuoja, tai ją veja šalin: “Močiute, eik iš kadro, tu negraži, fotografiją sugadinsi”.