• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Gyvenimui sakau „Taip!“

Autorius: Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė, "Aš ir psichologija"
2009-06-11 08:00:00

Gyvenimui sakau „Taip!“
Jupiterimages nuotr.
Pokalbis su aktore, kūrybinės grupės „Laimingi žmonės“ vadove Ieva Zelionkaite.
 
Kai svarsčiau, su kokiu žmogumi galėčiau pasikalbėti apie asmenybės stiprybę ir sugebėjimą atlaikyti sunkumus, mintyse ieškojau pagyvenusio, daug visko gyvenime mačiusio žmogaus, atitinkančio išminčiaus įvaizdį. Tačiau nevalingai prieš akis iškilo ne pagyvenęs žmogus, o mano bendraamžė draugė Ieva – visada jausminga ir veržli, drąsiai sutinkanti sunkumus, nuolatos pilna idėjų, pilna gyvenimo. Ji man atrodo tokia moteris, apie kurią būtų galima pasakyti – gaji. Todėl su Ieva ir kalbėjomės apie tai, kas skatina žmogų, kad ir kas nutiktų, sakyti gyvenimui „taip“, o ne nusigręžti nuo jo.
 
Kas, Tavo manymu, ragina žmogų pasakyti „taip“ gyvenimui, kad ir kas nutiktų? Kas Tavo gyvenime yra ta jėga?

Manau, kad pamatą optimizmui ir pesimizmui ar apskritai pozicijai gyvenime suteikia dar vaikystėje, jaunystėje patirti išgyvenimai. Mano vaikystė nebuvo lengva, ankstyvoji jaunystė irgi buvo labai sunkus laikotarpis. Mano mama turėjo problemų dėl alkoholio. Augau be tėčio, kiek žinau, jis gėrė jau tada, kai su mama susipažino. Kai man buvo penkiolika, tapau savo mamos mama, turėjau prisiimti atsakomybę ir ja rūpintis, nes tada vadinamieji buitiniai išgėrimai jau perėjo į ilgalaikius, kai mama neišsiblaivydavo mėnesiais. Buvau jauna, graži, bet neturėjau to pagrindo, kurį dabar turiu, neturėjau šeimos.
 
Kas tada mane vertė sakyti gyvenimui „taip“ – nežinau. Bandydama suprasti save, vis žiūriu į savo mamos gyvenimą, bandau suvokti jos istoriją. Mano mama negalėjo pakelti visų tų sunkumų. Ji anksti neteko šeimos, nuo septynerių metų užaugo vaikų namuose. Jai niekas nedavė meilės, ir ji to neatlaikė. Aš ir pati meilės per daug negavau. Turbūt ant pirštų galėčiau suskaičiuoti tuos kartus, kai ji mane glostė, mylavo. Tačiau kada buvo tas lūžis, kai žlugo visi mano mamos lūkesčiai ir ji pasidavė? Turbūt kai pradėjo lauktis manęs. Norėjo pasidaryti abortą. Tik teta įkalbėjo gimdyti, sakydama, kad ji mane ir užaugins. Kai gimiau, mama jau niekam nenorėjo manęs atiduoti. Paskui, po daugelio metų, ji man pasakė: „Dukryte, tu buvai gražiausias dalykas, nutikęs mano gyvenime.“ Tačiau kai augau, labai stigo mamos meilės, šilumos, mes pradėjom artėti tik kai aš, būdama dar paauglė, ėmiau ja rūpintis.
 
Visas kaimas akis išplėtęs stebėjo, kaip augu, ir laukė, kada gi aš nusivažiuosiu, kada pasitvirtins posakis: „Obuolys nuo obels toli nerieda“, įsitikinęs, kad taip ir bus. Bet tas lauktasis smukimas taip ir neįvyko. Buvau kovotoja, nors negaliu pasakyti, kad man reikėjo tiems mano nuosmukio laukusiems žmonėms kažką įrodyti. Kažkokia kita jėga mane stūmė eiti savo keliu. Galbūt aš ją atsinešiau dar gimdama. Vėlgi žiūriu į savo mamą – žinau, kad talentus, gabumus, veržlumą, visą potencialą paveldėjau iš jos. Mačiau, kad ji juos turi, tik nebuvo tinkamos terpės šiems išsiskleisti. Mano mama buvo tikrai kūrybinga. Kai prasiblaivydavo, ji per mėnesį sugebėdavo iš naujo sukurti namus – tokius, į kuriuos užėjęs nepažįstamasis nė neįtartų, jog neseniai čia buvo ne namai, o landynė. Iš kitos pusės, mama mane visąlaik slopindavo, vis sakydavo: „tu to nepadarysi“, „nesugebėsi“, nes ji pati savim nebetikėjo.

Galbūt ta gyvenimo jėga manyje ir pritraukė man padėjusius žmones. Pavyzdžiui, mano auklėtojas Vytautas Čižauskas, – taip ir neturėjau progos jam padėkoti. Jis man buvo kaip tėvas, bet kartu manęs per daug ir nekontroliavo. Būdavo, tai pinigais paremia, tai kokią sportinę aprangą „suveikia“, tai mamai gydymą parūpina. Paskui teatro mokykla. Baigusi mokyklą, aš negalėjau stoti į aukštąją, nes man reikėjo dirbti – ir save išlaikyti, ir mamą. Dieną galėjau dirbti, o teatro mokykloj mokiausi vakarais. Čia vėlgi patekau į tinkamą terpę – buvo žmonės, kurie mane atvėrė, dar labiau paskatino. Tokia lemtingų įvykių kasa susipina, kuri stumia į priekį. Tuo sunkiu laiku aš tiek daug nuveikiau, atrodo, perėjau tai, kas neįmanoma. Dabar, kai lyginu save su anuometine, tai man nepatogu prieš save, nes nebeturiu nė per nago juodymą tiek valios, kiek tada turėjau. Ir dirbau, ir mokiausi, ir mamą prižiūrėjau. Ką reiškia prižiūrėti žmogų, kuris geria tris mėnesius be sustojimo, žino tik tas, kas tai patyrė.

O ar buvo Tavo gyvenime lūžio taškų, kelio pasirinkimo, apsisprendimo sankryžų?

Taip, tikrai buvo. Jau dėl pirmojo bučinio. Kai vaikinas bandė mane, dar paauglę, pabučiuoti, aš jam pasakiau griežtą: „Ne!“ Man tada atrodė, kad jei pasibučiuosiu, tai ir prasidės mano nuopuolis. Matyt, manyje jau buvo įskiepyta mamos nuoskauda (juk ji pradėjo manęs lauktis ne iš meilės, ne santuokoje). Taip tada supratau tą kovą.
Kitas lemiamas taškas – vardo pakeitimas.

Tu pakeitei savo vardą?

Nežinojai? Aš gi buvau ne Ieva, o Svetlana. Man buvo penkiolika, kai mama papasakojo mano vardo istoriją. Tada daug ką supratau. Kai gimiau, mama norėjo pavadinti mane Lina, jau vadino Linute, bet močiutė slapta nuvedė į cerkvę, pakrikštijo ir įregistravo kaip Svetlaną. Mama apie tai sužinojo jau po kurio laiko, ji labai sunkiai tai išgyveno. Mano vardas buvo kaip svetimkūnis, turbūt todėl mama gana retai juo vadindavo, o sakydavo tiesiog „dukryte“. Kai man buvo dešimt, teta pakrikštijo mane jau katalikų bažnyčioje. Tad kai man sukako aštuoniolika, krikšto vardas tapo oficialiu vardu – tapau Ieva. Su vardo pakeitimu prasidėjo kitas gyvenimo etapas.

O kokia Tu esi, Ieva? Kaip apibūdintum save kaip žmogų?

Esu užkietėjusi optimistė, kuriai užeina depresijos priepuoliai. Optimistas gi nėra aklas, jis mato ir kas yra gerai, ir kas blogai. Jis jaučia didelį savo ir visa ko potencialą, todėl būna sunku, kai mato, kad tas potencialas neatitinka realybės. Kai susiduriu su kokia nors neteisybe, mane tai labai paveikia ir tas juodumas tiesiog įtraukia į save. Bet tada sustoji, susimąstai ir vėl sakai „taip“, ir toliau veiki tikėdamas geru. Tikiu, jog mintys kuria realybę. Jei tiki, kad bus geriau, taip ir bus.

Esu kovotoja, mąstau: „Padaryk ką nors, veik, kitaip niekas nesupras, jog kažkas yra negerai.“ Bet vėlgi, jei atsiduodi tik kovai, kovoji su vėjo malūnais, pamatai, kad kovoja visi su visais. Tada vėl grįžti prie išminties, kad svarbiausia yra apsikuopti aplink save.

Esu intuicijos žmogus. Jei klausau savo intuicijos, ji manęs nepaveda. Ypač bendraudama su žmonėmis jaučiu, kam atsiverti, su kuo suartėti. Mano vyras tikrai myli žmones. Aš gal irgi galėčiau apie save pasakyti, kad myliu žmones, bet man tikriausiai dar trūksta tolerancijos. Esu linkusi teisti. Mėgstu bendrauti, bet labai patinka ir vienatvė.

O kai sunku?

Vieni žmonės, kai sunku, atsiveria kitiems, o kiti – užsidaro. Aš atsiveriu, man reikia išsikalbėti. Gerai, kai yra kam. Aš iš tų, kurie išsipasakoja, bet visko vis tiek negali išpasakoti. Dar nesu atradusi savo būdo pasakoti – turiu minty kūrybą – esu bandžiusi ir to, ir to. Saviraišką, savęs įprasminimą matau per tiesioginį kontaktą su žmogumi, o ne per tarpininką – meną.
Visi žmonės turi kažkokį sunkumą. Net jei, rodos, gyveni gražų, laimingą gyvenimą, šalia yra mylimi žmonės, vis tiek giliai viduje yra ir neatskleisto, ir neatskleidžiamo sunkumo. Visi esam po vieną – gimsti vienas ir miršti vienas. Bet paradoksas – tas sunkumas kartu ir yra stiprybė, jis išryškina ją. Ramybė duoda pagrindą stiprybei. Aš vis dar ieškau tos ramybės. Galingas palinkėjimas: „Ramybė jums...“
 
Sakai, kad vis tik esi tikra optimistė, o kiek, tavo manymu, optimizmas yra prigimtinis ir kiek tai sąmoningas apsisprendimas? Kaip yra tau pačiai?

Jaučiau, kaip naujas sąmoningumas užgimė manyje, kai sūnus gimė. Dar kai laukiausi, pradėjau jausti tokį stiprų atsakomybės jausmą tiesiog už visą pasaulį. Man ne vis tiek, kas vyksta aplinkui, ne vis tiek, kas vyksta Lietuvoje, pasaulyje. Anksčiau vis klausdavau: „Kodėl? Kodėl mano mama geria? Kodėl aš neturiu šeimos kaip kiti?“ Dabar nebeklausiu: „Kodėl man?“, klausiu: „Koks yra „viršuždavinis“?“

„Viršuždavinis“? Ką tai reiškia?

Tai teatrinis žodis. Klausimas: „Kas yra už to?“ Kaip kino režisierius Vytautas Žalakevičius sakydavo: „Jeigu stovi šešių aukštų namas, man rūpi septintas aukštas (kurio nėra).“ Būna taip, kad per daug sureikšmini savo emocijas ir tai, kas vyksta aplinkui, – matai paviršių, bet ne esmę. Ateina laikas, kai turi pamatyti didesnį paveikslą.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus