Kaip ištverti artimojo netektį?

Kasdien prarandame milijardus savo organizmo ląstelių, vakarykštę dieną, mums skirtą buvimo čia laiką... Mirtis – neišvengiamas mūsų fizinio gyvenimo ciklo užbaigimas. Tačiau kaip iš tiesų išgyventi žmogaus netektį, pataria psichologė Vytautė Venčkauskienė.

Ar psichologijoje skirstomi tam tikri gedėjimo etapai? Gal įmanoma numatyti, kaip gedintis žmogus jausis išgyvenęs vieną ar kitą etapą?
Nustatyti, kada baigiasi gedėjimas, nėra paprasta. Gedėjimo trukmė, įvairių autorių teigimu, gali būti labai įvairi – nuo kelių mėnesių iki dvejų metų. Ženklu, kad gedėjimas baigėsi, psichologijos profesorius J. V. Vordenas siūlo laikyti visų keturių netekties sielvarto užduočių įvykdymą. Šias užduotis būtina įgyvendinti, kad žmogus vėl galėtų sugrįžti į normalų gyvenimą ir išmoktų gyventi be mirusiojo. Jeigu kuri nors užduotis lieka neįveikta, net po daugelio metų gali iškilti įvairių problemų, susijusių su neišgyventu sielvartu, kuris gali virsti sunkiomis kūno, psichikos ligomis, socialinėmis, psichologinėmis problemomis ir pan.

•    Pirmoji gedinčiojo užduotis – netekties pripažinimas.  Juk net ir tada, kai miršta ilgai sirgęs asmuo, artimieji būna ištikti šoko. Pirmoji gedinčiojo reakcija – mirties fakto neigimas. Jeigu nepavyksta įsisąmoninti netekties, galimos įvairios psichozinės būsenos, kai prarandamas ryšys su realybe. Pavyzdžiui, patyręs netektį asmuo su atėjusiais į šermenis garsiai juokauja, šmaikštauja lyg velionis vis dar būtų gyvas. Tėvai gali saugoti ir tvarkyti mirusiojo vaiko kambarį, tarsi šis turėtų netrukus grįžti. Kai kurie gedintieji elgiasi priešingai: skuba kuo greičiau sunaikinti visus daiktus, primenančius mirusįjį. Tokiu būdu stengiamasi sumažinti susidūrimo su realybe skausmą. Tačiau toks elgesys labai rizikingas, nes gedėjimas gali  tapti komplikuotu. Jeigu pagaliau pavyksta pereiti neigimo būseną ir suprasti, kad artimasis tikrai mirė, dažniausiai kyla pyktis. Tai rodo, kad gedintysis pripažino mirties faktą.

2 psl.