Nesaldžios nesaldžių moterų istorijos romane „Ledų mergaitės“

D. Koomson – Didžiosios Britanijos rašytoja ir žurnalistė. Gimė Londone 1971, rašyti pradėjo sulaukusi 13 metų. Lidso universitete būsimoji rašytoja studijavo žurnalistiką ir psichologiją. Dvejus metus gyveno Sidnėjuje, o dabar gyvena ir kuria Braitone. Trečiasis D. Koomson romanas „Mano geriausios draugės dukra“ sulaukė didžiulio skaitytojų pripažinimo. Šį ir dar tris D. Koomson romanus išleido „Alma littera“.

Vos pasirodžiusias knygyne „Ledų mergaites“ nusipirkau, nors pati nebuvau skaičiusi nė vienos šios autorės knygos, bet girdėjau labai daug  gerų atsiliepimų. Taigi susigundžiau. „Tai puikaus stiliaus romanas – ir detektyvas, ir melodrama, ir trileris.“



Kadangi knyga ir detektyvas, tai nepasakosiu turinio, kad neišduočiau, kaip kas nutiko, kas tikrasis žudikas. Nors detektyvinė siužetinė linija svarbi, bet  ne pati svarbiausia, svarbu, kaip žmogžudystė paveikia dviejų merginų, vėliau moterų, gyvenimus. Viena nuteisiama ilgus metus kalėti, kita lieka laisvėje, išteka, susilaukia vaikų. Romane pasakojama, kaip kuri gyvena, jaučiasi.

Romano struktūra: laikraščių straipsnių iškarpos kūrinio pradžioje ir pabaigoje tarsi atveria ir užveria pasakojimą. Romanas pradedamas 1989 metų laikraščio iškarpa, o baigiamas 1988 metų iškarpa. Laikas nėra nuoseklus ir įvykiai dėstomi nebūtinai chronologiškai. Istorija pasakojama Serinos Gorindž ir Popės Karlail lūpomis, skyriai neturi pavadinimų, tiesiog „serina“ arba „popė“ (romano pabaigoje skyrius „markas“ – nužudytas mokytojas – tikras siurprizas). Nors vardai tekste rašomi didžiąja, tačiau, kai jie atlieka skyriaus pavadinimo fukciją, autorė renkasi mažąją raidę, tarsi norėtų pabrėžti šių moterų neišskirtinumą, jų kasdienybę.

O kasdienybė ir graži, ir niūri. Serina sukuria laimingą šeimą: mylintis vyras ir du vaikučiai, tačiau…

„Kiekvieną vakarą eidama miegoti aš nuo seno įpratusi surinkti visus aštrius peilius – sudedu į skardą ir įkišu į orkaitę: jeigu kas nors įsilaužtų mums miegant ir sugalvotų panaudoti prieš mus mūsų pačių pjaustymo įnagius. <…> Netrukus supratau, kad slėpti vis toje pačioje vietoje kiekvieną vakarą negerai, mus galėjo kas nors sekti, todėl pradėjau slapstyti juos visokiose išradingose vietelėse, kur naktiniam įsilaužėliui net į galvą neateitų ieškoti. Pasirodo, kad ir man neateina į galvą, kur ieškoti, nes nuolat tik tai ir darau – ieškau peilių.“ (p. 17)

Popė dienas leidžia kalėjime, jos šviesulėlis – močiutė.

„Močiutė Moradž buvo vienintelis žmogus, rūpinęsis pasiųsti į zoną man reikalingų daiktų: radiją su elementais, ausinuką, kasečių, pašto ženklų, rašomojo popieriaus. Be to, ji visada siuntinėjo man drabužių, leidžiamų pagal nustatytas kalėjimo taisykles, ir pinigų telefono kortelėms ar dar kam nors, ko galėjo prireikti. Nestokojau nieko, kol ji buvo gyva…“ (p. 89)

Štai toks Ledų Mergaičių gyvenimas. O pravardę jos gavo, kai žiniasklaidoje pasirodė nuotrauka, kurioje merginos vilki maudymosi kostiumėlius ir valgo ledus. Graži nuotrauka, gražus gyvenimas, tačiau niekas neabejoja merginų kalte, o jos įtariamos nužudžiusios savo mokytoją Marką Halnslį.

Bausmės laikas kalėjime baigiasi, ir Popė paleidžiama į laisvę. Serina tuo nė kiek nesidžiaugia, ji norėtų, kad viskas liktų kaip buvę, o ši žinia – lyg širdies priepuolis. „Taip aš pasijuntu, kai nejučiomis praeitis išlenda, kai ji nenori pasilikti mirusi ir palaidota, kaip ir turėtų būti.“ (p. 21)

Iš kalėjimo Popė grįžta į tėvų namus ir viską randa taip, kaip palikusi. Nieko džiugaus, nes taip elgiamasi su mirusio vaiko daiktais: palikti neliečiami ir nejudinami sukuria iliuziją, kad mirusysis gyvas. Tačiau Popė ne mirusi, o gyva, tik ji kalėjo. Už žmogžudystę.
„Štai ką jie būtų padarę, jei būčiau mirusi, – pagalvojau lėtai pereidama kambarį ir sėsdamasi ant lovos, dairydamasi ir bandydama viską aprėpti. – Štai ką jie padarė, nes aš jau mirusi jų mintyse. Kai teisėjas perskaitė nuosprendį ir mane pripažino kalta dėl nužudymo, aš jiems miriau.“ (p. 47)

Įsivaizduokite save Popės vietoje: ji nenužudė savo mokytojo, bet kalėjo už žmogžudystę, o išėjusi į laisvę nori prikelti praeitį ir viską išsiaiškinti. Suprantama.

Įsivaizduokite save Serinos vietoje. Ji taip pat nenužudė savo mokytojo, bet buvo įtariama. Nekalėjo. Dabar sukūrusi šeimą bando gyventi normalų gyvenimą ir visiškai nenori prikelti praeities. Taip pat suprantama.

Nesuprantama, kas gi iš tikrųjų nužudė Marką Halnslį. Štai čia detektyvinė romano dalis.

Jausminė drama – abiejų moterų gyvenimai.

Trileris – atsivertę knygą suprasite: įtrauks į įvykių sūkurį nuo pirmo skyriaus.

Aš dar pridėčiau – mįslė. Tai knyga, kur patys veikėjai vieni apie kitus nežino tiesos iki galo, tiesą sužino tik skaitytojas.

„Bet ji nepasistengė. Visad jai sakiau, kad nesistengia – ji truputį paliko. Plotelį, kur palietė Popė. Mačiau praeitį, dabartį, ateitį – bet kam?

Man dabar to nebereikėjo. Mačiau, kaip Popė bus apkaltinta, nuteista. Mačiau, kaip Popė galvos, jog tai padarė Serina, o Serina manys, kad Popė. Bet niekam, net Popei su Serina, neateis į galvą…“ (p. 433)

Rekomenduoju visiems, kam patinka 434 puslapių mįslė su jausminiu užtaisu.