• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Tikėjimo kaina  12 

Autorius: Gerda Zemenskaitė
2010-07-06 10:00:00

Tikėjimo kaina
Jupiterimages.com nuotr.

Bažnyčioje vyksta mišios. Netoli manęs stovi sena moterytė, susikuprojusi ir su lazdele. Ji pensininkė. Mišių metu, kuomet vikarai ima rinkti pinigėlius bažnyčios labui, šalia sėdinti močiutė drebančia ranka ištraukia vieną litą ir laukia, kol prie jos prieis kunigo pagalbininkas. Ji pamatė, jog aš pastebėjau ją su vienu litu rankose ir tyliai man sukuždėjo, jog vos pragyvenanti iš pensijos. Supratingai linktelėjau jai galva ir šį kartą, kai pro mane praėjo pinigų rinkėjas, nedaviau jam nieko. Sena moterėlė man neištarusi nei žodžio pažvelgė į mane, bet, tikriausiai, liko nesupratusi kodėl aš, apsivilkusi elegantiška suknele, nepaaukojau nei cento bažnyčios labui.


Čia aš ir pabandysiu pagvildenti savo atsakymą į šį klausimą. Jums beliks pritarti man, arba kritikuoti mano supratimą.


„Galima visus savo pinigus atiduoti labdarai, bet jei neturėsiu meilės, man tai nepadės. <...> visos mūsų aukos yra tuščios, jei nėra meilės.“


Ši citata iliustruoja mano jausmus.Kodėl bažnyčioje, mišių metu yra nuolat renkami pinigai? Kokiu tikslu ir kam bažnyčios hierarchai juos panaudoja? Kiek gi galima renovuoti bažnyčios stogą ar kriptą? Juk jie jau seniai surenovuoti, o štai kunigų automobiliai žiba naujumu. Negaila man, kad jie jais rieda miesto gatvėmis, man gaila žmonių, tų vargšų senukų (o reikia pastebėti, jog bažnyčios bendruomenę dažniausiai sudaro pensijinio amžiaus atstovai), kurie atiduoda paskutinį litą vardan tikėjimo. Vardan ko? Vardan tikėjimo? O kurioje Švento Rašto vietoje parašyta, jog Dievas mums bus labiau gailestingas, jei mes Jam atiduosime paskutinius grašius?


Dėl ko žmonės meldžiasi?


Atsiprašę už savo klaidas, katalikai ima prašyti. Jie maldaute maldauja šviesesnio rytojaus, sveikatos artimam žmogui, ramybės, kantrybės. Patys nejausdami, Dievą – Aukščiausiąją Jėgą – paverčia lobių skrynia, manydami, jog tereikia suklupti ant kelių, paprašyti svarbiausių dalykų, po to paaukoti kelis litus ir štai, norai pildosi. Bet ne, Mielas Krikščioni, toli gražu taip nėra. Dievas nėra nei Džinas, nei Raganaitė Sabrina, galinti išpildyti norus. Dievo gailestingumą reikia užsitarnauti. Tai galima padaryti dorai gyvenant mums skirtą gyvenimą, nuoširdžiai tikėti bei atgailauti.
Ir jokie keli litai, pametėti į dubenėlį pinigams mišių metu, nesuteiks Jums pranašumo prieš tą, kuris nepaaukojo nei vieno cento.

2 psl.
Puslapis 1 iš 2Kitas


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
Pagarba autorei
2010-07-07 22:49:49
Per tokį kunigų elgesį, nesibaigiančias rinkliavas bei psichologinį spaudimą, yra padaryta labai didelė praraja tarp žmogaus ir Dievo. Aš asmeniškai tikiu Dievą, bet kad jį tikėčiau, man kunigų tarnai nėra reikalingi. Ir nuo to, ar bažnyčia bus suremontuota, arba nuo kunigo mašinos modelio, mano tikėjimas nepakis
Manau
2010-07-07 21:24:21
Tai gal autore tegu i kita banzycia eina.
Mano kaime irgi kunigelis vazineja su 2009metu mazda. Tai as tai baznyciai neaukoju niekada.
O baznycia salia namu, matosi graziai sutvarkyta, ir pastoviai tvarkoma, ziema buna silta, vasara labai grazu. O svarbiausia kunigas vazineja dviraciu. Taigi negaila sitai baznyciai aukot.
AS
2010-07-07 19:04:48
O man gaila, kad straipsnio autore pazvelge i baznycia tokiu kampu. Pazvelge ir aptare tai per savo nesupratimo prizme. Sakote esate tikinti, bet po tokio straipsnio dristu tuo abejoti. Visgi tikejimas yra dovana ir ji zmogui duota arba ne, jos nenusipirksi, neisigysi.
Kunigai - Dievo tarnai zemeje, nepamirskime, kad krikscionio kataliko pareiga - islaikyti savo dvasininkus. Ne del Dievo palankumo sau tai darome, del to, kad turetume tarpininkus zemeje tarp saves ir JO, del to, kad turetume galimybe buti isklausyti savo dvasiniu tevu (kunigu). JUk jie gyvena is musu labdaros. Manote tai yra lengva? As manau - tai yra didziulis saves aukojimas, atsisakymas galimybes gyventi pasiturinciai ar turtingai.
Viskas, kas parasyta straipsnyje - tai silpno materialiame pasaulyje gyvenancio zmogaus mintys. Galbut tai normalu, kad mes nepajegiame atitrukti nuo tos materijos ir zemiskumo. Visgi reiktu i visa tai paziureti giliau, atsiriboti nuo savo piktu minciu, itarinejimu, kitu smerkimo.
Pabaigti noriu Dievo zodziu zmogui: "As galiu duoti tau zymiai daugiau nei tu pajegi isivaizduoti".
Zmogui sunku tai suvokti. Stai koks jis yra ribotas tiek savo mastymu, tiek darbais.