Eli kokteilis: Princesė ne savo noru  4 

Ar visi turime rengtis vienodai? Prisimenu, mokyklos uniformą daugelis laikė didžiuliu privalumu. Na, gal išties patogiau rengtis taip, kad pataikytum koja kojon su visuotinai priimtomis normomis. O jei taip dar pasistengi neišlipdama iš tų uniforminių rėmų pamindyti ant kulnų mados tendencijoms – apskritai nuostabu! Taip galima virtuoziškai išmokti laviruoti normų ir įgeidžių slalome. Gaila tik kad niekas to mados-normos slalomo neįtraukia į olimpinių rungčių sąrašą – pasižiūrėti būtų į ką. Ir skambėtų neprastai: olimpinės mados savaitė...

Tiek to, šiandien – ne apie tai. Šiandien susimąsčiau apie kitokias uniformas. Tas, į kurias mus bando įsprausti parduotuvės. Mielieji, išduokit paslaptį – gal žinote, kas su jomis ne taip?

Man pačiai nereikia specialiai atlikinėti jokių socialinių apklausų. Lygiai 10 iš dešimties bičiulių, su kuriom pastaruoju metu plepėjau apie pardavimus, išpardavimus ir nenusipirkimus, pasiguodė: parduotuvėse rūbų daug, bet išsirinkti – neįmanoma! Ir visai ne todėl, kad būtų pernelyg kaprizingos. O todėl, kad viskas beviltiškai vienoda.

Nagi, pamėginkite dabar surasti paprastą sijoną, kuris būtų vienspalvis, bet ne juodas (mano spintoje jau kabo 3 juodi, pasigailėkite!!!), aukščiau kelių, bet ne ultra mini (dėl Dievo meilės, ketinu su juo ne tik defiliuoti, bet ir sėdėti, pasilenkti, pritūpti ir atlikti visus kitus natūraliai žmogui įprastus kūno judesius), paprastas, bet nepaversiantis manęs solidžia tetule. Ak, tiesa, ir dar: pastaruoju metu esu alergiška violetinei spalvai, tad nors parduotuvių virtinos ir pilte pripiltos šios spalvos, aš be jos ketinu kaip nors apsieiti.

Deja, pavaikštinėjusi po parduotuves supratau, kad toks, atrodytų, paprastas mano noras – iš tikrųjų titaniškų pastangų verta užduotis, kaip atvežti iš užjūrio Raudonąją gėlelę, atgabenti gruodžio mėnesį į rūmus žibučių ir panašūs pasakose girdėti princesių kaprizai.

2 psl.