• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Ko bijo drąsios moterys?

Autorius: Arina Šnaider, respublika.lt
2009-10-28 08:05:00

Ko bijo drąsios moterys?
jupiterimages nuotr.

Sveikos, drebulėlės. Kaip jūs reaguojate pamačiusios pelę? Lygiai taip pat, kaip pamačiusios, ką po sotaus savaitgalio pas mamą rodo jūsų svarstyklės, ar garsiau? Mes spiegiame, šūkčiojame, griebiamės už širdies, spjaudome triskart per petį. Pripažinkime - esame šiek tiek bailios. Betgi ne visiškos bailės, ar ne?

Zuikio ausys

Mane šiek tiek baugina namų garsai. Koks nors gudresnis paranormalių reiškinių tyrėjas laborantas patikintų, kad jokių naminukų nėra. Kaukai atėję iš senųjų liaudies pasakų, baubus išgalvoja vaikai, o aitvarai yra tie, kuriuos patys pasigaminame, kad skristų, o ne tie, kurie šiaip sau suneša turtų. Taigi, jeigu ką nors ir girdžiu likusi namie viena, veikiausiai tai tik šiukšliadėžėje besiraivantis suglamžytas bulvių traškučių pakelis, tik vamzdžiais žemyn nugarmėjęs vanduo. Tik skersvėjis, tik auštantis televizorius ar šaldytuvas, tik dėl solidaus amžiaus girgždantis parketas arba pamažėl sėdančios senosios pastato sienos. Na, gal dar riebus naktinis drugys, dėl žvairumo ar paikumo atsitrenkęs į balkono stiklą.

Betgi kai ima dygti zuikio ausys, prisigalvosi ne tokių dalykų. Plėšikai! Žiurkės! Niafanios! Ypač nejauku nemigos naktimis. Trekšt, trekšt - kas ten?!

Pavojaus varpas

Aną rytą prabudusi aiškiai išgirdau, kaip mano spintoje kažkas vibruoja. Kadangi savąjį vibratorių aš seniai padovanojau Menininkei (žadėjo naudoti kaip rekvizitą), tai nieko panašaus spintos gilumoje vibruoti negalėjo.

Kilstelėjau galvą, kad ne viena, o abi zuikio ausys galėtų nevaržomai pasitempti ir suklusti. Po velnių, gal ten pelės?

Šiaip jau aš pelių nebijau (duokite šen tą medalį!), tačiau jeigu ten visa didelė pilka žiurkė plika uodega? Širdis ėmė mušti pavojaus varpą (riestinis kirtis ant “r”).

Bet iš kur mano spintoje galėtų atsirasti pelių ar juoba žiurkių? Juk lyg ir nepakenkiau jokiai nėščiai moteriai pastaruoju metu...

Esu tikra, kad jei šalia lovoje vartytųsi Princas - jokia pelė spintoje nešiurentų mano menamųjų kailinių. Bet jo kaip tyčia nebuvo po ranka, todėl teko pasikliauti savo klausos organais.

Susikaupiau ir bandžiau kaip nors vyriškai, t. y. logiškai, įvertinti tai, ką girdžiu. Galvoje sukosi kažkoks žodis “termostatas”, bet spintai jis man niekaip netiko. O tada aš prisiminiau anekdotą: “Koks ten spintoje garsas? A, tai suknelės iš mados išeina...” Ir man vėl pasidarė ramu. Net šiek tiek juokinga.

Šimtakojo sprintas

Vaikystės miegamajame aš bijojau prasimanyto Siaubelio, kažko tarp Raganos ir kilimo Pabaisos, kuris gyveno po lova. Rytais prabudusi bijodavau nuleisti basas kojas iki šlepečių, todėl šokčiodavau nuo savosios lovos ant gretimos, kol įsidrąsinusi pastverdavau jas ranka.

Dar labai bijojau vorų. Ir visų kitų gyvių, kurie turėjo mažiau nei dvi ir daugiau nei keturias kojas. Bijojau net ir vėžiagyvių, kol neparagavau, kokio jie dieviško skonio. Dabar drąsiai nusuku galvą šaldytai krevetei...

Nors, tiesa, neseniai pamačiusi per virtuvės stalą sprintą bėgantį šimtakojį (gal atsivežiau iš turgelio su kopūsto galva?) klyktelėjau, kaip turi būti... Paskui nežemiškos valios pastangomis pokštelėjau kempiniuku jam per taliją ir šlykštėdamasi nusviedžiau į kriauklę. Tuomet paleidau krioklį vandens ir dėl visa ko dar suverčiau pusbutelį acto... Po šitokio mirties nuosprendžio šimtakojis nebepasirodė. Bet aš dar pusdienį jaučiausi blogai, - nusikaltusi gamtai ir niekuo dėtam sutvėrimui.

Pikti kinai

Vienu laikotarpiu labai bijojau čigonių, nes mano Maman kolegės per savo arbatėles dalydavosi įvairiausiomis istorijomis, kaip kuri buvo apvogta.

Kartą viena čigonė, bemaž 100 metų senumo, mane pačią spaudė prie kiosko, siūlydamasi išburti ateitį už kelias vagnorkes. Pavyko nuo jos pasprukti, bet paskui dar ilgai pereidavau į kitą gatvės pusę, pamačiusi klostuotus, blizgančius sijonus ir auksinius dantis...

Pradėjusi seksualinį gyvenimą siaubingai bijojau pastoti. Nors ir laikiausi visų “saugos instrukcijų”, kaskart pasiėmusi kalendoriuką su apibrauktomis tam tikromis dienomis, imdavau jaudintis, ar viskas bus gerai. Man vis vaidendavosi, kad pikti kinai, kurių teisė į gausius palikuonis žiauriai apribota, savo fabrikuose tyčia bado eksportui skirtus sargius...

Dar vėliau ėmiau baimintis tamsių gatvių ir juose sutiktų įgėrusių vyrų. Iki šiol nemėgstu viena vaikščioti tamsoje. Gerai, kad uždirbu taksi paslaugoms. Tad jei bijau eiti - skambinu ir važiuoju.

Senatvės baimė

Šiandien bijau ligų, jaudinuosi dėl artimųjų, draugų sveikatos. Bijau nedarbo, vagių, visokių nelaimių.

Gal per garsiai pasakysiu, bet mažiausiai bijau, kad Princas mane paliks. Ne dėl to, kad esu neprilygstama, fantastiška ar dar kokia nors superypatinga. Tiesiog lig šiol neteko išgirsti rimto signalo. Bet, žinoma, ką tik dėl viso pikto nusispjoviau per petį.

Ko dar mes, paaugusios mergaitės, bijome? Ko gero, pasenti. Nors ne viena šauni poniutė, pergyvenusi Antrąjį pasaulinį karą, paprotins, kad tikroji jaunystė gyvena širdyje, o ne veide.

Tuo guosdamasi aš vakar atsisakiau kremo nuo raukšlių už triženklę sumą ir pasirinkau prekę lietuvišką... Krizės laikotarpiu tikrai nepakenks pataupyti raukšlių sąskaita. Ir išvis - dzin tos raukšlės, kai yra didesnių baubų. Tegul ir išsigalvotų, bet dar gana stipriai bauginančių mus - drąsiąsias...
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus