• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Problemų sprendimas pasitelkiant savidrausmę

Autorius: Diana Šimanskytė, mama.lt
2009-10-30 08:10:00

Problemų sprendimas pasitelkiant savidrausmę
jupiterimages nuotr.

“Gyvenimas yra sunkus” - M. Scott Peck

Straipsnį pradedu, mano manymu, taikliausiais žodžiais kokie tik gali egzistuoti pasaulyje. Šiuos žodžius ištarė garsus psichologas Morganas Scottas Peckas, kurio knyga “Nepramintuoju taku” neseniai buvo išversta į lietuvių kalbą.

Knyga taip patiko, kad nusprendžiau remdamasi juo parašyti straipsnį apie problemų įveikimą. Mat problemos yra kiekvieno mūsų neišvengiama gyvenimo dalis. Todėl ir teigiama, kad gyvenimas yra sunkus. Galime išspręsti daugybę problemų, bet visų - niekada.
 
Susidūrimas su problemomis yra skausmingas, tačiau, kita vertus, tik patirdami jas galime tobulėti dvasiškai. Išmintingu žmogumi netapsi nesusidūręs su rimtomis problemomis ir neįveikęs jų - knygose “išminties” taipogi neiškmoksi.

Kai suvokėme, jog susidūrimas su problemomis yra neišvengiamas, verta sužinoti keturis metodus, kurie padėtų konstruktyviai išgyventi problemų skausmą: pasitenkinimo nutolinimas, atsakomybės prisiėmimas, ištikimybė tiesai, pusiausvyros laikymasis.

Problema yra ne tai, kad šie metodai sudėtingi, ar kad jų mes nežinome (daug kas juos žinojo vaikystėje, tačiau nesąmoningai pamiršo), bet menkas mūsų pasiryžimas jais naudotis. Būtina griežta savidrausmė.

Pasitenkinimo nutolinimas

Nuo pat vaikystės esame mokinami pirmiau atlikti namų darbus, kad vėliau galėtumėm žiūrėti televizorių, žaisti kompiuteriu ar daryti kitus mums malonius darbus. Taip mes išmokstame nutolinti pasitenkinimą. Pirmiau dirbame darbus, o vėliau džiaugiamės jų vaisiais.

Deja, ilgainiui šią savybę prarandame. Dėl jos nebuvimo daugelis mokinių tampa problematiškais. Jų problemos kaupiasi kaip nenutrūkstama grandinė. Kartais ta grandinė priveda prie kalėjimo ar net mirties.

Yra daugybė priežasčių kodėl nesugebame nutolinti pasitenkinimo, bet pagrindinė - prastas tėvų auklėjimas. Tėvai mano, jog auklėjimas diržu yra tinkama priemonė auklėti, tačiau kur kas veiksmingiau būtų rodyti tinkamą pavyzdį, tuomet ir nebus priežasčių diržo panaudojimui. Vaikai visuomet ims pavyzdį iš tėvų elgsenos, nes šie vaikams - autoritetai.

Nuoširdžiai mylintys tėvai savo vaikams skiria daug laiko. Tėvai kartais primetinėja, kad skiria laiko savo vaikams, tačiau vaikai intuityviai jaučia, kad tėvai jais nesirūpina. Ir atvirkščiai, vaikai, kurie yra mylimi, tą pasąmonėje žino ir jaučiasi vertingi.

Jausmas, kad esi vertingas - būtina psichinė sveikatos sąlyga ir pamatas savidrausmei ugdyti. Problemas įveikti lengviau žinant, kad esi vertinamas. Deja, dauguma žmonių užauga jausdamiesi menkaverčiais.

Dauguma vaikų nėra laimingi ir drausmingi, nes tėvai jais nesirūpino. “Daryk taip, kaip sakau, arba..” - taip tėvai netiesiogiai grąsina savo vaikams, kad nedarydami to ar ano, juos paliks, o taip vaikai liks nesaugūs. Vaikai visą gyvenimą gyvena baimėje, jie visuomet netikri dėl ateities. Būdami tokie jie įžengs į gyvenimą manydami, kad pasaulis yra pavojinga bei gąsdinanti vieta.

Tam, kad vaikai išsiugdytų gebėjimą nutolinti pasitenkinimą, jiems būtina turėti savidrausmės elgesio pavyzdį rodančių žmonių, jausti savo vertę ir tikėti savo saugumu. Tėvai gali tapti tais pavyzdžiais.

Norint išspręsti problemą, reikia nuoširdžiai tam skirti daug laiko. Kilusioms intelektualinėms, socialinėms ar dvasinėms problemoms išspręsti dauguma žmonių paprasčiausiai neskiria laiko. Problemos sprendimą vis atidėliojame.

Kartais save apgaudinėjame manydami, jog kai kurios problemos išnyks pačios savaime. Tai didelis mitas, kurio besilaikantys praranda šansą tobulėti dvasiškai.

Polinkis ignoruoti problemą yra paprasčiausia nenoro ar nesugebėjimo nutolinti pasitenkinimą apraiška. Iškilusios problemos yra skausmingos. Savo noru pripažinti problemą anksčiau, nei aplinkybės verčia tą daryti, reiškia, kad teks atidėti kažką malonaus ar mažiau skausminga ir užsiimti daug skausmingesniu reikalu.

Atsakomybės prisiėmimas

Mes negalime išspręsti gyvenimo problemų jų nepripažindami. Daugelis žmonių neprisiima atsakomybės už problemas ir sako: “Tai ne mano problema”. Daugelis bijo skausmo, kurį patirs pripažindami problemas.

Žmones galima skirstyti į neurotikus ir psichopatus. Šie du tipai kenčia nuo atsakomybės sutrikimų. Neurotikas prisiima per daug atsakomybės ir nuolat kaltina save, o psichopatas prisiima per mažai atsakomybės ir nuolat kaltina visą likusį pasaulį.

Neurotikas sako “aš privalau elgtis taip” ir save įsivaizduoja kaip nereikšmingą žmogų, niekad nepasiekiančio savo tikslų, visuomet pasirenkančio blogiausia. Tuo tarpu psichopatas sako “aš neturėjau iš ko rinktis” ir aiškiai parodo save kaip žmogų, kurio elgesys valdomas išorinių jėgų, absoliučiai nepriklausančių nuo jo paties.

Tiesa, labai sunku suvokti už ką mes atsakingi, o už ką - ne. Šis klausimas išlieka visą gyvenimą ir tampa viena didžiausių problemų.

Visi vaikai turi ir psichopatinių, ir neurozinių polinkių. Tik įgiję nemažai patirties ir išgyvenę ilgą brandos periodą, mes įgauname gebėjimą realiai vertinti pasaulį ir rasti savo vietą jame, o tai leidžia mums prisiimti realią atsakomybę už save ir pasaulį. Tėvai gali padėti vaikams suprasti, kur yra jų, o kur ne jų atsakomybė.

Neurotikai kaltus padaro patys save, o psichopatai - visus kitus. Psichopatai labiausiai apkartina savo vaikų gyvenimą savo pasyvumu, o toks atsakomybės vengimas yra prastas pavyzdys vaikams. Galiausiai šią atsakomybę tėvai užkrauna savo vaikams: “Būčiau galėjęs daug pasiekti, bet turiu prižiūrėti jus, vaikai”. Vaika prisiima atsakomybę ir tampa neurotikais.

Sunkumai, su kuriais susiduriame prisiimdami atsakomybę už savo poelgius, atsiranda dėl to, kad mes nenorime prisiimti skausmo. Toks žmogus stengiasi atsiduoti kito valdžiai, mainais atiduodami savo laisvę. Autoritarinė sistema siūlo žmonėms saugumą, mainais pasiimdami žmonių laisvę.

Žmogus, norintis išspręsti problemas privalės suprasti, kad visas suaugusiojo gyvenimas yra asmeninių pasirinkimų ir sprendimų virtinė. Jeigu jie sugebės tai priimti, taps laisvi žmonės.

Ištikimybė tiesai

Norint įveikti problemas, reikia nebijoti pripažinti tiesos, realybės. Kuo aiškiau matome pasaulio realybę, tuo geriau esame pasirengę gyventi šiame pasaulyje. Kuo blankiau regime pasaulio realybę, tuo labiau mūsų protą temdo netikrumas, klaidinga samprata, iliuzijos - ir tuo klaidingesnius sprendimus priimame.

Mūsų realybės matymas yra tarsi žemėlapis, kurio padedami galime susiorientuoti gyvenimo situacijose. Jei žemėlapis yra teisingas ir tikslus, mes paprastai žinome, kur esame, jei nusprendėme, kur norime nueiti, žinome kaip ten patekti. Jei žemėlapis neteisingas, mes paprasčiausiai pasiklysime.

Kelias į tikrovę nėra lengvas, nes mes gimstame be žemėlapio. Norint jį susidaryti, reikia įdėti daug pastangų. Kuo daugiau pastangų dedame, tuo tikslesni bus mūsų žemėlapiai.

Kai kurie nustoja sudarinėti žemėlapį kai jie dar padriki, o požiūris į gyvenimą yra klaidingas ir siauras. Jie nebesidomi nauja informacija ir yra šventai įsitikinę dėl savo žemėlapio. Tik nedaugelis iki pat mirties tyrinėja tikrovės paslaptį, nuolat plėsdami, tobulindami ir iš naujo apibrėždami savo supratimą apie pasaulį ir tiesą.

Pasaulis kasdien keičiasi, tad privalome atnaujinti ir savo žemėlapius. Žmonės pokyčių nemėgsta, tad žemėlapių atnaujinimas būna skausmingas procesas, kartais kankinamai. Čia glūdi pagrindinis daugelio žmonijos nelaimių šaltinis.

Užuot stengęsi pakeisti žemėlapį, žmonės jį ignoruoja, stengiasi sukurti naują, tik ne tokį tikslų. Liūdna, tačiau toks žmogus išeikvoja daug energijos gindamas pasenusį požiūrį, negu tam, kad pirmiausia iš esmės peržiūrėtų ir pakoreguotų jau esamą.

Daugelio psichinių ligų pagrindas yra šis aktyvus pasenusio realybės vaizdo laikymasis. Vaikystėje susiformuoja tam tikros pasaulio sampratos, kurios tinka vaikystės aplinkybėmis, tačiau visiškai nebetinka suaugusiųjų pasaulyje.

Tiesos ar tikrovės vengiame, kai jos yra skausmingos. Mes galime peržiūrėti savo žemėlapius tik tada, kai pakanka savidrausmės įveikti tą skausmą. Kad įgytume šią savidrausmę, mes privalome būti absoliučiai ištikimi tiesai. Tai reiškia, kad tiesos laikymasis turi būti svarbesnis už mūsų ramybę.

Gyventi atsidavus realybei reiškia laikytis nuolatinės ir niekada nesibaigiančios griežtos savianalizės. Pasaulį mes pažįstame per mūsų santykį su juo. Todėl, jei norime iš tiesų pažinti pasaulį, turime tyrinėti ne tik jį, bet ir patį tyrinėtoją. Savęs analizavimas daug skausmingesnis negu išorinio pasaulio.

Kai žmogus ištikimas realybei, šis skausmas jam atrodo palyginti nebesvarbus ir tampa vis mažiau ir mažiau svarbus (todėl vis mažiau ir mažiau skausmingas), kuo toliau žmogus žengia savianalizės keliu.

Gyventi atsidavus realybei reiškia būti visiškai sąžiningu sau pačiam. Žmonės meluoja, nes nori išvengti skausmo, kurį patiria dėl savo elgesio pasekmių. Melas tėra bandymas išvengti užtarnautų kančių ir tokiu būdu sukelti psichinius susirgimus.

Laikytis tiesos yra neįveikiama užduotis, kurios niekada neįmanoma tobulai įgyvendinti, todėl persiokioja mus visą gyvenimą. Tai yra niekada nesibaigianti savidrausmės našta.

Atviri žmonės yra nuolat tobulėjantys žmonės jau vien dėl to, kad jų žemėlapiai yra atviri naujovėms. Būdami atviri, jie gali efektyviau užmegzti ir išlaikyti artimus ryšius, negu savyje labiau užsidarę žmonės. Kadangi jie niekada nemeluoja, jie gali būti saugūs ir didžiuotis, kad neprisidėjo prie pasaulio sumaišties. Jie yra laisvi. Jiems nereikia kurti naujo melo, slepiant senąjį. Nereikia eikvoti energijos pėdsakams paslėpti, maskuotis.

Kuo žmogus sąžiningesnis, tuo daugiau šansų jam yra išlikti sąžiningu ir atvirkščiai, kuo žmogus daugiau melavo, tuo daugiau jam reikės meluoti ateityje. Būkite ištikimi tiesai!

Pusiausvyros išlaikymas

Kad galėtume džiaugtis gyvenimu, reikia sugebėti veikti spontaniškai. Kitaip tariant, savidrausmė pati savaime turi būti drausminanti. Tokią drausmės rūšį, kurios reikia savidrausmei, galime vadinti pusiausvyros išlaikymu.

Kad galėtume sėkmingai gyventi, mums reikia nepaprasto lankstumo visose veiklos srityse. Kuo žmogų užvaldęs didesnis nerimas, kaltės ar nesaugumo jausmas, tuo jis labiau linkęs į kraštutinumus. Tokie žmonės vienu metu visiškai pasileidžia, o kitą kartą visiškai užsisklendžia.

Norint išlaikyti pusiausvyrą, reikia išmokti atsižadėti. Atsisakyti kažko visuomet yra skausminga, tačiau norint įveikti tam tikras problemas, mes nuolat turime atsisakyti dalelės savęs.

Didžiausią skausmą sukelia esminiai atsisakymai, kai reikia atsisakyti asmenybės bruožų, nusistovėjusių elgesio normų, ideologijos arba net viso gyvenimo būdo. Tai yra stambios atsisakymo formos, kurios neišvengiamos, jei žmogus nori nugyventi pilnavertį gyvenimą.

Kai žmogus atsisako dalelės savęs, jam atrodo, kad jis ne progresuoja, o regresuoja. Apima depresija. Kadangi psichiškai sveikas žmogus privalo tobulėti, o senojo “aš” dalies atsisakymas ar praradimas yra vystymosi dalis, tai depresiją galime laikyti privalomu reiškiniu dvasiškai tobulėjant.

Visi gyvenime pereiname tam tikrus etapus, kuriuos dažnai psichologai išskaido į gyvenimo krizes. Šiais pereinamaisiais gyvenimo ciklo periodais - tai yra problematiška ir skausminga - sudaro būtent tai, kad, norint jas sėkmingai įveikti, mes turime atsisakyti širdžiai brangių įpročių ir senų pažiūrų bei veiklos būdų.

Daugelis žmonių arba nenori, arba nesugeba iškęsti skausmo, kurį sukelia atsisakymas to, iš ko jau išaugo ir ko reikia atsisakyti. Todėl jie tvirtai, dažnai visą laiką, laikosi senųjų savo elgesio bei mąstymo būdų, nesugebėdami išgyventi jokios krizės.

Talentingi žmonės turi kompetenciją, sugebėjimus ir jų nepanaudojus jie labai kenčia. Naudotis galia reiškia daryti sprendimus, o darys sprendimus kompetetingai yra skausmingiau, negu nelabai išmanant. Visada tenka daryti sprendimus, kurie keičia kitų gyvenimą. Geriausią sprendimą daro tas, kas labiausiai pasiruošęs kentėti dėl savo sprendimo, bet vis dėlto išlaiko gebėjimą daryti sprendimus.

Gebėjimas kentėti yra vienas iš aukščiausių asmenybės stiprumo rodiklių. Bet stiprieji taip pat kupini džiaugsmo. Taigi, čia yra paradoksas. Kančia ir džiaugsmas yra būtini gyvenimo palydovai.

Daugiau apie problemų įveikimą, skaitykite “Vagos leidyklos” išleistoje knygoje “Nepramintuoju taku”.

 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus