• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Burtų knygos gimsta ir šiandien

Autorius: VAGA
2012-02-22 09:32:00

Burtų knygos gimsta ir šiandien
VAGOS nuotr.
Vienas svarbiausių metų vertimų – Lenos Eltang romanas „Akmeniniai klevai“ – Vilniaus knygų mugėje. 

Susitikimas su rašytoja Lena Eltang – Vilniaus knygų mugėje, 25 d., šeštadienį, 19 val., „Litexpo“ konferencijų salėje 5.3. Kartu su autore knygos pristatymo vakare džiazuoti nusiteikę vertėjas, poetas Vladas Braziūnas, saksofono virtuozas Petras Vyšniauskas, balsas.lt redaktorius Arūnas Brazauskas, aktorė Jolanta Dapkūnaitė ir kt.

Yra knygų, kurios pačios tave susiranda. Arba atsiranda netikėtai, gal net mistiškai, susivijus ir sutapus pačioms dėkingiausioms aplinkybėms, vadinkime tai sutrumpintai – „burtų keliu“. Yra knygų, kurių buvimu tiesiog patikėti negali, nes tokių parašyti, rodos, niekas negebėtų. Apie garsios rusų rašytojos Lenos Eltang romaną „Akmeniniai klevai“ – kitaip ir nepasakysi, net jei jokiais burtais netiki. 

L. Eltang proza ilgai nesulaukė Lietuvos leidėjų dėmesio, nors Rusijoje autorės knygos sutiktos su didžiuliu ažiotažu, kartotos po kelis kartus, nominuotos ir laimėjusios svarbiausias nacionalines literatūros premijas (pirmasis romanas „Gervuogės ūgis“ pateko į premijos „Nacionalinis bestseleris“ trumpąjį sąrašą, antrasis romanas „Akmeniniai klevai“ apdovanotas premija „Naujoji rusų literatūra“). „Į L. Eltang prozą Lietuvos leidėjai, atrodo, nebus rimčiau įsižiūrėję. Gal bus sutrikę dėl savitos romano kalbos, tankaus meninio audinio neįprastumo, poetinio daugiasluoksniškumo? Vertėjui čia išties būtų aukštasis pilotažas pragare...“, – prieš kelis metus yra sakęs poetas, vertėjas Vladas Braziūnas. Sakyti sakė, o paskui pats ėmėsi ir ryžosi, pasak pačios Lenos Eltang, neįmanomam dalykui – išversti išskirtinai sudėtingą kūrinį iš rusų kalbos į lietuvių.

Tačiau burtai ir čia nesibaigė. Kūrybinė romano „atvirtimo“ į lietuvių kalbą komanda – ne mažiau stebuklinga: legendinė redaktorė ir vertėja Aldona Baliulienė ir ne kartą knygos meno konkursuose apdovanotas knygos dailininkas Tomas Mrazauskas išvien su grafike Daiva Staškevičiene. 

Jei jūs iš tų, kurie netiki burtais – perskaitykite ir iššifruokite „Akmeninius klevus“.

[ištrauka]

Sašos Sonli dienoraštis  2008

Mes – tai, kuo bandome apsimesti.

Atsargesni turėtumėm būti.

Birželio trisdešimtoji.

Perskaičiau šiandien Defo: daktaras Stefanas Chrizolitas pastebėjo, kad norint apsisaugoti nuo maro rytais dera valgyti virtas ir keptas razinas; jis praneša apie tai dėl visuomenės labo.
Matyt, mama bus skaičiusi tą pačią knygą, nes vaikystėje buvau maitinama razinomis – nuo bendro nuosilpio, kaip sakydavo mūsų tarnaitė. Ant stalo virtuvėje visuomet stovėjo medinis dubenėlis išbrinkusių nuo karšto vandens rudų uogų, naudojau jas, kai lipdydavau molines lėles, jų visada būdavo rusvos akys ir raukšlėta saldi burna.
Keista vis dėlto skaityti tas pačias knygas, kurias skaitė mama: žodžiai  ir priežodžiai,  išgirsti vaikystėje, tie, kurie atrodė dalis pačios mamos kalbos, tokios nepanašios  į tėvo,  iššliaužia kaip driežiukai iš pasaususių, senatvės dėmėmis nuklotų puslapių, apsiskelbia – štai aš! jinai surado mane čia! ji pamėgo mane ir įsirašė sąsiuvinin!  ji sėdėdavo pintame krėsle verandoje  ir vedžiodavo 
savo plona permatoma nosimi šitas eilutes!
Viešpatie, kaip aš norėčiau ją pamatyti, tik dar vieną kartelį. Tomas Moras raudonais viršeliais prakalbino mane sifograntais – taip mama vadindavo ypač skandalingus gyventojus,  ir hitlodėjum – taip būdavo pavadinamas tėvas, kai leisdavosi į ilgus eismo nelaimių apsakinėjimus, užmiršęs ataušusią sriubą.
Natanielis Hotornas pažadino pažįstamą tobulybė žudo, tėvas visada patraukydavo pečiais, kai išgirsdavo taip sakant mamą, besiskundžiančią dėl suskrudusios pyrago, Deidros pamiršto krosnyje, luobelės. Pasirodo, tie žodžiai iš alegorinio pasakojimo – apie gražuolę, kuriai nuo veido buvo pašalintas apgamas. Jinai mirė todėl, kad  ji nebebuvo ji: nebegalėjo atpažinti savęs veidrodyje ir mirė iš siaubo.
O mama mirė todėl, kad nukrito geležinė iškaba.
O tėtis mirė todėl, kad Heda  jo nemylėjo. Nuo šito daugelis miršta, štai aš, pavyzdžiui. O Jaunėlė nemirė, nors visi ją seniai palaidojo. Ji tiesiog perskilo pusiau – tarytum kalbantis akmuo Lechas Lavaras, bandęs įterpti žodelį svetimon laidotuvių kalbon.
Mirtis – tai vienas  iš dalykų, ant kurių  laikosi pasaulis,  joje nėra nieko nežmoniška. Kad šitai suprastum, nebūtina net sėdėti ant aukšto.
Aš sėdžiu ant aukšto todėl, kad čia sausa, čia šilta, po sienas lando medvabalis, o šiaudinis kilimėlis kvepia juodžolėmis, ašuotėmis ir grižažolėmis. Sėdžiu čia todėl, kad namie triukšmas, o stoginėje drėgna po ilgos liūties – keturias dienas lijo ir šniokštė taip, jog verandoje atplyšo siauras drobinis markizės skivytas ir pakibo lyg pašautos kregždės sparnas.
Beje, apie mirtį. Liko dar vienas mamos posakis, jo taip ir nebuvo nė vienoje knygoje, manau, mama pati jį išgalvojo.
Karalienė Ona pasimirė.

[...]

Defido Monmuto laiškas  2005

…tavo aplinkybės visada su tavimi išvien.
Tu nusprendei vieną sykį, jog esi sukurta kankinamiems prisiminimams, tu sutvirtinta jų, tarytum muziejiniai plėšraus padaro griaučiai – vielos, ir tau atrodo, kad jeigu juos kas ištrauktų, tu subyrėtum į tūkstančius slankstelių ir smulkių kremzlikių. Prisiminimai nusėdo kaip kalkės tavo gyslose, Saša,  ir neleidžia tavo kraujui tekėti, o tau pačiai neleidžia atsitiesti.
Tavyje gyvena mergaitė, draskoma nuojautų, ir tuo pat metu atžaroka senė. Kadaise aš pažinojau tą mergaitę visai neblogai, mokiau  ją anglų  ir  lotynų kalbų, net mylėjau  ją kaip mokėjau, tačiau senė… o taip, aš visada bijojau senės.
Užmarštis – gynybinis sielos mechanizmas, kai kurie stiklai turi apsinešti suodžiais, kad galėtum neapakti žvelgdamas rytdienon. Jei nebūčiau to padaręs su savo atmintimi, ar patikėsi, neįstengčiau netgi rašyti tau. O juk aš rašau tau.
Tu, žinoma, neprisimeni, kaip devyniasdešimt ketvirtųjų spalį, kai nusivežiau tave Londonan po mūsų sužadėtuvių, mus užklupo lietus Kensingtono soduose  ir mes blaškėmės po begalines,  lietaus užpiltas alėjas. Aš pasiūliau išsinuomoti numerį viename iš senovinių viešbučių, žvelgiančių  langais  į parką,  ir praleisti ten naktį – apdžiūti, išgerti vyno, pasimylėti.
Aš taip norėjau tavęs tada, tokios vėsios, išblyškusios, susitaršiusios, kad būčiau įmanęs graužti nagus iš nekantrumo, tarytum alkanas berniūkštis, paliktas po pamokų.
Koks vaikiškumas, pasakei tu, gūžtelėjusi pečiais, mūsų  juk atgaliniai bilietai pusę dešimtos. Tavyje  jau  tada glūdėjo baiminga atodaira, vėliau, sumišusi su vienatve  ir atšiaurumu,  ji virto neviltimi.
Tu galėjai išvaryti ją iš savęs, tavyje tiek daug gyvūniškos, natūralios jėgos, bet tu nė piršto nepajudinsi. Siela tavo skurdi, bet tik todėl, kartoju tau, kad gyveni ankštoje savo prisiminimų kamarėlėje, kaip kadaise gyvenai tėvų namų sandėliuke, išsilankstydama nakčiai seną spyruoklinę lovą.
Tu – visų geriausia  ir visų pražūtingiausia, ką tik turėjau per daugelį metų, tau  išėjus pradėjau  įsižiūrėti  į daiktus,  į žmones, į savo paties išgyvenimus taip, kaip tai darydavai tu, tavuoju įdėmiu raganišku būdu.
Juokinga pasakyti, aš skaitau kaimo paaugliams Platoną ir Tomą Hardį, nors žinau, visa tai tik žodžiai, iš kurių buvo sukurtas jų – Platono  ir Tomo Hardžio – pasaulis, papjė mašė  iš savo pačių siaubo, kažin kas visiškai nenaudinga ir kitiems nepasiekiama.
Knygos rašomos tiems, kurie  jas rašo,  jos pakeičia  jiems gyvenimą, kaip miežiai pakeičia kavą, pasakei tu kartą, o tie, kurie skaito, vis viena nesugebės gurkštelėti svetimo gyvenimo, kad ir 
kaip stengtųsi. O kodėl tau pačiai nepradėjus rašyti? paklausiau aš tada, ir tu atsakei nieko negalvodama: o aš viską turiu.
Kaip viskas sumišo tavo galvoje, mergaite mano.
Nieko tu neturi, ničnieko.
Kad ir kur tu eitumei, visur tavęs laukia dykra, apaugusi nirtingomis svėrėmis, bet ne todėl, kad tu ieškai jos, o todėl, kad ją nešiojiesi. Tu buvai palikta šitoje dykroje visai mergytė, aš prisimenu tave andainykštę, amžinai nepatenkintą, su dirbtine šypsena. Tu  priminei man tą Kiplingo apsakymo berniuką, kurį tėvai atidavė Indijoje lyg ir giminaitės, lyg ir paikos tarnaitės valiai, ir jis apako, nes nieko nenorėjo matyti.
Žinojau, kad turiu ištraukti tave iš ten, nuplėšti tą plutą, kuria tu apauginai šiltą, gyvą Aleksandrą, tačiau „Akmeniniai klevai“ traukė tave į dugną tokia jėga, tarytum jūsų pensiono pavadinimas būtų „Akmeninis inkaras“.
Vis dėlto užteks pamokslų, rašau tau ne dėl jų, norėjau pasakyti, kad nepamiršau tavęs ir, klausydamasis kalbų apie jūsų šeimą, tikriau sakant, apie tai, kas iš jos liko, iki šiol jaučiu pažįstamą šiurpulį ir kurį laiką negaliu atgauti kvapo.
Ypač kai girdžiu istorijas apie tave ir Driną, žmonės kalba baisybes – bet baisiausia, kad manęs jos nestebina.
Visada žinojau, kad iš tavęs galima laukti visko, tu pilna gyvo, reto šiais laikais natūralaus žiaurumo. Dauguma žmonių žiaurūs svetimais žodžiais, jie skaito žiaurias knygas, klausosi žiaurių žinių pakeliui iš Bormuto į Rydingą, žiūri į krauju aptekusius ekranus, o tavo istorija kita – tu tiesiog kitaip negali, kaip ir negali pykti iš tikrųjų arba paklusti aistrai, tavyje tvyro tyla, kaip aikštėje įvykdžius bausmę.
Jeigu tu nužudei ją, žinok – aš tavo pusėje.



Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus