• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Piešinys – langas į vaiko pasaulį

Autorius: Psichologė Aušra Šūmakarienė, "Aš ir psichologija"
2010-09-27 09:00:00

Piešinys – langas į vaiko pasaulį
Jupiterimages.com

Piešiantis vaikas kartais primena mokslininką, su dideliu susikaupimu ir entuziazmu braižantį popieriuje paslaptingus ženklus. Piešimas vaikui – tarsi kalba, padedanti užmegzti ryšį su aplinka, išreikšti save ir savo jausmus. Piešimo procesas padeda mokytis pažinti save, lavinti judesius, mąstymą, vaizduotę.

Kartais tėveliai nerimauja, jei vaikas piešia tamsiomis spalvomis, pavaizduoja monstrus ar prievartos scenas arba kategoriškai atsisako pripažinti, kad drambliui piešti netinka mėlyna spalva.  Vaikų piešiniai – paslaptis, kurią norisi pažinti. Šiame straipsnyje norėčiau papasakoti apie tai, kokią įtaką vaiko ugdymui daro piešimas, kūrybinė veikla, kaip piešiniai gali tapti langu, pro kurį galima pažvelgti į vaiko vidinį pasaulį, suprasti, kaip jis jaučiasi, kokios pagalbos reikia ir, pagaliau, kaip piešimas gali padėti atstatyti prarastą ryšį su vaiku, bendrauti, patirti buvimo kartu džiaugsmą.

Piešimas kaip ugdymas

Visi pasaulio vaikai, nepriklausomai nuo šalies, kultūros ar socialinės ir ekonominės šeimos padėties, maždaug nuo pusantrų metų amžiaus pradeda piešti. Pirmieji vaikų piešiniai – linijų ir brūkšnių raizgalynės, jie piešiami nebaigta pusryčių koše ant stalo, sienos ar savo kūno, braižomi pagaliuku smėlyje ar pieštuku ant tėčio metinės darbo ataskaitos. Viso pasaulio vaikų piešiniams būdinga ta pati raida, kuri neabejotinai siejasi su atitinkamais kūno, judesių ir kalbos vystymosi dėsningumais. Todėl normaliai besivystančio vaiko nereikia mokyti piešti. Sveikas ikimokyklinukas tai darys spontaniškai ir tikrai ne tam, kad sukurtų prasmingą ir išbaigtą dailės kūrinį. Šiame amžiuje piešimas vaikui tokia pat natūrali veikla, kaip ir žaidimas. Ši veikla padeda kontroliuoti ir lavinti smulkiuosius judesius, kurie vėliau bus reikalingi mokantis rašyti. Piešimas vaiką skatina susitelkti, taigi lavėja jo dėmesys, savikontrolė.

Matydamas savo darbo rezultatus vaikas sako „aš nupiešiau“ ir taip gali atskirti save nuo mamos, pasaulio, suvokti savąjį „aš“. Tačiau šis atsiskyrimas vaikui dažniausiai yra skausmingas, kelia baimę, nes būti atskiram nesaugu, ir čia vėl išgelbėja piešimas, padedantis išreikšti susikaupusius jausmus ir nusiraminti, atsipalaiduoti.

Visa, ko vaikui šiuo laikotarpiu reikia, tai kad tėvai rimtai ir su pagarba žiūrėtų į pirmuosius meninės saviraiškos bandymus, nesistengdami mokyti ar neprašydami paaiškinti piešinio, nesistebėdami, nesipiktindami ar kitaip nestabdydami natūralaus kūrybos proceso. Vaikui tereikia, kad tėveliai kartu pasidžiaugtų jo piešiniu, užuot klausinėję, kas nupiešta. Geresnis būdas yra tiesiog įvardinti „tu pats šitą nupiešei“, „mačiau, tau labai patiko piešti tuos ilgus brūkšnius“, „tu nupiešei didelį raudoną apskritimą, o šalia jo yra daug mėlynų taškelių“, „šitas žmogeliukas panašus į tave, tu jam nupiešei tokios pat spalvos megztinį kaip tavo“.

Dabar vis populiarėja įvairūs ikimokyklinukų ugdymo būreliai, kuriuose neretai ir piešiama. Tėvai svarsto, kada yra tinkamiausias laikas pradėti lavinti vaiką, o kartais ir persistengia atsivesdami piešti dar ant kojų tvirtai nepastovintį kūdikį. Pirmiesiems meno šedevrams bent jau iki pustrečių metų visiškai pakanka namų aplinkos, nebent vaiko raida atsilieka ar namuose nėra pakankamai vietos, ramybės, laiko pabūti kartu su vaiku, leisti jam kurti. Tokiu atveju individualūs dailės užsiėmimai kartu su patyrusiu pedagogu ar dailės terapeutu gali padėti vaikui gauti papildomą jo raidai reikalingą stimuliaciją.

Keletas apsilankymų dailės būrelyje taip pat gali būti naudingi tėvams, norintiems pasisemti idėjų, kokias priemones, kūrybines užduotis galėtų pasiūlyti savo jaunajam dailininkui. Kartais į dailės būrelį tėvai ateina norėdami įsitikinti, ar jų vaikas gabus, arba nuogąstaudami – galbūt jo vystymasis atsilieka. Apie vaiko raidos sutrikimus daug gali pasakyti pats piešinys. Vertėtų sunerimti, jei vaikas apskritai nesidomi piešimu, būdamas 4 m. vis dar piešia nesuprantamas keverzones, o besirengdamas eiti mokyklon negali pavaizduoti žmogaus su liemeniu, rankomis, kojomis, pagrindiniais veido bruožais bei keletu smulkesnių drabužių ar aplinkos detalių. Tokiu atveju būtina apsilankyti pas vaiko raidos specialistą, psichologą, specialų pedagogą, kuriuos galima rasti vaiko raidos centruose, ankstyvos korekcijos tarnybose. Su specialistų pagalba tada prasminga sąmoningai veikti vaiko piešimą, skatinant ir padedant jam piešti su specialistais aptartais būdais ir priemonėmis. Apie aukštesnį vaiko intelektą, gerą savijautą bei emocijų kontrolę byloja įvairaus turinio, spalvų, formų bei detalių gausa pasižymintys piešiniai bei gebėjimas susikaupti, užbaigti piešimo procesą, papasakoti apie savo darbelį.

Kokias priemones naudoti?

Tinkamos priemonės ikimokyklinukui yra kuo didesnis, pvz., A3, A2 formato, popieriaus lapas, lipnia juostele priklijuotas ant stalo, dar geriau – ant grindų, o geriausiai – ant sienos (įvairovė čia tikrai privalumas). Didelis piešimo plotas nevaržo judesių, be to mažyliui dar sunku laikytis lapo ribų. Tačiau didelis lapas  negarantuoja, kad vaikas nepanorės pratęsti savo kūrinio ant sienos, todėl jam reikia nuolat ramiai priminti, kur pageidaujate matyti jo piešinį. Geriausia piešimo proceso metu būti netoliese ir aktyviai nesikišant bent viena akimi stebėti, kas vyksta, nes už proceso kontrolę gali atsakyti tik suaugusieji, o vaikas kol kas tik mokosi šio meno. Taigi, jei įvyko bėda, galite pykti ir stebėtis tik savo pačių neapdairumu.

Norėdami apsaugoti namus ir kartu nevaržyti vaiko saviraiškos iš anksto patieskite ant grindų seno linoleumo ar plastikinės staltiesės lakštą, aprenkite vaiką prastesniais „dailininko“ drabužiais, pasiruoškite popierinių rankšluosčių, vandens. Vaiko kaltinimas ar gėdinimas dėl nešvaros gali rimtai jį emociškai traumuoti, o „geresniu“ atveju tiesiog įskiepyti piešimo baimę.

Tinkamos piešimo priemonės šiame amžiuje yra storos ir trumpos kreidelės, pieštukai ar markeriai, tirštas guašas, tempera arba specialūs dažai, skirti piešti pirštais, taip pat minkštas plastilinas, seni žurnalai, krepinis popierius ir būtinai įvairios gamtinės medžiagos – smėlis, molis, akmenėliai. Paprastai vaikas pats atranda, ką su pateiktomis priemonėmis veikti, tačiau jei jūsų tikslas yra pabendrauti, pagerinti santykius suteikiant vaikui daugiau dėmesio ar tiesiog jį geriau pažinti, galite pasiūlyti kartu pažaisti dailės priemonėmis. Nesibaiminkite, tam jums neprireiks jokių specialių įgūdžių.

Piešimas kaip bendravimas

Turbūt daugeliui ikimokyklinukų tėvelių tenka susidurti su tuo iš proto vedančiu klausimu: „Ką man veikti?“ Jei mažajam tik 2–4 metukai ir jis irzliai nusiteikęs, pabandykite išsitraukti kurią nors iš minėtų dailės priemonių ir pradėkite patys ja piešti komentuodami, kurdami improvizuotą istoriją, pasaką. Pavyzdžiui: „Vieną dieną iš dangaus nukrito mažytis mėlynas taškelis, jam vienam buvo liūdna ir jis pakvietė kitus mėlynus taškelius (leidžiate vaikui prisijungti; jei nenori, tęsiate ar klausiate: „Kas nutiko toliau? Ką jie atsakė?“). Taigi iš dangaus nukrito dar daugiau mėlynų taškelių. Tada ir geltoni taškeliai labai panoro ateiti pas mėlynus. Prasidėjo toks linksmas taškelių lietutis.“ Improvizacijos galimybės čia beribės.

Jei vaikas patiria sunkumų valgydamas, rengdamasis, bendraudamas, galima tas situacijas piešti tarsi jos vyktų su vaikui pažįstamu gyvūnu ar pasakos herojumi, ar tiesiog spalva. Pavyzdžiui: „Gyveno kartą toks mažas kiškutis, kuris nenorėjo valytis dantukų. Dantukai pasidarė tokie nešvarūs ir kad pradės skaudėti...“ Jei turite daugiau 4–6 m. vaikų ar norite įtraukti visą šeimą, bandykite piešti ir pasakoti paeiliui ar susikeičiant piešiniais, juos papildant, pratęsiant. Visiems labai patinka kažką pakeverzoti užsimerkus ir po to bandyti įžvelgti, kas slepiasi piešinyje, užbaigti vienas kito keverzonę, pripiešiant trūkstamas detales ar tiesiog nuspalvinant ir taip sukuriant spalvotą ornamentą. Vaikai labai mėgsta maišyti spalvas, todėl galite kartu lašinti dažus ant plastikinio padėklo ir daryti jų atspaudus ant atskirų popieriaus lapų. Smagu kartu plėšyti senus žurnalus ir kurti bendrą koliažą, piešti pirštais, kojomis, daryti rankų atspaudus, minkyti ir kočioti tešlą, molį, plastiliną. Ne taip svarbu, kokią priemonę išbandysite, juk jūsų tikslas bendrauti, būti kartu.
Su 4 m. ir vyresniu vaiku jau galite kalbėti apie piešinį prašydami iš pradžių papasakoti, kas nupiešta, o vėliau tikslindamiesi: „O ką jis daro, kur jis eina, ko nori, kas jam dabar atsitiks?“ Taip padėsite vaikui atsiskleisti, įvardyti savo poreikius, nes iš tikrųjų visa, kas nupiešta, atspindi patį vaiką, jo patirtį. Taigi piešimas gali būti nepamainoma priemonė, padedanti parodyti vaikui, kad esate čia su juo, jis jums svarbus, jums gera su juo būti kartu. Bendras piešimas padeda lavinti vaiko bendravimo įgūdžius – stebėti, laukti, atsakyti, apsikeisti, pamatyti skirtumus, būti empatiškam.

Piešimas kaip gydymas

Straipsnio pradžioje minėjau, kad piešinys yra tarsi langas, padedantis pažvelgti į vaiko vidinį pasaulį. Pasirinktas popieriaus lapas, piešimo priemonės, piešinio dydis, padėtis erdvėje, piešiniuose vyraujančios spalvos ir formos gali suteikti daug informacijos apie vaiko fizinę  būseną, mintis, emocijas bei išgyvenamus vidinius konfliktus.

Be abejo, norint įvardinti problemą, nepakanka turėti tik vaiko piešinį, svarbu žinoti, kokiomis aplinkybėmis jis buvo nupieštas, kas šiuo metu vyksta vaiko gyvenime ir, pagaliau, ką jis pats sako apie savo piešinį. Pavyzdžiui, vaikas, nupiešęs save su neįprastai didelėmis, juodai užtušuotomis pėdomis, gali būti patyręs fizinį skausmą, emocinį bejėgiškumą arba tiesiog stiprų įspūdį, kurį paliko braidžiojimas ryte po rasotą žolę. Tamsiomis spalvomis užtapytas darbas gali reikšti pyktį, depresiją arba natūralų mažo vaiko poreikį pajausti kontrastą tarp balto popieriaus lapo ir jo paliekamų pėdsakų. Mažytė žmogaus figūrėlė dideliame popieriaus lape gali byloti apie vaiko nepasitikėjimą, drovumą arba atspindėti, kaip jis jautėsi pirmą kartą keliaudamas Nidos kopomis. Kaip matote, nežinant  konteksto susigaudyti išties nelengva. Jei vaiko piešinys atrodo piktas, liūdnas, destruktyvus, negražus, svarbiausia, ką turi žinoti tėvai, yra tai, jog vaikas savo piešiniu išreiškė save, savo jausmus ir taip išsikrovė, atsikratė įtampos. Taigi, vaikas pats gydo save ir svarbiausia jam leisti tai daryti neklausiant „kodėl taip juodai užterliojai?“ ir nekomentuojant „oi, sugadinai tokį gražų piešinį“, „ne, reikia gražiai mergaitę piešti“.

Ne visada vaikas nori ir gali kalbėtis apie tai, ką nupiešė, tačiau jei yra galimybė ramiai pabendrauti, galite padėti jam išsikalbėti sakydami kažką panašaus: „Šitas daiktas atrodo toks didelis ir baisus... Šita pabaisa taikosi visus praryti.“ Jei vaikas sutinka, toliau galima teirautis: „Ką šitas ... norėtų pasakyti, ką jis darys?“ Arba pasidomėti: „Ką tu darytum, sakytum, galvotum, jei pasiverstum juo?“ Vaiko atsakymai parodys, kas vyksta, ir jis kalbės, jei tik nepulsite įrodinėti, kad jis neturi taip jaustis ar elgtis.

Piešimu galite pasinaudoti ir tais atvejais, jei vaikas blogai jaučiasi ar elgiasi. Tiesiog pasiūlykite jam nupiešti savo galvos, pilvo skausmą (jei yra nepaaiškinamų skausmų) arba tai, ką jis daro, kai būna piktas, liūdnas, vienišas, taip pat ką nors bauginančio, tai, kaip jis dabar jaučiasi, kas jam nutiko. Jei bandėte ir nepavyko vaiko sudominti, būtinai pabandykite kitą kartą, kai aplinkybės bus palankesnės.

Leisdami vaikui piešti ir išreikšti save bei priimdami piešinį kaip natūralią jo jausmų, kad ir kokie nemalonūs jie būtų, išraišką iš tiesų jau padedate savo vaikui. Deja, kai kuriais atvejais to vis tiek nepakaks ir jums teks ieškoti specialistų – vaikų psichologų psichoterapeutų – pagalbos. Sunerimti reikėtų, jei 4–5 m. ar vyresnis vaikas daugiau nei keletą kartų ir ilgiau nei mėnesį piešia labai panašius, pasikartojančius bespalvius, tamsius piešinius, nepiešia žmogaus arba jį piešia be pagrindinių kūno dalių, nuolat užtušuoja, gadina piešinį, nors anksčiau to nedarydavo. Jei piešia smurto scenas ar sužeistus žmones, nors dažniausiai nežaidžia panašių kompiuterinių žaidimų. Taip pat jei piešia labai mažytes, vos matomas, arba, atvirkščiai, į popieriaus lapą netelpančias, gąsdinančias figūras, būtybes ir dažniau nei paprastai netinkamai elgiasi, pvz., žaloja save, aplinkinius ar gadina daiktus, nuolat būna piktas, liūdnas ar pasyvus ir užsidaręs. Verta sunerimti, jei žmonės, gyvūnai vaiko piešiniuose nuolat apsupti juos tarsi įkalinančių linijų, atrodo silpni, bejėgiai, negalintys judėti. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, jei vaikas piešia tik panašius į robotus žmones, kurie neturi veido bruožų arba jų veide neišreikštos jokios emocijos, ir kartu pastebite, kad jam sunku bendrauti su bendraamžiais, reikšti pyktį ar džiaugsmą, kai situacija to reikalauja. Reikėtų vengti vertinti vaiko piešinį, jei jo nepažįstate, nežinote laiko ir aplinkybių, kada piešinys buvo nupieštas, jei vaikas yra jaunesnis nei 4 m. Taigi, nors piešinys yra langas į vaiko pasaulį, pažvelgti pro jį bei suvokti, ką išvydome, galėsime tik turėdami pakankamai žinių bei kantrybės. Straipsnyje neaptariau vyresnių vaikų piešimo, tačiau ši veikla turi ugdomąjį, terapinį poveikį bet kurio amžiaus žmogui, o aptarti bendravimo su vaiku būdai tinka ir vyresniems vaikams.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus