Eli.lt kokteilis: (Ne)Helovininis minčių šėlsmas  7 

Prieš ilgąjį savaitgalį neoficialiai esu įpareigota savo kokteilyje aptarti liūdnąsias vėlyvo rudens šventes ir paslaptingąją amerikietišką ir nė kiek nelietuvišką vaiduoklių šventę – Heloviną. Dvi kontrastingos šventės, kurios, laukiame mes to ar ne, ateina į mūsų visų namus. Mes jų galime nekęsti, galime su jauduliu laukti, jos vis tiek ateis. Tik kiekvienam – skirtingai.

Mano draugė laukia Helovino jau nuo rugsėjo vidurio. Ji laukė, kada galės skaptuoti moliūgus dar nematytomis formomis, laukė išpardavimų, kurių metu įsigys pačių keisčiausių ir tik vienam vakarui skirtų drabužių bei šiurpins rengiamo vakarėlio svečius. Kai aną rytą ji įlėkė į mano kabinetą, nešina tamsoje šviečiančiais vaiduokliais ir voriukais aš supratau, Helovinas tikrai artinasi ir niekur aš nedingsiu. Rymodama klausiausi svarstymų apie jos ir kitų merginų idėjas kuo būti Helovino naktį ir akimirkai susimąsčiau – o kuo per šią nemėgstamiausią šventę būsiu aš? Ar ir vėl, kaip kas vakarą, žiūrėsiu pamėgtą kriminalinį serialą? O gal gaminsiu moliūgų pyragą, nes kitą rytą numatomas giminės susitikimas, su kuria tradiciškai susitinkame kartą metuose po kapų aplankymo? Apima keistas jausmas susitikimų metų – pamatai ilgai nematytus giminaičius, nužiūri seniai matytos pusseserės aukštakulnius, kurie ties kiekvienu žingsniu sminga į žemę, o ką jau kalbėti apie dėdę, kuris pernai kapų aplankyti atvažiavo su savo nauja aistra – kilmingu labradoru.  Gerai, kad į kapines jo neįsivedė ir kad šuo supratingai liko automobilyje. Tas keistas jausmas nepasitraukia ir tada, kai vieni kitų imame klausinėti kaip sekasi, kaip darbai, kai imame kalbėtis apie pasiekimus. Bet, nuoširdžiai, ar kam nors tikrai tai įdomu? Todėl nė nemirktelėjusi žinau, kad ir šiemet, kaip daug metų iš eilės, atsakysiu: „Ačiū, gerai“ ir toliau sriūbčiosiu karštą vyną su gvazdikėliais ir cinamonu.