• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Apie pozityvųjį krizės suvokimą ir šviesą tunelio gale

Autorius: Ieva Adomaitytė
2009-04-08 00:00:00

Apie pozityvųjį krizės suvokimą ir šviesą tunelio gale
lsveikata.lt info.

Sunkmečio anekdotasŽmogelis šaukia gatvėje:
- Aš vėl galiu vaikščioti! Bankas automobilį pasiėmė!

Su psichiatru psichoterapeutu doc. dr. EUGENIJUMI LAURINAIČIU L.S. kalbėjosi apie krizę. Šiek tiek kitaip. Apie pozityvųjį jos suvokimą, iššūkius, riziką, kūrybą ir turto iliuzijos praradimą.

- Sutikote pasikalbėti apie krizę. Ji liečia kiekvieną mūsų. Kita vertus, apie ją tiek jau diskutuota. Ar Jums pačiam neatsibosta klausytis ir kalbėti apie ją?

- Kalbėti apie tai, kokias ji sukėlė pasekmes žmonėms, tikrai būtų nuobodu. Tačiau informacijos apie tai, kaip toje krizėje pradėta ieškoti išeičių – ir individualiai, ir organizacijose – dar ne tiek daug. Turiu omenyje pozityvų krizės suvokimą. Pirmiausia krizė vis vien baigsis. Antras dalykas, joje visada reikia surasti ne vieną pusę. Visuomet yra aspektų, kurie erzina arba liūdina ir aspektų, kurie gali būti suvokti kaip iššūkis. O tai yra toks situacijos priėmimas, kai reikia ieškoti naujų, nestandartinių išeičių. Jų ieškojimas yra kūryba.
 
Kūrybiniam procesui reikalinga energija. Kai kalbame apie krizės, kaip iššūkio, priėmimą, vienas būtinų dalykų, ką reikia padaryti – atsisakyti visų negatyvių jos suvokimo aspektų. Nes jie slegia, ardo vidinę energiją. Mes nebeturime jėgų kūrybai, kuri pati savaime yra sudėtingas dalykas jau vien todėl, kad reikia surasti anksčiau dar niekada nepriimtus sprendimus. Kūryba yra naujų kelių paieška. Tai yra asmenybės šansas, galimybė surasti savyje netikėtų potencialų, sugebėjimų.
 
- Žmogui, kuris vakar prarado darbą ir mato tik juodas spalvas, sunku griebtis naujovių, ieškoti naujų kelių, kuriuos Jūs minite.

- Pagalvokime apie tai, kas leidžia kūrybai prasidėti? Tai visų pirma naujas, kitoks žvilgsnis. Žmogus, kuris sėdi ir godoja, kad prarado darbą, sėdi praeityje. Darbą jis prarado tegul ir vakar, bet tai vis tiek yra praeitis. O išeities reikia ieškoti šiandien.
 
 Ne vienas galvoja – anksčiau buvo geriau, kaip būtų gerai, jeigu ta situacija sugrįžtų. Tai – blefas. Jeigu žmogus prarado darbą, jis turėtų pagalvoti apie tai, kad yra laisvas ieškoti kito. Jis yra laisvas bandyti save surasti galbūt kažkur kitur, nei iki šiol, surasti naujas veiklos sritis. Ir šitos krizės metu yra tokių gyvenimo sričių, kur yra laisvų nišų iniciatyviems kūrybingiems žmonėms. Reikia nesidairyti atgal, o žiūrėti į priekį. Tai gali būti avantiūra, kuri staiga pasirodys esanti labai produktyvi.

Lietuviai vis tik turi didelę naujovių baimę. Kalbėdamasis su kitų šalių atstovais pastebėjau, kad jie yra žymiai drąsesni rizikuodami, jie lengviau patiria nesėkmę, nes žino, kad vėl galės bandyti. Jie nebijo pasakyti: „Aš buvau sukūręs septynias kompanijas, jos visos bankrutavo, bet aš sukaupiau štai tokios patirties ir dabar žinau, ko ateityje nedarysiu“. Žmonės mokosi iš to, kas įvyko.

Be to sunkmetis dabar yra išties ne toks tragiškas, koks būdavo XIX amžiuje ar XX amžiaus pradžioje, nes dabar yra socialinis palaikymas. Yra apsaugos sistemos netgi patiems silpniausiems. Žmonėms gali būti baisu, kad reikia nusileisti socialiniais laipteliais žemyn. Bet tai nėra amžinas nusileidimas.

- Kaip įvertintumėte dabartinę visuomenės psichologinę būseną?

- Bet kuri krizė, kaip ir žmogui asmeniškai, taip ir visuomenei yra praradimo periodas. Prarandama turto, saugumo iliuzija. Turto iliuzija iš tiesų buvo tik iliuzija, nes didžioji dalis mūsų turtingumo pojūčio buvo pastatyta ant paskolų. Paskola yra ne turtas, o skola. Ir šitą suvokti buvo labai sunku, kai paskolos buvo gaunamos taip lengvai, greitai ir pigiai.
 
Staiga žmonės suvokė, kad jie ne turėjo, bet prisiskolino pinigų. Iš to seka grandinė įvairiausių socialinių, finansinių ir psichologinių pasekmių. Mūsų išgyvenimas krizėje priklauso nuo elgesio prieš krizę – ką mes darėme, kaip save mokėjome paruošti netikėtumams. O gal įsivaizdavome, kad bus geriau ir tik geriau? Taip nebūna.

Pirma iliuzijos ir bet kokio kito praradimo stadija yra neigimas ir agresija. Pykstama ant tų, kurie nepasaugojo ir neperspėjo. Neigiama, kad tai jau įvyko. Antras etapas, kuris galbūt jau artėja, yra priėmimas to, kas įvyko. Dažnai atsiranda liūdesys, kuris gali pasireikšti įvairiais visuomenės poelgiais. Tai gali būti destruktyvūs veiksmai, emigracija, alkoholizmas, savižudybių padidėjimas. Trečia stadija yra readaptacija – naujas prisitaikymas prie gyvenimo.

Tikėjimasis, kad kažkas kitas gali mus išgelbėti – labai vaikiškas. Tai yra dalis praėjusių ilgų sovietmečio metų, nes ten mumis visada buvo pasirūpinta. Prastai, tiesą sakant, žemame lygyje, bet pasirūpinta. Dabar reikia galvoti pačiam ir labai nemažą dalį vyresnio bei vidutinio amžiaus žmonių tai gąsdina labiausiai.

- Pradžioje užsiminėte, kad reikėtų optimizmo, kitokio krizės suvokimo, bet ar tai yra įmanoma? Tuo labiau, kai apie tai kasdien girdime bauginančias politikų kalbas, kai darbuotojai atleidžiami iš darbo, kai mažinamos algos...

- Yra tam tikros visuomenės grupės, kurios turi įsipareigojimą rūpintis visuomenės psichologine sveikata. Visų pirma tai yra politikai. Jie turi kalbėti ne tik apie tai, kokia situacija yra šiandien, bet ir apie tai, kas bus toliau. Kiek truks tai, ką tauta suvokia kaip sunkmetį. Kaip jie įsivaizduoja, kas bus po to, kai sunkmetis baigsis.
 
Žmogui reikia šviesos tunelio gale. O iš tiesų tos šviesos niekas kitas, išskyrus politikus, uždegti negali. Neseniai klausiausi Brazilijos prezidento Ignacijaus Lula da Silvos interviu televizijos kanalui CNN. Tai buvo nuostabus išmintingo žmogaus kalbėjimas apie tai, kaip brazilai išgyveno sunkmetį, kaip dešimtmečius jie buvo vargšai, po to ėmė gyventi geriau. Jis kalbėjo apie dabar vėl atėjusius sunkumus. „Bet mes nebijome. Mes žinome, kas tai yra. Tai nesužlugdė mūsų tautos dvasios, mūsų optimizmo“, - sakė jis.
- O šiandien Jūs matote pozityvizmo apraiškų iš mūsų politikų pusės?

- Na pavyzdžiui, kad ir šiandienos (antradienio – red.) prezidento Valdo Adamkaus pareiškimas, apie tai, kad krizės nėra, o yra sunkmetis. Šis pasakymas yra daug realistiškesnis, nei žodis „krizė“, kuris gąsdina. Atrodo, kad ji mus visus papjaus. O iš tikrųjų tai yra pablogėjęs gyvenimas – vieniems daugiau, kitiems – mažiau. Bet jis negali blogėti iki neišmatuojamo dydžio. Yra dugnas, nuo kurio galima atsispirti ir vėl kilti į viršų.
 
- Kalbant apie darbo kolektyvus. Iš kur darbdaviui semtis? Ypač tokiam, kurio pelnas mažėja, laukia etatų mažinimas ir panašūs dalykai.

- Darbdavys neturi nešti melagingo pozityvizmo. Jis turi žmonėms pakankamai anksti pasakyti, kokie yra pelno, gamybos rodikliai ir kokius konkrečius veiksmus tai reiškia. Jis turi pasakyti tiek apie žmonių atleidimą, tiek apie atlyginimų sumažinimą, nuo kada tai įvyks ir kad žmonės turi tam ruoštis. Turėjau savo praktikoje įmonių savininkų, kuriems sąžinė neleido atleisti žmonių anksčiau. Ir tai reiškė firmos bankrotą. Jeigu jie būtų atleidę dalį darbuotojų anksčiau, būtų išgyvenę su esama apyvarta. Ir vietoje to, kad išgelbėtų dalį, prarado viską. Kaip tik čia yra stručio politika – kišti galvą į smėlį.
 
- O kaip šeima? Kokių ji turi išeičių?

- Šeimoje svarbiausia atvirai kalbėtis, pasakoti vienas kitam, kaip matome situaciją, kas gali būti, kas vyksta, kokie galimi variantai ir ką reiktų daryti. Galbūt vietoje dviejų automobilių liks tik vienas. Galbūt kuriam laikui teks atsisakyti atostogų ar brangių pirkinių. Mus šitie keli dešimtmečiai greitai išugdė vartotojais. Sunkmečio filosofija yra susijusi su mokėjimu skaičiuoti. Skaičiuoti, kiek turiu. Ir čia belieka prisiminti seną rytiečių patarlę: „Turtingas ne tas, kuris turi, o tas, kuriam užtenka“.
 

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus