• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

(Ne)tušti namai  1 

Autorius: Liepa Butkutė, "Aš ir psichologija"
2010-09-15 10:00:00

(Ne)tušti namai
Jupiterimages.com

Iš galvos niekaip neiškrenta Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-Duko filmas „Tušti namai“, kuriame klajoklis Tae-sukas keliauja motociklu nuo vieno laikino prieglobsčio prie kito. Kasnakt jis apsistoja vis kituose tuščiuose namuose, paliktuose atostogaujančių šeimininkų: miega jų lovose, maudosi jų voniose ir taiso jų sugedusius daiktus... Bet ar tikrai šie namai tokie jau tušti? Ar tikrai jų sienos nebylios?

Šis straipsnis – pagaliau sugrįžusiems, vis dar ieškantiems ar pabėgusiems iš namų. Besiilgintiems buvusių ar kuriantiems naujus. Namisėdoms ar grįžtantiems namo tik pernakvoti. Šis straipsnis – tai savotiškas eksperimentas, nes į psichologui skirtus klausimus atsako architektas Gediminas Navickas. Galų gale, šis straipsnis – tai kvietimas paklajoti po namus, savus arba svetimus.

Kas, Jūsų nuomone, yra namai: vieta ar emocinė būsena? Koks buvimo namuose jausmas?

Kad ir kaip archajiškai skambėtų, man namai – vis dar židinio, ugniakuro vieta. Tik ugniakuras šiais laikais kitoks – tai buities, valgio gaminimo, sukaupto namų turto laikymo vieta. Tai stuburas, prie kurio mes metai po metų lipdome tai, ką vadiname namų aplinka. Skirtingų lyčių ir amžiaus žmonės nevienodai suvokia namus, bet apie tą namų širdį – menamą ugniakurą – nujaučiame kiekvienas.

Prisimenu Hayao Miyazaki animacinį filmą „Keliaujanti pilis“, kur ugnies dvasia išlaikė visą pilį harmoningoje visumoje. Tai labai taiklus namų širdies simbolis. Ši nujaučiama namų energija traukia, stumia, daro namus jaukius, leidžia atgauti jėgas, o kartais jas išsiurbia. Namuose jautiesi saugus. Jei esi jaunas, namuose mokaisi kurti savus namus, jei senas – nenori niekur išvykti. Žmogui namai – kaip sraigei kiautas: leidžia nusiimti visus teatro drabužius, kuriuos velkamės eidami iš namų, atsikratyti prisiimtų vaidmenų ir pabūti pačiu savimi. Pažiūrėkite į save veidrodyje, pabuvę namuose kelias dienas: plačiai atmerktos akys, atviras žvilgsnis, ne visai sau priimtina išvaizda. Nes kūnas atsipalaiduoja iki giliausių kertelių.

„Pastatykite iš savo vaizdinių altaną tyruose, prieš statydami namą mieste. Nes kaip jūs sugrįžtate namo savo sutemose, taip jumyse grįžta ir klajoklis, visada tolimas ir vienišas.
Jūsų namas – tai didesnysis jūsų kūnas.“ (Iš Kahlil Gibran  knygos „Pranašas“)
Ko reikia, kad namai iš tiesų būtų namais? Kas sudaro namų jaukumą?

Namai tampa namais, kai priglunda prie kūno kaip nenaujas drabužis. Dažnam lietuviui namai asocijuojasi su nuosavybe, tad kol jų neįsigyja, tol ir namų nejaučia. Tik padėję plytą ant savo žemės jie pajunta, kad šis namas – tai jų namas. Dažno lietuvio išsinuomotuose namuose toks jausmas neaplanko, o užsieniečiai jaučia kur kas mažesnį skirtumą. Aš manau, kad nuosavybės jausmas reikalingas pasitikėjimui savimi sustiprinti.  Namų židinio energija namais gali paversti bet kokią vietą, jei tik žmogus sugeba tą energiją valdyti.

 Jaukumas? Kaip architektas galiu atsakyti labai paprastai: kiek žmonių, tiek ir jaukumo sampratų. Vienam jauku sterilioje aplinkoje, kur net dulkę išgirsi krentant, o kitas patiria jaukumą apsuptas aibės niekučių. Esu matęs karikatūrą, taikliai atspindėjusią žmogaus charakterio ir namų aplinkos dermę: minimalistiniame interjere linksmai bendrauja mezginiuoti hipiai, o nėriniais išdekoruotame kambaryje sėdi tiesiomis linijomis nupiešti susikaustę žmonės. Taigi, visų pirma aplinkos detalėmis mes stengiamės patobulinti patys save.

 Jeigu namams reikėtų sugalvoti apibrėžimą, sakyčiau, kad namai – tai vieta namiškiams atgauti jėgas, už tai reikalaujanti bendrų pastangų kurstyti namų židinį. Gal ir keista, bet aš, kaip architektas, kuriantis namus kitiems, ir žmogus, kurstantis savo paties ugniakurą, namų visai neišaukštinu ir nesudievinu...
 
Ką galima pasakyti apie žmones, kurie visur jaučiasi kaip namie?

Pirmiausia iš vaizduotės išnyra klajokliai, gyvenantys jurtose. Tobulos konstrukcijos namas iš lengvučio karkaso ir veltinio kiekvienąkart jiems tampa namais. Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būna tarpsnis, kai jis neprisirišęs: stovi prieš pasaulį apsinuoginęs, be turto, be šeimos ir pasiima iš jo tiek, kiek sugeba, o tada įkala į žemę kuolelį ir įkuria savo tikrąjį namų židinį.

Kiekvienas bent truputį keliavęs žmogus gali pasidalinti patirtimi, kaip svetimą vietą paverčia namais. Gal ryte išgeria kavos, o vakare – alaus? Bent valandą praleidžia drybsodamas prie televizoriaus? Mes kuriame ritualus, kurie suteikia pagrindą po kojomis.

„O, kad galėčiau surinkti jūsų namus į saują ir kaip sėjėjas išbarstyti juos po miškus ir pievas! O, kad taip slėniai būtų jūsų gatvės, žali takai – jūsų alėjos, kad jūs galėtumėt ieškoti vienas kito tarp vynuogynų ir sugrįžti su žemės aromatu drabužiuose! Tačiau šito dar nėra. Iš baimės jūsų protėviai subūrė jus per arti vienas kito. Ir dar kurį laiką ta baimė išliks. Dar kurį laiką miesto sienos skirs jūsų židinius nuo jūsų laukų.“ (Iš Kahlil Gibran  knygos „Pranašas“)
 
Gal pafilosofuokime ir apie žmones, kurie nuolat kraustosi, pavyzdžiui, per gyvenimą 30 kartų, nuolat remontuoja namus (remontas trunka 10 metų), nuolat kur nors įsikuria, „suka guolį“?

Deja, nei architektais, nei statytojais, nei namų šeimininkais negimstama, o tampama įgaunant patirties, todėl, norim to ar ne, bet geriausiai pavyksta pasistatyti savo trečią namą. Vadinasi, aš pateisinu žmogaus norą porą kartų perstatyti savo namus. Gyvenimas labai keičia žmonių poreikius. Juk jauna šeima stato namą sau ir vaikams, o kai šie užauga ir išeina, užklumpa spengianti tyla. Ji sukelia norą kraustytis į mažesnius namus. Taigi, mūsų gyvenime yra daugybė racionalių priežasčių, skatinančių kraustymąsi.

 Bet yra ir vidinė žmogaus tuštuma, genanti jį į vis naujas vietas. Tai žmogus, nesugebantis valdyti ugniakuro energijos: kasmet namai jam tampa ne vis artimesni, o tarsi sklaidosi, virsdami chaosu, verčiančiu bėgti kuo toliau. Manau, kad nestabilus, psichologiškai pažeidžiamas žmogus bėgs iš visų namų, kurie ims iš jo reikalauti vidinės energijos, nes jis paprasčiausiai tokios neturi.
 
O ką pasakytumėte apie žmogų, kurio nėra namuose perkeltine prasme: pavyzdžiui, atsikraustęs į namus viską palieka taip, kaip paliko buvę šeimininkai, arba visus namų kūrybos klausimus patiki architektui, interjero dizaineriui?

Ne kiekvienas žmogus, kad išeitų į gatvę, valandų valandas praleidžia prie spintos, besirinkdamas drabužius. Lengvai įsivaizduoju pramuštgalvį, kuris atvykęs į naujus namus sviedžia į šalį lagaminus ir bėga į artimiausią klubą ieškoti merginų. Kodėl gi ne? Bet tautinis mentalitetas diktuoja, jog pirma sutvarkysiu namus, vėliau kiemą ir tik tada eisiu su kaimynais paplepėti, kitaip gerai nesijausiu. Lygiai tas pats ir su specialisto paslaugomis. Vienas klientas man sakė, jog architektą jam liepęs pasisamdyti draugas – neva, kitaip, kaip ir jis, išsiskirs su žmona. Taip, kartais poroms reikia perkirsti Gordijaus mazgus: kam pyktis be reikalo, jei yra nuodėmių atpirkėjas, galintis už pinigus prisiimti atsakomybę, auginti galvoje visą būsimų namų idėją? Nors su kolegomis pasišnekame, kad paprastai ir skoningai įsirengti namus galėtų kiekvienas žmogus. Tam tereikia noro, žinoti, kas jam gražu, ir skonio. Juk dauguma mūsų ir rengiasi patys, retas samdomės stilistą.  O kai kurios nederančios aprangos detalės tik nuspalvina mus kaip žmogų. Kodėl namuose negali būti tokių detalių? Siūlau nebijoti, ieškoti sprendimų. Ypač jei mokate skoningai apsirengti.

„Bet jūsų, erdvės vaikai, nerimstantys netgi ramybėje, jūsų niekas neįvilios į spąstus ir nenuramdys. Ne inkaras, o stiebas tebus jūsų namas. Tebus jis ne blizganti plėvelė, užtraukianti žaizdrą, o vokas, saugantis akį. Jūs nesuglausit sparnų, kad praeitumėt pro duris, ir nepalenksit galvos, kad neatsitrenktumėt į lubas, ir nesulaikysit kvapo iš baimės, jog sienos gali įskilti ir sugriūti. Jūs negyvensite kapuos, kuriuos gyviesiems įrengė mirusieji.“ (Iš Kahlil Gibran  knygos „Pranašas“)

 
Kas palengvina adaptaciją persikrausčius? Kas išduoda, jog įvyko „vidinės įkurtuvės“, kad naujieji namai tapo namais, juos pavyko apgyventi?

Man sunku atsakyti, nes pats krausčiausi nedaug. Šiaip ar taip, adaptaciją palengvina mano jau minėti ritualai: rytinė kava naujoj buveinėj, skanus maistas, seksas naujoje lovoje, pagaliau pradėjęs veikti televizorius... Kitaip tariant, tai atradimas, kad naujoji buveinė patenkina mano gyvenimiškus poreikius. Ko dar bereikia žmogui?
 
O jeigu populiarų posakį „parodyk man savo draugus, ir aš pasakysiu, kas tu“ perfrazuotume į „parodyk man savo namus, ir aš pasakysiu, kas tu“?

Žinoma, namai priklauso nuo šeimininko charakterio. Liberalui svajonių namai – tai vieta naujovėms, objektas pagyroms ir istorijoms. Konservatoriui – tvirtovė, kurioje jis saugus, kur viskas dera, kur viskas „kaip pas žmones“. Bet tikrai neverta švaistytis stereotipais „interjeras pagal zodiako ženklą“. Namai – tai aplinka, labiausiai tinkanti žmogui ar žmonių porai. Tai labai trapi dermė, kuriai sugriuvus žmogus kraustosi kitur arba viską apverčia aukštyn kojomis.

 Žmogus lipdo savo aplinką lyg apsiuvos lerva – prisiderina prie aplinkos, apsaugo save ir praturtina. Tik mūsų prigimtis nėra atsiskyrėliška, todėl socialinis kontekstas ir draugų elgesys skatina mus statyti, pirkti, eikvoti energiją, kad būtume lygūs su kitais. Tuo naudojasi finansų rykliai, ši žmogaus savybė formuoja nekilnojamojo turto burbulus. Žmogus, nusipirkęs namus, tiesiog stengiasi atrasti aukso vidurį tarp aplinkos ir savo savybių. Lygiai taip pat, kaip ir išsirinkęs gyvenimo palydovą.

„Ir pasakykit man, Orfaleso žmonės, ką jūs turite šituose namuose? Ir ką jūs saugote anapus užsklęstų durų? <..> Kad ir koks didingas ir prašmatnus būtų jūsų namas, jis neišlaikys jūsų paslapties ir nepaslėps jūsų geismo.“ (Iš Kahlil Gibran knygos „Pranašas“)

Pastebėjau, kad rinkoje staiga atsirado daug pavadinimų, susijusių su namais: „Masažo namai“, „Šokolado namai“, „Mano namai“, „Kičo namai“ ir panašiai. Ką tai galėtų reikšti?

Pridėčiau ir Johno Irvingo knygą „Sidro namų taisyklės“. Namų taisyklės ir yra šių pavadinimų raktas – ateikite pas mus, nes mūsų namuose karaliauja masažas, karaliauja šokoladas, karaliauju aš. Į kažkieno namus ateiname tarsi svečiai, tad priimame jų taisykles ir nedrįstame diktuoti savųjų. Manau, kad būtent šia etiketo norma pasinaudoja verslininkai, kurdami savo įstaigoms pavadinimus.
 
Pakeitus ne vieną gyvenamąją vietą, kartais kažkuri iš jų tampa ypatinga: ją sapnuojame, norime sugrįžti į savo seną kiemą, pasižiūrėti į buvusių namų langus ir pan. Kodėl išlieka toks emocinis ryšys? Gal svarbiausia jausti emocinį ryšį su savo dabartiniais namais?

Suprantama, kad, į namus įdėjus daug savęs, sunku iš jų išvykti. Pavyzdžiui, seną žmogų kausto pripratimas ir nenoras adaptuotis, nes jis žino, jog adaptacija reikalauja jėgų. Bet tai – natūralu. Net narve laikytas paukštis gali pabijoti išskristi, nes jam tektų palikti savo „sraigės kiautą“. Galbūt ankšta, bet saugu. Sapnas, kaip ir pasėdėjimas sename kieme ant suoliuko, – puiki galimybė sugrįžti į šį saugumą.

Tiesą sakant, šie klausimai man jau neįkandami kaip architektui, tad galiu pasamprotauti kaip bet kuris kitas žmogus. Manau, kad žmogaus Aš, prasidedantis dar iki jo atmintis geba prisiminti, patiria aibę dalykų, kurie sugula į vientisą, nedalomą knygą. Namai, kuriuose gyvenome, yra tarsi fonas – juose vyko veiksmas. Mes neturėtume užmiršti namų, mes jų neužmirštame, jie mums brangūs, nes padeda prisiminti tai, kas mums nutiko. Galbūt labai mylėti paskutinius namus reiškia kratytis praeities ir savasties? Brandus žmogus neturėtų kratytis savo gyvenimo, nors toli gražu ne viskas jam tame gyvenime patinka. Patirtis – tai žmogaus apsauga, jo ginklas. Visi turėti namai atsispindės mūsų dabartiniuose.

(ČIA TRUMPAS)

 Visi turėti namai atsispindi mūsų dabartiniuose

• Psichologijos profesoriaus Samo Goslingo knygoje „Šnipas. Ką jūsų daiktai sako apie jus“ yra epizodas apie architektą Chrisą Travisą, įkūrusį architektų dirbtuves True Home. Šios įmonės tikslas – padėti žmonėms nustatyti savo emocinius ir psichologinius ryšius su namais ir integruoti šiuos ryšius į jų namų dizainą. Pavyzdžiui, vienai klientei, su meile prisiminusiai, kaip ji vaikystėje sėdėdavo suaugusiųjų kėdėje nesiekdama kojomis žemės, jis sukūrė virtuvės bufetą su itin aukštomis kėdėmis – kad ji galėtų maskatuoti kojomis visai kaip vaikystėje.

• Kaip Chrisas Travisas atrado neabejotinus ryšius tarp dabartinių jausmų ir laimingo vaikystės prisiminimo? Bankrutavęs po kelių nesėkmingų bandymų kurti verslą ir būdamas toli nuo šeimos, jis liūdnai dūsavo restauruojamo namo balkone. Atsisėdęs į supamąją kėdę ir pradėjęs groti gitara staiga patyrė šilumos, gerovės ir ramybės jausmą. Paaiškėjo, jog netikėtos būsenos priežastys labai paprastos: vaikystėje prieglobsčio nuo sunkumų jis ieškojo savo prosenelio name, o ten, niūniuodamas dainą, sėdėdavo proseneliui ant kelių, besisupdamas pirmyn ir atgal... Taigi, architektui Chrisui Travisui dingtelėjo išganinga mintis: ilgalaikė emocinė gerovė priklauso nuo to, kaip aplinka, kurioje gyvename, atitinka mūsų įsišaknijusius psichologinius poreikius.

• Bandydamas įsigilinti į klientų vaidmenis, tikslus, vertybes ir tapatybę, architektas Chrisas Travisas jiems siūlo atlikti iš pirmo žvilgsnio labai elementarų pratimą – sudaryti ypatingų daiktų, „sekančių“ juos visą gyvenimą, sąrašą. Tai gali būti nuotraukų albumai, apdovanojimai ar iš močiutės paveldėtas šviestuvas – daiktai, keliaujantys paskui jus į visus namus. Anot architekto, šie ypatingi daiktai yra lyg simboliniai siūlai, siejantys mus su praeitimi ir leidžiantys numanyti ateitį. Koks yra jūsų ypatingų daiktų sąrašas?
 
Verta žinoti

• Reikšmingasis sofos vaidmuo. Psichologijos profesorius Robertas Sommeris apstatant namus siūlo atkreipti dėmesį į „sofų geografiją“. Pasak jo, viena priešais kitą pastatytos sofos gali sukurti nemalonų opozicijos jausmą, todėl specialistas rekomenduoja statyti sofas kampu: taip žmonės nėra priversti nuolat žiūrėti vieni kitiems į akis, o kai žvilgsnį galima nukreipti į šoną, bendravimas tampa kur kas lengvesnis.

• Kai į svečius ateina gamta. Kadangi įvairūs tyrimai rodo, jog natūralus kraštovaizdis yra naudingas žmogaus sveikatai (reguliuoja širdies ritmą ir kraujospūdį, spartina sveikimą ir veikia atpalaiduojančiai), psichologai primygtinai siūlo pasikviesti į svečius gamtą (pavyzdžiui, projektuoti namą taip, kad pro langus būtų galima matyti sodą).

• Patys jaukiausi namai. Architektūros teoretikė Clare Cooper Marcus  atrado, jog jaukiausi namai visų pirma yra itin asmeniški: juose apstu mylimųjų vienas kitam dovanotų niekučių ir suvenyrų iš bendrų kelionių. Susidomėjusieji daugiau informacijos ras jos knygoje House As A Mirror Of Self.

• Jei namų sienos prabiltų. Norintiems geriau pažinti savo užslėptus jausmus, kuriuos mums kelia namai, ir panaudoti šią informaciją įrengiant bei dekoruojant namus Clare Cooper Marcus siūlo gana įdomų pratimą: nusipieškite savo namus ir pasišnekėkite su jais. Pritrūkę šnekos, pratimo nenutraukite – kalbėkite taip, lyg jūs pats ir būtumėte jūsų namai. Anot mokslininkės, įdomu tai, kad žmogus, kalbėdamas už namą, tampa kur kas nuoširdesnis ir taip namai jam atskleidžia, ką iš tiesų pats metas juose pakeisti.

 Namai keičia charakterį. Psichologijos mokslų profesorius, knygos Psychology Of The Home autorius Barrie Gunteris teigia, jog atitinkamai įrengti namai net gali pakeisti intravertišką šeimininko charakterį. Tokiems žmonėms į pagalbą jis siūlo pasitelkti lengvą chaosą ir asimetriją – ne tik renkantis baldus, bet ir sienų apmušalus, kitas interjero detales su nedideliais asimetriškais ornamentais.
 
Manau, kad mano namai yra:

Visur, kur tik bebūčiau. 3%
Vieta, kuri visiškai neatspindi manęs kaip asmenybės. 3%
Lyg antras, didesnis mano kūnas. 7%
Vieta, kur tikrai galiu būti savimi, atsipalaiduoti iki giliausių sielos kertelių. 59%
Erdvė, kuri geriausiai atspindi mane ir mano gyvenimo būdą. 3%
Vieta, kur grįžtu tik pernakvoti, todėl namų nesureikšminu. 7%
Aš nežinau, kur yra mano tikrieji namai. 17%
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
Elija
2010-09-19 13:31:25
Namai yra labai svarbu ,tai mūsų visų tvirtovė,tačiau yra svarbiau ,kas juose gyvena .Juk nei vienam neparašyta ant kaktos ,kad aš turiu namą ,ir niekam neįdomus tas namas ,jeigu neįdomus žmogus.Ir labai patiko ,kad joks namas neišlaikys paslapties ,ir nepaslėps jūsų geismo,juk žmogus atstovauja už save ,one jo namas.