• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Asmuo, kurio nereikia pristatyti, knyga, kurios nereikia reklamuoti

Autorius: Agnė Ivanauskaitė
2012-03-02 18:07:00

Asmuo, kurio nereikia pristatyti, knyga, kurios nereikia reklamuoti

„Faktai ir šypsenos“ – nauja A. Čekuolio knyga, kurios nekantriai laukiau. Šis žmogus vis dar turi ką mums pasakyti, nes ši knyga nėra ankstesnių autoriaus knygų tęsinys ar pakartojimas. 


Net 59 naujos, įdomios ir intriguojančios temos. Temos, apie kurias anksčiau net nepagalvodavau, atsivertus A. Čekuolio knygą tampa ne tik įdomios, bet ir aktualios. 


Tokiomis tampa ir dėl to, kad skaitydama lyg ir girdžiu autoriaus balsą: taip gyvai, paprastai ir priimtinai parašyta. Tai, kas sudėtinga, nežinoma,  nauja, paaiškinti paprastai ir kievienam suprantamai – didelis talentas. A. Čekuolis turi šį talentą ir juo naudojasi, todėl jo knygų laukiu ir su malonumu skaitau. 


Autorius, kaip visada, pasakoja ne tik įdomiai, bet ir šmaikščiai, įpina neįtikėtinų faktų, juokingų nutikimų, senų  gerų pasakojimų arta tiesiog anekdotų. Visa tai paįvairina pasakojimą. Pavyzdžiui, pristatydamas anglų tautą A. Čekuolis papasakoja seną nutikimą. „Atvažiavo rusų pirkliai į Londoną. Dar caro laikais. Padavė jiems arbatos. Pirkliai pila arbatą į lėkštutę, kaip Rusijoje buvo įprasta, ima cukraus gabaliuką, sriubčioja. Anglai, nei susižvalgę, nei susikumščiavę, visi kaip vienas, tarsi nematomam dirigentui lazdele mostelėjus, daro tą pat. Kai padavė po dubenėlį šilto vandens su citrinos skiltelėmis pirštams nusiplauti, rusų pirkliai vandenį išgėrė. Tuoj pat tą patį ramiausiu veidu padarė ir šeimininkai.“ (p. 47) „Norite azerbaidžaniečių anekdoto? Irgi iš tų telegramų. „Laimėsi bylą teisme, jeigu esi teisėjo draugas arba jeigu teisėjui tave rekomenduos Franklinas.“ Kaip žinote, ant šimto dolerių banknoto yra Franklino atvaizdas.“ (p. 73)

Skaitydama sužinojau ir daug naujų, įdomių faktų. Pavyzdžiui, niekaip nesupratau, kaip tie šarvuoti vyrai galėdavo dalyvauti  mūšiuose: šarvai tokie sunkūs, su jais niekaip negali būti miklus. Kiekvienoje pilyje eksponuojami vienokie ar kitokie šarvai; ir visi jie griozdiški. Knygoje „Faktai ir šypsenos“ radau atsakymą. A. Čekuolis  rašo: „Nereikia manyti, kad raitelis būdavo uždarytas į šarvus kaip į konservų dėžutę. Kvaili televizijos filmai dabar juos kaip tik taip rodo. Grūdinto plieno šarvai svėrė 20–25 kilogramus, mažiau negu visa šių dienų kario ekipuotė. Ne ką daugiau negu dvi neperšaunamos liemenės. Be to, reikia turėti omeny, kad šarvų svoris lygiai paskirstytas visam kūnui. [...] Šarvai nebuvo stori – vos 2–3 milimetrų storio, pritaikyti prie kūno tarsi kostiumas, skardos sujungtos odiniais diržais. Tai leido laisvai judėti. Neseniai padarius bandymus paaiškėjo, kad su tokiais šarvais galima net plaukti.“ (p. 12). Taip įdomiai parašyta, kad tekstą tiesiog „prarijau“.

2 psl.
Puslapis 1 iš 2Kitas


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus