• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Internetas: tikrovės paieškos

Autorius: Aš ir psichologija
2009-05-15 00:00:00

Internetas: tikrovės paieškos
Jupiterimages nuotr.

Internetas mums tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, erdve, kurioje praleidžiame nemažai savo gyvenimo laiko. Lietuvoje atliktas tyrimas rodo: iš visų Lietuvos gyventojų internetą kaip informavimo priemonę renkasi daugiau nei 20 proc. Atsiranda vis daugiau žmonių, ne tik jaunų, bet ir vyresnio amžiaus, kurie mielai leidžia savo laisvalaikį kibernetinėje erdvėje, siekdami pabendrauti, pasilinksminti, atrasti savo antrąją pusę. Būtų paviršutiniška manyti, jog bendravimas internetu – paprasčiausiai būdas įdomiai „užmušti“ laiką.

Tai, su kokiu įkarščiu tikriname elektroninį paštą, atsakinėjame į žinutes, susirašinėjame forumuose, bendraujame pokalbių svetainėse, ieškome žinių įvairiuose portaluose, dalijamės savo patirtimi interneto dienoraščiuose, rodo, jog internete vyksta daug gilesni dalykai, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Internetas kažkaip mus „užkabina“, dėl to tampa sunku, o kai kada – visai neįmanoma nuo jo atsiplėšti. Bendraudami virtualiai tampame kitokie – kartais atviresni, kai kada agresyvesni ar seksualesni... Natūraliai kyla klausimas, ar bendravimas internetu yra vienas kito apgaudinėjimas ir apsimetinėjimas? Kuris yra tikras žmogus: tas pažintasis internete ar susitiktasis gatvėje? Kuris esu tikrasis „aš“: sėdintysis saugiai prie kompiuterio monitoriaus ar bendraujantysis su draugais kavinėje?

Nemaža dalis mūsų į šiuos klausimus atsako vienareikšmiškai: internetas nėra tikrovė, ir jei žmogus bendraudamas virtualiai yra kitoks nei realybėje, tai rodo, jog jis sėdėdamas prie kompiuterio apsimetinėja. Tačiau psichologai paprieštarautų – mes negalime būti tokie, kokie nesame ar neturime potencialo tapti. Todėl negalime griežtai teigti, kad tai, kas vyksta virtualioje erdvėje, nėra realu. Atsakymas į klausimą „Kas yra tikra?“ tampa sudėtingesnis ir kartu įdomesnis.

Viliojantis interneto saugumas

Internetas – labai specifinė erdvė. Ji skiriasi nuo kasdienių situacijų visų pirma tuo, jog kiekvienas mūsų čia galime likti anonimai. Bendraujant internetu mums nereikia fiziškai pasirodyti. Psichologiniais tyrimais nustatyta, kad didžiąją dalį informacijos apie kitą žmogų gauname neverbaliniu (nežodiniu) būdu – svarbu ne tai, ką jis pasako, bet kaip pasako, kaip elgiasi. Virtualioje erdvėje nebereikia bijoti, jog kūnas mus „išduos“ – kibernetinis bendravimas leidžia kontroliuoti save. Dėl to čia liekame anonimai, jei tik to norime. Galime save pateikti taip, kaip sugalvojom, nesijaudindami, jog kažkas pastebės, kad nesi toks jau gražus, kaip nupasakojai, arba tai, kad būdamas „labai komunikabilus“ iš tiesų sėdėdamas priešais monitorių raudonuoji iš gėdos.

Dėl šių interneto privalumų daug didesnės galimybės užmegzti pažintis. Tai atveria naujas erdves išreikšti save, atskleisti tai, ko realiame gyvenime gal ir nedrįstame parodyti. Ta saugi virtuali terpė vienaip ar kitaip veikia mūsų asmenybes. Kaip savo straipsnyje „Asmenybė ir internetas“ teigia psichologijos mokslų daktaras Yairas Amichai Hamburgeris (Izraelis), šis faktorius yra vienas iš pagrindinių, dėl ko kibernetinis pasaulis užvaldo realybę ar bent atima didžiąją jos dalį, sukelia priklausomybę. Tikriausiai kiekvienas pažįstame žmonių, kurie iš tiesų gyvena internetinėje erdvėje. Buvimas prisijungus atveria naujas galimybes ir būtent šis pasaulis jiems yra realus.
 
Gyvenimas atsijungus tokiems žmonėms beveik neegzistuoja. Savo praktikoje esu susidūrusi su jaunuoliais, kurie teigia, jog tik virtualioje erdvėje gali būti tikri, būti savimi, o išjungę kompiuterį pasijaučia išsigandę, susikaustę, bijo ir nemoka bendrauti. Dėl to natūralu, kad jie siekia kuo daugiau laiko praleisti internete. Jis vilioja savo saugumu, kuris leidžia atsiskleisti.

Inernetas – skirtingų savo pusių pažinimo laboratorija

Kiekvienas mūsų jaučiame, kokie esame, ir žinome, kokiais norėtume būti. Tai yra esminis skirtumas tarp tikrojo „aš“ ir norimo, idealaus „aš“, apie kuriuos kalbėjo vienas žymiausių psichologų K. Rogersas. Pasak jo, tikrasis „aš“ rodo realybę, tai asmenybės šerdis (branduolys), jausmai ir mintys, kurie atspindi vidinius norus, savybes ir galimybes. O idealusis „aš“ nurodo, kaip mes norime vystytis ir keistis. Šio psichologo nuomone, labai svarbus yra santykis tarp šių koncepcijų: kuo realusis ir idealusis „aš“ labiau sutampa, tuo mažiau žmogus jaučia nerimo ir įtampos, tuo labiau pasitiki savimi ir gali drąsiau elgtis, jaučia didesnę vidinę pusiausvyrą bendraudamas su kitais. Noras giliau save pajusti, labiau suprasti, kas esame, vyksta tada, kai patiriame ir išmokstame priimti įvairias savo asmenybės dalis.
 
Tada, kai žmogus sugeba priimti skirtingas savo asmenybės puses, jis tampa visapusiška ir harmoninga asmenybe. Pavyzdžiui, žmogus, kuris bijo pykti, šį jausmą slepia nuo savęs ir kitų. Norėdamas save geriau pažinti, jis turi išmokti priimti save pykstantį. Tik tokiu būdu atsipalaiduos užspausta energija ir bus atstatyta vidinė harmonija. Juk pyktis ne visada yra neigiamas dalykas: ar būtų normalu, jei mama su mažu vaiku geranoriškai stovėtų eilėje šalia tuo metu rūkančio žmogaus, taip leisdama savo vaikui kvėpuoti tabaku, vien tik dėl to, kad nori būti „gera“?

Taigi mūsų savybės nėra nei blogos, nei geros. Svarbu yra tai, kaip mes jas priimame. Kiekvienas mūsų kartais esame linksmi, geranoriški, atviri, aktyvūs, o kartais liūdni, pikti, pavargę, irzlūs. Nė viena šių savybių negali apibūdinti žmogaus, nes esame šių dalių visuma.

K. Rogersas teigė, jog kiekvieno žmogaus tikslas – realizuoti kuo daugiau savyje slypinčių galimybių ir taip mažinti skirtumą tarp minėtųjų realaus ir idealaus „aš“. Tam puikiai gali pasitarnauti internetas. Daugelis žmonių, ypač tų, kurie vieniši, nerimaujantys, užsidarę, yra labiau linkę atsiskleisti virtualioje saugioje erdvėje, o ne rizikuoti „pasirodyti“ tiesioginiu, tradiciniu būdu. Internetas kai kuriems tampa labai svarbia gyvenimo dalimi, o kartais ir vienintele, kurioje gali priartėti prie idealaus „aš“, atrasti savo užslėptas, tačiau visiškai realias galimybes, išdrįsti atskleisti sau ir kitiems įvairias savo asmenybės puses, savybes. Toks naujas savęs patyrimas ir yra tas „kabliukas“, už kurio užsikabiname virtualioje erdvėje.

Taigi internete mes galime atrasti visai realias savo asmenybės puses, savybes. Ar tai padeda atrasti savo identitetą ir atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“? Ar padeda patirti tikrąjį save?

Kaip mes patiriame, kas esame

Identiškumas – tai gebėjimas atsiskirti nuo aplinkos ir taip save geriau suvokti. Paprasčiau tariant, tai gebėjimas atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“. Atsakymas dažniausiai kinta bėgant laikui, bręstant ir keičiantis asmenybei. Identitetas formuojasi visą žmogaus gyvenimą, tačiau atsakyti į klausimą „Kas esu?“ yra itin svarbu. Tai labai susiję su mūsų saviverte. Suaugusieji, neturintys aiškaus identiteto, save vertina prastai. Be to, tokie žmonės riboti ir nelankstūs. Taip pat gebėjimas save suvokti, savo identiteto jautimas tiesiogiai veikia mūsų santykius. Kaip teigė psichologas E. Eriksonas, brandi meilė priklauso nuo to, kiek žmogus gali atskleisti savo identiškumą artimam žmogui. O tam visų pirma reikia patiems įsisąmoninti, kokie esame.

Šiuolaikinėse psichologijos bei psichoterapijos kryptyse nemažai dirbama su žmogaus savęs suvokimu. Psichodramos, geštalto psichoterapijos metodų padedamas žmogus turi galimybę susitapatinti su įvairiais savo identitetais, vaidmenimis, savybėmis (pavyzdžiui, suvaidinti save piktą, jei ta asmenybės dalis yra užslopinta, ir tokiu būdu atrasti save pykstantį). Tai padeda vis plačiau atsakyti į klausimą „Kas esu?“.

Tikrojo „aš“ pojūtis galimas tada, kai save jaučiame kaip visumą ir bendraujame su kitais kaip visybiška asmenybė – žodžiais, balsu, kūnu, jausmais. Tikrasis „aš“ – tai ne tik mintys, bet ir jausmai, vaizduotė, kūnas, pojūčiai. Tam, kad jaustume savo identitetą, galėtume atsakyti sau į klausimą „Koks iš tikrųjų esu?“, turime save patirti kaip vientisą asmenybę.

Ar internetas padeda atrasti tikrąjį save?

Kaip minėta, internetas taip pat leidžia patirti skirtingas savo asmenybės dalis, kartais netgi vienu metu. Tai gal internetas yra saugi vieta, kurioje galime atrasti atsakymą į klausimą „Koks esu?“ ir tokiu būdu tobulėti kaip asmenybės?

Deja, ne viskas yra taip paprasta, kaip norėtųsi. Virtuali erdvė yra labai apribota. Nors internetas padeda labiau atsiskleisti, atrasti savo naujas asmenybės puses, šioje erdvėje visiškai save pažinti ir patirti neįmanoma. Dėl interneto ribotumo save galime pažinti tik iš dalies. Juo labiau,  anot dr. Y. A. Hamburgerio, dažniausiai virtualiai bendraujama pasirenkant saugiausią komunikavimo būdą – tekstą (nors šiuolaikinės technologijos leidžia bendrauti ir matant bei girdint savo pašnekovą). O tekstinis bendravimas leidžia atskleisti tik itin mažą savo asmenybės dalį –mintis be intonacijos, gestų, mimikos. Dėl to kibernetiniame pasaulyje galime tik atrasti tam tikras savo asmenybės dalis, išmėginti savybes, bet ne visiškai save patirti. Panašiai, kaip nepavyktų iš tikrųjų paragauti pyrago ir pajausti jo skonio, jei jį matytume savo kompiuterio ekrane. Taip, mes nemažai galėtume pasakyti iš paveikslėlio apie atskiras  pyrago savybes, pvz., kad jis su aguonomis ir razinomis, galėtume bandyti spėti, jog jis tikriausiai yra saldus, atrodo skanus, minkštas. Norėdami sužinoti, koks iš tiesų yra šis pyragas, turėsime jį paragauti realybėje, pasitelkdami visus savo pojūčius – skonį, kvapą, lytėjimą.

Kibernetinėje erdvėje labai ribotos yra asmenybės tobulėjimo galimybės. Tai, kad žmogus keičiasi, bręsta, rodo realūs pokyčiai jo gyvenime – elgsena, santykiai su kitais žmonėmis ir su savimi. Jei išjungę kompiuterį bijosime savo atrastas asmenybės puses atskleisti realybėje, internetas, savo saugumu suteikdamas didesnes galimybes tyrinėti save, taip pat gali įkalinti mus. Pradžioje būna džiugu atrasti savo naujus asmenybės aspektus, tarkime, pamatyti, jog išties galite bendrauti drąsiai, aktyviai, sugebate pykti ar nesivaržydami išreikšti savo poreikius. Šių savybių ir nerastumėte, jei jų neturėtumėte (juk kad ir kiek keistumėte muziką, partnerius ar grindinį, nuo to šokti neišmoksite, jei neturite tam sugebėjimų), tačiau jei iš tikrųjų norite tobulėti ir keistis, šiuos naujus atradimus teks išdrįsti išbandyti ir realiame gyvenime.

Taigi internetas gali puikiai pasitarnauti tam, kad išmėgintume, eksperimentuotume, atrastume naujas savo savybes, įvairias „aš“ puses. Tai yra tikros ir realios mūsų dalys. Virtualus pasaulis patogus dėl jo saugumo, anonimiškumo, dėl to save tyrinėti, išbandyti naujas situacijas jame lengviau nei kasdieniniame gyvenime. Tačiau tai yra ir virtualios erdvės privalumas, ir pavojus. Atsitinka taip, jog atrastos naujos mūsų asmenybės dalys gali taip ir likti „įstrigusios“ internete, jei neišdrįsime jų „išsinešti į kasdienybę“. Sužinoję, kokie galime būti, tačiau šio žinojimo nepritaikę, negalime visiškai savęs patirti. Kai internetas pasidaro vienintele vieta, kurioje atsiskleidžiame, nebijome būti savimi, tampame nuo jo priklausomi. Apibendrinant, būtina pabrėžti, jog internete galime atrasti dėlionės detales, tačiau tik realiame gyvenime sugebėsime pamatyti visą ir tikrą paveikslą. Reikia drąsos ir ryžto, kad tai, ką turime tikra, atsiskleistų ir atsijungus.
 
Karina (žurnalistė, 26 m.) ir Andrejus (režisierius, 30 m.). Susituokę, augina sūnų.
 
Karina: Susipažinome prieš 4 metus interneto dienoraštyje www.livejournal.com, kuriame dalyviai aprašinėja savo gyvenimą. Tai nebuvo koks pažinčių puslapis, todėl įsijungiau į jį visai neieškodama naujų draugų. Tačiau suradau – ir ne vieną: aprašinėji savo gyvenimą, kažkas tai skaito, komentuoja. Rizikos, jog virtualus ir gyvas žmogus – du skirtingi asmenys, nemanau, kad yra – juk niekas tavęs neverčia rašyti. Andrejus interneto dienoraštyje pakankamai atvirai apie save pasakojo. Susidomėjusi jo įrašais perskaičiau ir apie praeitį – dienoraštį jis vedė beveik trejus metus. Gyvai susitikome kaip bičiuliai, kažkas „rimčiau“ užsimezgė tik po susitikimo. Kai bendrauji internetu, tai negirdi žmogaus balso intonacijų – parašytą sakinį gali savo mintyse „išgirsti“ visai kitaip. Iki šiol ir aš, ir jis paskaitome vienas kito interneto dienoraščius ir net rašome komentarus.

Andrejus: Abu esame verbaliniai žmonės, tad kai pradėjome bendrauti gyvai, niekados nebuvo taip, kad pritrūktume apie ką kalbėti. Prieš tai visos mano buvusios merginos buvo „iš interneto“. Šiaip internetas leidžia labai daug paslėpti. Susitikus gyvai neišvengiamos nejaukios pauzės, akių vartymas, kai pokalbiai apie „orą ir debesėlius“ baigiasi. Kai nežinai, ką sakyti internete, į laiškelį gali neatrašyti pusdienį ar parodyti, jog esi užsiėmęs. Pastebėjau, jog kai santykiai nerimti (ar tu tokių nenori), nesuki sau galvos, kaip bendrauji, gali kalbėtis paviršutiniškai, o kai susidomi žmogumi, tai netuščiažodžiauji, tada realus ir virtualus „aš“ visiškai nesiskiria.
 
Justinas (teisininkas, 35 m.), Ramunė (dabar namų šeimininkė, 38 m.). Susituokę ir augina kelis vaikus.

Justinas: Neakivaizdi pažintis internete įvyko 1997 aisiais, gyva – 1998 m. Tuo metu internetas Lietuvoje tik radosi, bendravimas vykdavo per elektronines konferencijas ar IRC kanalais. Mudviem viskas prasidėjo nuo virtualių pokalbių. Iš pradžių bendravome tiesiog kaip draugai – pvz., nebijojau klausinėti, ką man daryti vienoje meilės istorijoje ir kaip nesusimauti. Kompiuteris, kaip ir popierius, iškenčia viską. Daug ką gyvai pasakyti būtų sunkiau. Internetinis bendravimas suteikia tam tikrą „ilgo laiko“ erdvę, kurio neturi tikrame, pvz., vienu metu gali palaikyti pokalbį su keliais skirtingais žmonėmis apie visiškai skirtingus dalykus. Manau, kad internetas – tai tik bendravimo priemonė, o žmonės vis tiek susitinka įprastu būdu – tarp mūsų „kažkas“ užsimezgė tik po to, kai kelis kartus susitikome gyvai.

Ramunė: Mudu nebuvome tokie žmonės, kurie internete turi susikūrę kitas asmenybes, tačiau, paskaičiusi Justino mintis apie „vyną ir liūdesius“, klaidingai įsivaizdavau kokį 40-metį „diedą“, o jis buvo tiesiog lyriškas 26-metis jaunuolis. Ar būtume sugebėję taip atvirai bendrauti ne internetu? Susitikę bendroje draugų kompanijoje po vyno taurės – gal ir būtume, jeigu iškart gyvai – ne. Internete lengviau tiems, kas gerai valdo žodį. Tada kabina šmaikštumas, šiaip įdomesnis mąstymas. Bet kokiu atveju internetas duoda saugų atstumą, leidžia paslėpti emocijas, jei to norisi, suteikia pauzes.
 
 
 

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus