• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Kas gali priversti paauglius dirbti?

Autorius: Psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė, "Aš ir psichologija"
2010-07-06 08:00:00

Kas gali priversti paauglius dirbti?
Jupiterimages.com nuotr.

Žodis „priversti“ man patinka, nes paaugliai ne kartą kankino mane, mano draugus ir klientus. Kai suaugusieji išsijuosę dirba, dabartiniai paaugliai atsipūtę naršo internete ir jų nieko nebepriversi. Tiek tėvai, tiek mokytojai pastebi, kad šiuolaikiniai paaugliai kitokie. Kodėl jie taip pasikeitė? Galbūt suaugusieji netinkamais būdais verčia paauglius dirbti? Ir svarbiausia – kaip išmokyti paauglius dirbti, kad jie laiku pasiruoštų suaugusiojo gyvenimui?

Tvarka, atsakomybė ir pastangos išėjo iš mados. Jei mažesni mokiniai dar priima pareigas ir nereikalauja teisių, tai paauglystėje viskas apsiverčia aukštyn kojom. Mūsų kultūroje nėra aiškių taisyklių, kokios paauglių kaip būsimų suaugusiųjų pareigos, bet atrodo logiška, kad žmogus turi turėti vienodą teisių ir pareigų kiekį. Kodėl šiais laikais vis aštresnė paauglių atsakomybės problema? Visų pirma, atsakomybės reikšmė sumažėjo, nes šiuolaikinėje vartotojų visuomenėje iš viso mažiau vertinamas autoritetas ir pastangos. Bausmė kyla iš autokratinės sistemos, kurioje autoritetingas žmogus, užimdamas dominuojančią padėtį, turėjo privilegiją skirti apdovanojimus ir bausmes. Pastaruoju metu socialinė struktūra pasikeitė, vaikas užėmė tokią pat socialinę padėtį, kaip ir suaugusieji: mokyklose nebėra fizinių bausmių, kur kas kruopščiau ginamos vaikų teisės, kai kuriose šalyse vaikai net gali paduoti tėvus į teismą.
Pasikeitė ir požiūris į darbą. Anksčiau nebuvo teikiama tiek reikšmės žinioms ir paauglių nereikėjo mokyti, kas yra darbas. Dabartinių paauglių tėvai užaugo sovietiniais laikais. Tuomet gerokai mažiau dalykų buvo galima nusipirkti – nebuvo nei gražių drabužių, nei maisto pusfabrikačių, tekdavo remontuoti mašinas, auginti ir konservuoti sodo gėrybes, suaugusieji po darbo turėjo kur kas daugiau triūsti ir labiau reikėjo įtraukti į tai vaikus, ypač kaime. Dabar paauglio gyvenimas tapo toks įdomus, kad paprasti darbai, tokie kaip namų ruoša ar pagalba sode, jam atrodo nuobodūs ir nebūtini, o per atostogas ar po ligos pareigos jausmas išnyksta visai – paauglys įsitikina, jog puikiai apsieita ir be jo. Daugelis paauglių mato savo galimybes tarsi per rožinius akinius ir laukia, kad norai išsipildytų be pastangų. Visgi, norėdamas užsidirbti pinigų, jaunas žmogus turės dirbti ir neįdomius darbus, dėti pastangas ir išmokti džiaugtis iššūkiais, o ne tik išreikšti save. Maža to, būtent pastangos, paklusimas vertybes atstovaujantiems autoritetams gali padėti žmogui sukurti kažką didesnio už save.

Tvarka sukuria ir psichologinį saugumą. Paaugliui ji asocijuojasi su rutina, bet iš tiesų rutina – tai namo sienos. Kai neaišku, ko tikėtis, sunku jaustis gerai. Pavyzdžiui, nors tėvai užsiėmę, vaikas žino, kad tam tikrą laiką mama praleis su juo. Tėvai šeimoje turi sukurti rutiną: turi būti aiškus miego, pamokų ruošimo laikas, nustatytu laiku atliekami namų ruošos darbai, numatytas bendravimo laikas, šventiniai ritualai. Kai kurie tėvai vengia labai reguliuoti vaikus ir suteikia jiems per daug laisvės, bet dėl to vaikai jaučiasi nesaugiai. Su visiška laisve paauglys negalėtų susitvarkyti ir dėl kitų priežasčių. Kadangi jam sunku priimti svarbius sprendimus, jis dažnai jaučiasi menkavertis, o padaręs klaidą jaučia didesnę nei vertėtų kaltę. Todėl bandant surasti pusiausvyrą tarp asmeninių ir bendrų interesų, kuriant savo ateitį reikalingos taisyklės ir suaugusiųjų pagalba.
 
Kokiais būdais nereikia paauglių versti dirbti?

Jei tvarka ir pastangos akivaizdžiai naudingos, kodėl paaugliai taip stipriai tam priešinasi? Ogi todėl, kad daugelis suaugusiųjų imasi tokių būdų, kurie daug labiau kenkia nei padeda. Auklėjimas rėkimu, mušimu – tai prisipažinimas, jog suaugusysis, turėdamas visas priemones, yra toks bejėgis, kad griebiasi žemiausio galimo žmonių sąveikos būdo. Bausdami paauglį dažnai prarandame daugiau negu įgyjame, pavyzdžiui, drovus paauglys gali imti jaustis nevykėliu. Suaugusieji dažnai nesuvokia, kaip jie grubiai elgiasi su vaikais net nereikšmingose situacijose. Esu girdėjusi, kaip paauglys, restorane padavėjo mandagiai paklaustas, ką jis nori užsisakyti, pasakė: „Jis mano, kad aš tikras.“

Tiesa, dažniausiai sutinkami ne tokie akivaizdūs, nors ne mažiau žalingi auklėjimo būdai. Pavyzdžiui, labai paplitęs yra įkyrus raginimas. Svarbu žinoti, kad daugiau kaip po dviejų pastabų paauglys jau nieko nebegirdi. Nenorą paklusti sukelia griežtas balsas ir skubus reikalavimas. Pavyzdžiui, kai kurie mokytojai elgiasi kaip seržantai, berdami įsakymus: „užsirašyk pavardę ant savo darbo“, „žiūrėk į savo sąsiuvinį“, „išspjauk gumą“. Tipiška paauglio reakcija: „aš tau ne vergas“, „padarysiu, kaip liepi, bet lėtai“. Taip pat paaugliui nemalonu, kai jis verčiamas skubiai mesti savo užsiėmimą. Ar dažnai išgirsime suaugusiuosius sakant: „Aš suprantu, kad pertraukiu tave, suprantu, kad tu nenori, bet gal padėtum?“
Nenorą paklusti sukelia ir nepagrįsti reikalavimai, tarkime, kas dieną valyti dulkes. Neretai paauglio noras dirbti pradingsta, nes suaugusieji linkę per daug kištis ir kritikuoti jo atliktą darbą. Destruktyviai veikia pykčio ir meilės kaitaliojimas, t. y. jei paauglys subaramas ir iškart apkabinamas, jo atsiprašoma, nes tada vaikas įpranta neklausyti, bet tuoj pat atsiprašyti, o jo elgesys tampa chaotiškas. Labai žalingas kalbėjimas apie paauglį jam girdint – neigiami tėvų pasisakymai iš paauglio atima viltį ir norą pasikeisti. Esu girdėjusi istoriją, kad mama su draugėms juokėsi, kaip sūnus nuėjo pas patinkančią merginą į gimtadienį, bet taip ir neišdrįso paskambinti į duris.

Žinoma, labiausiai paauglį žeidžia žeminimas. Pavyzdžiui, mokytojui duodant tokią pastabą: „Reikia būti visiškai kvailam, kad atiduotum darbą neužrašęs pavardės“, – paauglė galvoja: „jaučiuosi pažeminta“, „nekenčiu tavęs“, „kokia aš kvaila“. Kita žeminimo forma – gąsdinimas. Mokytojas: „Taip dirbdami niekada nesugebėsite rasti darbo.“. Paauglys: „aš negabus“, „iš mokymosi vis tiek jokios naudos“. Kritika, bandant primesti kaltę, irgi neskatina bendradarbiauti. Mokytojas: „Per jus, vaikai, kiekvieną vakarą namo grįžtu skaudančia galva.“ Paauglys: „Norėčiau būti kuo toliau nuo čia, man nereikia šito vargo.“ Paaugliui labai skaudu, kai jis nuvertinamas, lyginant su kitais. Mokytojas: „Tavo sesuo geriau mokėsi.“ Paauglė: „Nekenčiu sesers“, „Aš niekada nebūsiu tokia gera kaip sesuo.“ Informacija turi atitikti amžių: „Na, lėliukai, pradedam.“ Jei sakote paaugliui tai, ką jis jau žino, parodote, jog laikote jį neišmanėliu, ir tai jį žeidžia. Balso tonas lygiai tiek pat svarbus, kiek ir žodžiai. Blogai veikia ir sumažinti reikalavimai – mes atimame iš paauglių galimybę prisidėti. O ypač reikliems reikia būti, kai paaugliai dirba, siekdami savo tikslų. Jeigu paauglys domisi kokia nors sritimi ir nori joje ko nors pasiekti, pavyzdžiui, laimėti fizikos olimpiadoje, išmokti groti gitara, jis turi išmokti nuolat dėti pastangas.
Paskatinimas gali ne tik padėti, bet ir pakenkti

Daugelis psichologų sako, kad kur kas geriau žmogų girti ar apdovanoti už gerą elgesį nei barti už blogą. Vis dėlto, paskatinimas gali ir pakenkti. Mokslininkai tyrinėjo, ar piniginis paskatinimas yra efektyvus būdas veikti vaiko mokymąsi. Tyrimai atskleidė, jog apdovanojimai už gerus pažymius padeda tik trumpam laikui, geri mokiniai ir taip mokosi gerai, o blogiems nepaaiškėja, kaip geriau mokytis. Dažnai, kai giriame paauglius, jie pagyrimu visai nesidžiaugia ir jaučiasi nejaukiai. Atrodo, kartais jie tarsi tyčia pasielgia blogai, kad įrodytų, jog klystame. Tokie pagyrimai, kaip „tu esi šaunus, nuostabus“, paaugliui nekelia pasitikėjimo. Atvirkščiai, jie tarsi primena, kada jis pasielgė negerai. Norint pagirti paauglį, reikia giriamą dalyką apibūdinti su visomis smulkmenomis. Labai lengva pasakyti: „Tu gera mergaitė.“ Daug sudėtingiau: „Puiku, kad susikaupei darbui, nesustojai, kol nepabaigei.“ Kad taip pagirtum, turi į paauglį iš tikrųjų atkreipti dėmesį. Taip pat neverta girti paauglio, net jei jis jums labai patinka, girdint kitiems paaugliams, kadangi jie gali imti jo nemėgti. Jei kas nors girdi, geriausia objektyviai išvardinti, ką jis padarė: „Tu taip išsamiai aprašei senelio ūkį, kad aš beveik matau jį prieš akis.“ O apie savo jausmus pasakykite asmeniškai.

Didelė pagyrimų žala – prie jų pripratęs paauglys gali pradėti manyti, jog negiriamas jis tampa bevertis. Pasiduodami perdėtiems paauglio dėmesio reikalavimams stipriname klaidingą suvokimą, kad toks būdas jam padės sukurti trokštamą priklausymo jausmą. Geriau juo pasidžiaugti: „Džiaugiuosi, kad tu tai gali, vertinu tai, ką padarei.“ Ar dėmesys perdėtas, ar ne, puikiai parodo mūsų savijauta – kai persistengiame, jaučiamės išsekę.

Paauglio apdovanojimą už gerą elgesį galima vertinti net kaip nepagarbą – mes apdovanojame menkesnius už save už paslaugas ir gerus darbus. Lygiaverčiai asmenys, kuriems būdinga tarpusavio pagarba, darbą atlieka dėl to, kad kartu su kitais nusprendė, jog jis reikalingas. Kodėl paaugliui reikėtų mokėti už pagalbą namuose? Jis čia gyvena, maitinasi, o norėdamas būti lygus turėtų dalytis ir visais vargais. Žmogus nešiukšlina tokioje erdvėje, kuri nuo jo priklauso ir kurią jis laiko sava: savo kieme, savo laiptinėje, savo kambaryje. Jei paauglys tvarko tik savo kambarį, vadinasi jis mano, kad namai yra ne jo, o tėvų ir kad niekas nuo jo nepriklauso. Paaugliui nereikia dovanos, kad jis būtų geras. Paprastai jis nori būti geras. Malonų paauglio elgesį lemia noras priklausyti, naudingai prisidėti. O štai paauglio lepinimas gali baigtis blogai: pavyzdžiui, jei nebus atlyginta, kodėl paauglys, gavęs teises, turėtų laikytis eismo taisyklių?
 
Tai ką gi daryti?

Paaugliui nereikia dar kartą demonstruoti, kad stipresnis gali skriausti silpnuosius. Kaip koreguoti paauglių elgesį? Daug svarbiau padėti paaugliui suprasti klaidą negu bausti, o gera bausmė yra tokia, kuri jam padeda augti. Tokios bausmės pavyzdys – loginės pasekmės. Kas nutiktų, jei paauglys pramiegotų pamokas? Jis turėtų nemalonumų. „Gaila, kad pramiegojai“, – verta pasakyti su užuojauta, nebarant, bet nesirūpinti jo žadinimu. Jei paauglys nevalgo su visais, nereikia bėgti ruošti kito patiekalo; neatlikti namų darbai supykdo mokytoją; sugadinti daiktai neatkuriami; jei paauglys nevalo dantų, jie genda.

Geriausia taikyti tvirtus, bet pagarbius metodus. Nereikia pykti, svarbu užimti tam tikrą padėtį ir laikytis sprendimo. Iš pradžių paauglys priešinasi, bet jei tėvai nenusileidžia, įsigali tvarka. Paaugliai bando ribas. Pavyzdžiui, močiutė skundžiasi, jog anūkė reikalauja pinigų. Iš pradžių, kai anūkė ko nors prašo, močiutė atsisako, bet po kurio laiko susigraudina, ją ima graužti sąžinė, kad per mažai materialiai padėjo savo vaikams, ir ji duoda pinigų. Kitą kartą anūkė jau ne prašo, o reikalauja. Kartais sunku suvokti skirtumą tarp tvirtumo ir dominavimo. Šeimos barniai kelionėse – įprastas reginys. Bet galima jų išvengti. Prieš išvykdama iš namų šeima turi apsispręsti, kur eis, kiek pinigų išleis pramogoms, ir laikytis sprendimo. Draudimai saugumo sumetimais taip pat turi būti žinomi iš anksto. Kartais pakanka žvilgsnio, rodančio ryžtą, ir paauglys pajunta, kad tėvai vykdys sprendimą, kad ir kas nutiktų. Be abejo, vėliau reikia duoti galimybę paaugliui pasitaisyti. Paauglys, kuris nebuvo ribojamas, užaugęs gali turėti nemažų problemų. Esu girdėjusi tokius paauglio žodžius: „Kaip išmokti gerbti kitą žmogų ir rasti stabdžius? Žinai, kas man padėtų? Jei gerasis žmogus pastatytų mane į vietą sakydamas: „Jei dar taip padarysi, aš tave mesiu.“ O ypač reikliems reikia būti tada, kai paaugliai dirba siekdami savo tikslų, kad jie suprastų, jog darbas padeda įgyvendinti norus.

Visgi vertingiausia, ką gali pasiūlyti tėvai, tai jų dėmesys. Pripratinti paauglį prie darbo geriausia dirbant su juo dviese. Pavyzdžiui, norint pripratinti gaminti maistą, reikėtų jį pakviesti gaminti kartu ir pasistengti, kad būtų gera nuotaika, valgio darymas būtų įdomus, pagirti paauglį už jo bandymus. Prie sporto geriausiai pripranta tie vaikai, kuriuos tėvai vedasi sportuoti kartu. Taip pat, jei tėvai mėgsta savo profesiją ir supažindina su ja paauglį, jis gali pasukti tėvų pėdomis. Labai svarbu, kad jis jaustųsi vertingas ir lygiavertis kitiems, turintis balso teisę, aktyviai dalyvaujantis priimant sprendimus. Paauglys turi jausti, jog darbas – tai meilės aplinkiniams išraiška ir jo paties savigarba. Atsakomybė atsiranda ne paklusimo būdu, o kai žmogus jaučia, kad jis reikalingas aplinkiniams, todėl svarbu sukurti tarpusavio pagalbos atmosferą. Paauglys atsakingas, jei suaugusieji jam atsakingi.
 
Vietoj pabaigos

Gaila, kad dažnai tėvai nesupranta, kaip svarbu laiku pasakyti paaugliui: „Atleisk, žmonės kartais nustoja valdytis.“ Paauglys nesirūpins žmonėmis, jei vaikystėje pats to nepatyrė. Pavyzdžiui, asocialūs paaugliai nežino, ką reiškia rūpestis ir pagarba. Jei paauglys jaučiasi vienišas ir išsigandęs, jei supranta, jog negali įvykdyti despotiškų suaugusiųjų reikalavimų, jis neturi nei energijos, nei noro rūpintis kitais. Iš vieno kliento prisiminimų: „Paauglystėje jaučiausi baisiai. Dabar suprantu, kad tai buvo tikra depresija. Tėvai sutarė blogai, tačiau tėvas, bijodamas mamos, visą pyktį liejo ant manęs. Beveik neturėjau draugų. Tėvai mane nuolat vertė rūpintis jaunesniu broliu, bet man buvo taip sunku, kad brolio aš nemėgau ir nenorėjau su juo būti.“

Jei vaikas elgiasi blogai, nereikia atsakyti tuo pačiu. Kai paauglys elgiasi grubiai, geriausia, ką gali padaryti suaugusieji, – kantriai sureaguoti ir paaiškinti, kaip jo elgesys veikia kitus. Jei paauglys „prašosi“ bausmės, jį reikia sustabdyti ir perorientuoti. Pavyzdžiui, paauglys rizikingai važinėja mopedu, nors jam baisu, – jis nenori apsijuokti prieš draugus. Kai tėvai uždraudžia taip elgtis, jam palengvėja. Dažnai ir pats paauglys būna išsigandęs savo nebrandumo ir primityvumo. Kartais jis elgiasi blogai, bet iš tiesų labai nori būti mylimas. Beje, taip pat elgiasi ir suaugusieji: vyras, kuriam svarbiausia žmonos meilė, priekaištauja jai grįžus keliomis minutėmis vėliau, užuot pasakęs, kaip jam stipriai jos reikia. Svarbu paaugliui parodyti, kad būti suaugusiam įdomu, kad tai reiškia būti protingam, suprasti kitą, mokėti įveikti sunkias situacijas. Vienatvė padeda paaugliui suvokti, kad, nežiūrint sunkumų bendraujant, visgi jis nori bendravimo, ir kai jis izoliuotas, jam liūdna. Esama šeimų, kuriose nereikia paauglių raginti nei mokytis, nei tvarkytis.Geros manieros – akivaizdus gerovės požymis. Kai žmonės geri ir rūpestingi, kai gyvenimas prasmingas ir žvelgiama į ateitį, paaugliai perima būtinas taisykles, kaip palaikyti harmoningus santykius su kitais žmonėmis.


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus