• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Apie paauglio vidinį pasaulį

Autorius: Genovaitė Bončkutė-Petronienė, "Aš ir psichologija"
2009-06-08 08:10:00

Apie paauglio vidinį pasaulį
Jupiterimages nuotr.

Apie paauglystę pastaruoju metu kalbama daug. Konfliktams su vaikais lengvai priklijuojama paauglystės problemų etiketė. Visi žino, kad paaugliai liguistai susirūpinę savo išvaizda, nesivaldo, veržiasi pas draugus ir priešgyniauja tėvams. Bet ar tuo jau viskas apie šį amžiaus tarpsnį pasakyta? Kažin. Kol paauglys jaučia, kad į jį žiūrima kaip į nepatogų, nors galbūt savotiškai įdomų egzempliorių, jis nuo mūsų labai toli.

Geriausia būtų prisiminti savo pačių paauglystę. Be abejonės, tai vyko visai kitais laikais. Pavyzdžiui, nebuvo interneto, o, norint pragyventi, visai šeimai reikėjo atlikti daugiau ūkinių darbų. Nebuvo tiek demokratijos nei visuomenėje, nei mokykloje, nei šeimoje. Bet juk jausmai, savęs ieškojimas, teisingumo siekimas buvo tas pats? Ir meno kūriniai rodo, kad tarp anuometinių ir dabartinių paauglių panašumų buvo tikrai daugiau negu skirtumų.

Matyt, prisiminti sunku dėl kitų priežasčių. Viena iš jų – paauglystė jau labai toli ir mes tapome kitais žmonėmis. Juk neretai žmogui būna sunku atsiminti ir pakartoti net tai, kaip jis gyveno iki vestuvių. Kita priežastis – paauglystės emocijos nemalonios, o nemalonūs dalykai automatiškai atsiduria pasąmonėje, norime mes to ar ne. Taigi, kad mintimis nusikeltume į paauglystę, turėsime gerai padirbėti. Tegul šis straipsnis ir paauglių mintys padeda palengvinti kelionę.
 
Vidinio pasaulio atradimas

Įžengęs į paauglystę žmogus aptinka savo vidinį pasaulį. Iki paauglystės vaiko „aš“ yra susiliejęs su tėvais. Paauglystėje ima vertis didesnės pažiūrų pasirinkimo galimybės. Paauglys ima galvoti: „Ar aš toks kaip tėvai, ar kitoks? Koks esu kaip vyras ar moteris? Ką noriu veikti?“ Paaugliui sunku apibrėžti savo norus, todėl jis labai nori sužinoti, ką apie jį galvoja kiti.

Naujai suvokti mintys ir jausmai jam atrodo reikšmingi ir nepanašūs į niekieno kito: „Paauglystė yra tai, dėl ko verta gyventi, nes kai būni vaikas, tu tegalvoji apie žaidimus, o paauglystės metu patiri daugiausia išgyvenimų ir jausmų“ (Alma, 16 m.). Bet savęs suvokimas yra dar labai trapus, todėl atsiranda stiprus priėmimo poreikis: kadangi vidinis dialogas vyksta dar sunkiai, savo mintis lengviau išreikšti besiklausančiam žmogui. Draugui norisi išpasakoti savo sielos paslaptis, per bendravimą su kitu paauglys pažįsta save. Daugelis suaugusių žmonių atsiskleidžia ir pasitiki tik artimaisiais, o su draugais juos sieja labiau bendri interesai. Tuo tarpu paauglys visus santykiu pradeda ieškodamas visiško pasitikėjimo.
 
Tokiu būdu, nors ir ne kartą „nusvyla“, jis užmezga daug artimų ryšių, kurie gali išlikti visą gyvenimą. Kita vertus, paauglys labai bijo prarasti save, neretai prisiderinęs prie kitų jaučia, kad taip tarsi jo neliko. Kai žmogus ima suvokti savo mintis ir bruožus, jis pradeda matyti savo ir kitų žmonių, o ypač tėvų, skirtumus. Jis ima matyti, kad jo nesupranta. Todėl pirmą kartą suvokia ir vienatvės jausmą. Mažesni vaikai vienatvę jaučia labiau kaip emocinį diskomfortą, kurio priežasčių dažnai nesupranta. Vienatvę išgyvenantis paauglys draugu dažnai renkasi dienoraštį.
 
Bėdos dėl prasto savęs vertinimo

Svarbiausias paauglio vidinio pasaulio bruožas yra tas, kad paauglystėje kur kas blogesnis savęs vertinimas. Kadangi paauglys ima jaustis nebe tėvų dalimi, o atskiru ir kol kas labai netobulu žmogumi, vietoj didelio „mes“ atsiranda menkas „aš“. Dėl to jis sau nebegali priskirti tėvų laimėjimų ir ima save vertinti labai prastai. Gerai, jei iš šeimos gautų dalykų atsisakoma palaipsniui, bet taip būna retai. Norėdami geriau suvokti, kaip jaučiasi paauglys, galime prisiminti ryškesnius savo gyvenimo pokyčius, pavyzdžiui, darbovietės keitimą. Kai smarkiai kinta gyvenimo aplinkybės, reikia iš naujo susivokti, kas esi, pasirinkti, kaip elgsiesi.
 
Kurį laiką jaučiamės pažeidžiami, neapsaugoti, bandome rasti patarėjų, bendraminčių, suvokti, kam pritarti, o kam priešintis. Keičiasi paauglio aplinka, bendraklasiai ir draugai tampa kitokie, keičiasi jo kūnas, dažnai jis ima atrodyti svetimas ir negražus: „Man tėvai nieko neleidžia – nei vertis auskarų, nei kirpti plaukų. Esu tokia fu“ (Algė, 14 metų). Dėl savivertės trūkumo iš pradžių labiau norima kitos lyties atstovo sutikimo bendrauti, o kaip bendrauti, dar neaišku, todėl siekiama kieto partnerio, kuriuo būtų galima pasigirti.

Kaip paauglys siekia geresnio savęs vertinimo? Puiku, jei vaikinas ar mergina stengiasi įgyti pasiekimų tokioje srityje, kuri vertinama draugų: sukaupia muzikos kolekciją, užsiima karate. Bet dažnai savo vertė keliama „paprasčiau“ – paaugliai jungiasi į grupeles, kuriose gali pažeminti silpnesniuosius, kautis prieš bendrą priešą, susilieti su stipriu lyderiu. Todėl labai nemėgsta, kai kritikuojama jų grupė, nes tai yra jų „mes“. Paaugliai linkę ieškoti atpirkimo ožio, kuris tam tikram laikui pakelia grupės narių vertę.  Atliktas tyrimas: psichologai apklausė kelių klasių mokinius, kokio naujoko jie norėtų. Paaiškėjo, kad jie norėtų žmogaus, turinčio atpirkimo ožio savybes (O. V. Chilaieva, 2004). Kai kurie paaugliai savivertę pakelia bendraudami su mažesniais, kvailesniais už save, šalia kurių jau gali pasijusti kažkuo.

Savo vertę bandoma pakelti ir nepaklūstant suaugusiesiems – paaugliai dažniau prieštarauja, negu sutinka: „Pradėjau rūkyti, kad įrodyčiau sau, jog mama neužuos. Vieną kartą namo grįžau girta ir niekada nepareinu namo taip anksti, kaip tėvai norėtų. Bet pakeičiau tėvų požiūrį į save. Noriu padrąsinti ir kitus parodyti suaugusiesiems, kad paauglys nėra nesubrendęs asmuo“ (Simona, 16 metų). Paaugliui atrodo, kad sakyti „ne“ ir būti asmenybe yra vienas ir tas pats. Kodėl paaugliai taip gina savo nuomonę? Todėl, kad nėra dėl jos tikri.

Kita vertus, kai tėvai linkę nuolat jėga versti vaiką paklusti, šis pajunta, kad paklusęs reikalavimams gali visiškai prarasti ir taip palaužtą savo vertės jausmą: „Atsišnekėti – vienintelė galimybė man reikšti savo nuomonę.“ (Jonas, 15 metų) Įsivaizduokite: štai jūs mažytis ir gerutis gyvenate ir džiaugiatės, suaugusieji už jus viską sprendžia ir visi laimingi. Džiaukis ir neturėk rūpesčių! Bet atsiranda kažkoks keistas jausmas, kad galima gyventi kitaip, imate jausti, tarsi iš jūsų tikimasi, kad judėtumėte į priekį. Tėvai kur kas lengviau pakeltų vaikų prieštaravimus, jei suprastų, kokio tvirtumo reikia norint prieštarauti.Vaikas, kuris išdrįsta maištauti, turi jaustis mylimas, kad taip rizikuotų.
 
Sujaudintos emocijos

Paaugliai emociškai nestabilūs. Tai visų pirma nulemia greitas fizinis brendimas – visi psichiniai procesai tampa tarsi per daug sujaudinti, todėl jiems sunkiau būti atsakingiems už savo jausmus. Pavyzdžiui, klausimo, ką paauglys ketina veikti savaitgalį, gali pakakti, kad jis įsižeistų, jog tėvai nori viską kontroliuoti. Daugelis žmonių pačiais nelaimingiausiais savo gyvenimo etapais laiko paauglystę ir senatvę. Vieni paaugliai mato savo galimybes tarsi per rožinius akinius, kitiems ateitis atrodo neapibrėžta, nekontroliuojama, bauginanti. Emocinės paauglių problemos neretai prilygsta psichinės ligos simptomams.

Tačiau paauglys, paklaustas jausmus, dažnai atsako „nežinau“. Kodėl jis neatskleidžia savo jausmų? Paauglys bijo savo pykčio, fantazijų apie mirtį, seksualinių jausmų, dažnai jaučiasi dėl jų kaltas. Todėl labiausiai būtų dėkingas tiems suaugusiesiems, kurie bando atspėti, kas dedasi jo širdyje.

Suaugusieji ne visada jaučia, kokia didelė paauglių vienatvė, – ji gali išaugti iki depresijos ir savižudybės. Paaugliai puola į depresiją, nes bijo nepateisinti tėvų lūkesčių, nesugeba bendrauti su draugais, baiminasi aplinkinio pasaulio, laukia iš aplinkinių agresijos: „Mano draugė bandė nusižudyti. Aš ją atkalbėjau, bet jai depresija. Ji tėvams meluoja, nieko nesako, nes jų bijo. Kas galėtų jai padėti? Nemanau, kad suaugusieji“ (Evaldas, 17 metų).

Dažnai tėvai įsivaizduoja žiną, ką jaučia vaikas, stebi jį, ieškodami blogio požymių. Iš tiesų, neretai vaikai jaučiasi labai vieniši ir galvoja, kad jų tėvai niekada taip nesijautė. „Šeštoje klasėje skaitydamas eilėraštį skaitovų konkurse taip drebėjau, kad kai baigiau, mokytoja man pasakė: „Gal tu geriau nebedalyvauk konkursuose.“ Mane apėmė baimė. Pajutau, kad gėda žiūrėti į žmones gatvėje. Atsiguliau į lovą ir išmiegojau 12 valandų, pramiegojau pamokas. Paskui iš viso į jas nėjau. Lėtai vaikščiojau gatvėmis ir galvojau: štai, visi kažkur skuba, yra kažkam reikalingi, visi normalūs, o aš – ne“ (iš liguistai jautrios klientės pasakojimo apie savo paauglystę).

Kita vertus, paauglys, kuris vieną dieną tvirtino, jog nenori gyventi, kitą jau šypsosi. „Anksčiau žliumbdavau, kai mama pasakydavo, kokia aš kvaila. Tačiau turiu draugų, į kuriuos galiu atsiremti, pažliumbti prie jų, išklausyti jų pasakojimų apie savo gyvenimą. Jei neturėčiau draugų, jau seniai manęs šiame pasaulyje nebūtų. Myliu savo draugus labai labai.“ Kuo paauglys aiškiai stipresnis už suaugusį žmogų? Chaoso tolerancija ir gajumu. Suaugusiojo pasaulis jau nusistovėjęs, o paauglys nuolat juda, jo viduje – netvarka ir chaosas, bet taip ir turi būti. Paauglio vidinis pasaulis kupinas prieštaravimų: noras įsilieti į grupę ir noras išsiskirti, turėti savo požiūrį ir sekti autoritetais, troškimas būti priimtam ir nepasitikėjimas aplinkiniais, pažeidžiamumas ir grubumas. Paaugliai drąsūs, lengvai atsisako priėmimo, linkę rizikuoti, nors nieko nežino, lengvai prisitaiko prie naujų aplinkybių ir keičiasi.
 
Kova su suaugusiaisiais

Paauglystėje vyksta naujų autoritetų paieška. Paauglys pradeda pastebėti, jog tėvams ne pro šalį būtų išspręsti savo problemas, o ne kontroliuoti vaikus. Bet paauglys ir jo tėvai turi giluminį panašumą, kuris tampa konfliktų šaltiniu ir kurio nė viena pusė nesuvokia, pavyzdžiui, valdinga motina ir valdinga dukra. Su žmogumi, kuris turi tą pačią silpnybę, bendrauti visada nelengva. Neretai neigiama savybė savyje net nematoma, atrodo, kad viskuo kaltas kitas. I. Aleksejevo 2000 m. atlikto tyrimo duomenimis, 30 procentų paauglių mano, kad tėvai nusiteikę priešiškai. 20-metė klientė, vis dar bijanti savo mamos, pasakoja: „Apskritai, jei tėvai susirieja, po valandos diskusijų lieku kalta aš. Blogai išsiurbiau kambarius – rėkia, išėjau su draugais į miestą – rėkia, neišėjau – irgi rėkia. Niekam nelinkėčiau tokių tėvų!“
 
Paauglystės krizės pavojingos – kartais vaikas nutolsta nuo šeimos ir su tėvais bendrauja tik spaudžiamas kaltės: „Vaikystėje labai mylėjau tėvus. Tėvas man atrodė protingesnis už draugus ir mokytojus. Bet vienu metu staiga suvokiau savo vienišumą – kažkodėl tėvai jau nebegalėjo atstoti pasaulio. Įsimylėjau. Tėvai tapo mano priešais. Pilni baimės ir pykčio, jie bandė mane atsikovoti. Štai tada kažkas ir nutrūko. Dabar svetimi žmonės man artimesni už tėvus.“

Dažnai dėl blogo paauglių elgesio tėvai linkę kaltinti įsitraukimą į asocialias grupes. Bet tik tuo atveju, jei paauglys namie jaučiasi nepriimtas arba nevertinamas, jis ieškos bet kokio priėmimo ir įvertinimo už šeimos ribų ir negalės pasidalinti su tėvais, kas jam atsitiko. „Kai man buvo septyniolika metų, nuvažiavau atostogauti pas senelę į Baltarusiją. Vieną vakarą sėdėjau ant suoliuko ir norėjau, kad į mane kas nors atkreiptų dėmesį. Priėjo vaikinai, iš kurių vienas, kaip vėliau sužinojau, turėjo didelę bėdą – žaidė automatais. Jis iš manęs pasiskolino 15 rublių, paskui davė pauostyti žolės ir pasiskolino dar 200. Aš taip norėjau, kad jis grąžintų pinigus, kad sutikau su juo miegoti, gal penkis kartus. Man buvo baisu pasakyti senelei ir tėvams, jog neturiu pinigų grįžti namo. Vėliau jis „paskolino“ mane savo draugui, bet pinigų taip ir neatidavė“ (Ieva, 16 m.).

Vieni svarbiausių santykių paauglystėje – santykiai su mokytojais. Aukščiau minėto tyrimo duomenimis, 70 proc. paauglių šiuos santykius apibūdina kaip įtemptus. Kodėl? Viena vertus, paaugliai turi stipresnį teisybės jausmą ir negali atleisti neteisybės. Antra vertus, kartais vaikas elgiasi su mokytoju kaip su savo tėvais ir bando ne visai adekvačiai jam įrodyti, kad yra suaugęs.

Suaugusieji dažnai nesuvokia, kaip grubiai jie patys elgiasi su vaikais: „Mama kišasi į mano gyvenimą. Sakau: „Einu pasivaikščioti.“ O ji: „Su kuo? Kada grįši? Žiūrėk, neprisigerk!“ Mintyse galvoju: negi aš kiekvieną dieną geriu, rūkau, vartoju ką nors?“ (Gintarė, 15 m.) Kai kurie mokytojai elgiasi kaip seržantai – beria įsakymus: „užsirašyk pavardę ant savo darbo“, „žiūrėk į savo sąsiuvinį“, „išspjauk gumą“. Jei sakote paaugliui tai, ką jis jau žino, tai parodo, jog laikote jį neišmanėliu, ir tai jį žeidžia. Gaila, kad dažnai tėvai nesupranta, kaip svarbu laiku pasakyti vaikui „atleisk“. Paaugliai prieštarauja, nes nenori būti nugalėti, o giliai širdyje pervertina suaugusiuosius ir nori būti į juos panašūs. Jei suaugusieji suteikia daugiau laisvės, ne visi paaugliai tampa laimingi, nes nemoka priimti savų sprendimų. Jie žino, ko nenori, bet nežino, ko nori. Negalėdami nuspręsti jaučiasi menkaverčiai, o padarę klaidą pasijunta nevykėliais, todėl gali imti elgtis dar blogiau, kad galų gale iš jų atimtų ir jiems nebereikėtų priimti sunkių sprendimų, kurie sukelia baimę ir kaltę.
 
Vietoj pabaigos

Paauglys išauga ne toks, kokio buvo tikimasi. Pagalvokime apie save: kokių savybių stokojome paauglystėje, o paskui įgijome? Bet jei vaikai neprieštaraus tėvams, tai jie netaps savarankiški ir neturės motyvo išeiti iš tėvų namų, – pasaulis išnyks. Suaugusių žmonių pagalba labai reikalinga bandant surasti pusiausvyrą tarp asmeninių ir bendrų interesų, kuriant savo ateitį. Suaugusieji gali padėti paaugliui suprasti kitus žmones. Paaugliai labai vertina tai, kad suaugusieji jiems atskleidžia savo patirtį ir jausmus.

O kokios mūsų problemos tęsiasi nuo paauglystės? Jų nepaprastai daug. Tai polinkis nuolat sakyti „ne“, per didelė priklausomybė nuo artimųjų, noras šokiruoti kitus, perdėtas susirūpinimas išvaizda, noras sužavėti kuo daugiau vyrų (moterų), o ne su jais suartėti ir dar daug kitų problemų. Paauglystės atgarsiai išlieka ilgam, retas suaugusysis ją „išauga“ visiškai, todėl paauglių elgesys mus taip stipriai veikia.

Praktinės rekomendacijos, kaip šnekėtis su paaugliais:

5 TAIP
• Leiskite paaugliams būti blogos nuotaikos.
• Ramiai reikalaukite vykdyti įsipareigojimus.
• Suteikite paaugliui daugiau laisvės ir stenkitės juo pasitikėti.
• Suraskite vietą ir laiko nuoširdiems pokalbiams apie gyvenimą, pasidalinkite, kaip jautėtės paauglystėje.
• Padėkite paaugliui visapusiškai suprasti kitus žmones.

5 NE
• Nesivelkite į konfliktus, kai paauglys prieštarauja.
• Nereguliuokite paauglio, kaip mažamečio vaiko.
• Įkyriai nekontroliuokite ir nelaužykite jo privatumo.
• Nepalikite paauglio likimo valiai.
• Nekritikuokite paauglio dėl to, koks pats esate ar buvote paauglystėje.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus