• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Geriausia eiti į „Lengviausią“

Autorius: VAGA
2012-02-21 17:14:00

Geriausia eiti į „Lengviausią“
VAGOS nuotr.
Susitikimas su rašytoja Rasa Aškinyte – Vilniaus knygų mugėje, 24 d., penktadienį, 16 val., salėje. 5.3. lengvame pokalbyje dalyvaus autorė, rašytojai Vanda Juknaitė, Kęstutis Navakas, Mindaugas Nastaravičius. 

Rasa Aškinytė – humanitarinių mokslų (filosofijos) magistrė, parašiusi ir ne vieną filosofijos, etikos vadovėlį, knygą vaikams. Antrasis jos romanas „Lengviausias“ pateko į „Metų knygos rinkimų 2011“ ilgąjį sąrašą.

„Tekstą norisi cituoti, ir, ilgai apie jį galvojant, jis nepradeda atrodyti primityvus. Nors knyga kupina sąmojo, nepalieka jausmas, kad joje nesijuokiama, kad ji tiesiog liūdna ir romantiška“

Emilija Visockaitė, Šiaurės Atėnai

 „...originalus stilius, kuriami keisti personažai ir puikus juodasis humoras neabejotinai išskiria šią knygą iš pastaruoju metu pasirodžiusios lietuvių literatūros.“ 

Audrius Ožalas, 15 min.

„Visada mėgstu patikusias vietas pasižymėti pieštuku, tačiau jau po keliolikos puslapių supratau, kad šiai knygai tokia taktika netinka. Norėjau žymėti bene visa tekstą.“ 

Kultūrpolis

Romano ištrauka 

Geriausia eiti į kiną

Kai nežinai, ko nori, geriausia eiti į kiną. Svarbu pasirinkti filmą, kuris abiem nepatiks. Tada išėję jausitės vieningi kaip niekada.
– Aš manau, kad filmai turi būti gražūs, aiškūs ir paprasti, tokie, kaip gyvenimas, – pasakiau Valtornininkui.
Jis nieko nesakė.
– Aš nemėgstu filmų, kurie rodo ne realybę, o nesuprasi, ką. Pavyzdžiui, kai viduryje filmo statulos pradeda sukioti galvas ir žiūrėti į žmones. To dar betrūko, kad taip atsitiktų iš tikrųjų.
Valtornininkas valgė ir nieko nesakė. Bet esu tikra, kad klausė.
Aš negaliu ilgai kalbėtis, nes Prancūzijoje visada labai daug žmonių. Kas vakarą ateina labai graži juodaodė mergina. Jos vardas Polina. Aš retai atsimenu žmonių vardus, o jos – atsimenu. Abejoju, ar tai ką nors reiškia.
Mėlyni Polinos plaukai puikiai dera prie jos juodų akių. Labai gražūs, visada apnuoginti pečiai, grakšti eisena. Tokios gražios gali būti tik juodaodės. Aš negalėdavau nuleisti nuo jos akių. Jau pirmą vakarą jos atsiprašiau, ir pasakiau, kad aš negalėsiu į ją nežiūrėti. Jeigu jai tai nepatinka, ji turės čia neateiti, nes aš nei neateiti, nei į ją nežiūrėti negaliu. Tikrai ne aš kalta, kad ji tokia graži.
– Žiūrėk, kiek tik nori, – pasakė Polina.
Labai gražiai pasakė, ar ne? Todėl, kad ji buvo tokia neįnoringa, mes tapome geriausiomis draugėmis.
Polina buvo lenkė. Niekada neklausiau, ar tikrai. Supratau tai iš jos vardo. Juk vardas apie žmogų pasako labai daug.
Padovanojau Polinai tuos stiklinius karolius. Ant jos kaklo jie atrodė puikiai, nes buvo ne tokie bespalviai. Tiesiog gražu pažiūrėti, kad daiktas tinkamu laiku atsidūrė tinkamoje vietoje. Valtornininkas susiraukė tai pamatęs, po to dvi dienas nesirodė Prancūzijoje. Bet laikas greitai bėga, tos dienos nė kiek neprailgo. Kas vakarą ateidavo Polina, mes daug kalbėjomės ir juokėmės.
Pavyzdžiui, susitarėme, kad kas antrą dieną apsimesime, kad viena kitos nepažįstame. Tais vakarais galėdavome daryti, ką norėjome. Kalbėtis su kitais žmonėmis, valgyti, Polina galėjo šokti, o aš dirbti kiek tinkama, su kuo nori ir kiek nori. Tačiau mes negalėdavome prisiartinti viena prie kitos pernelyg arti, juk nepažįstami žmonės vieni prie kitų nelenda. Negalėdavome kalbėtis, ir net žiūrėti viena į kitą (aš vis tiek žiūrėdavau). Tie vakarai, kai mes būdavome nepažįstamos, man patiko labiausiai.
Aš dažnai mėgstu apsimesti, kad nepažįstu žmonių. Kažkodėl kitiems tas žaidimas nelabai patinka. Kai buvau maža, apsimesdavau, kad nepažįstu savo mamos. Staiga, vidury parduotuvės garsiai paklausdavau:
– Ponia, kas jūs?
Žmonės pradėdavo į mus įtariai žiūrėti. Mama iškart parausdavo nuo įsiutimo. Tada ji atrodydavo labai gražiai. Čiupdavo mane už rankos ir bandydavo nusitempti kur nors nuošaliau, kad galėtų apkulti. Aš nepasiduodavau, pradėdavau spardytis ir rėkti:
– Ponia, ko jūs iš manęs norite?!
Tada kas nors paklausdavo:
– Mergaite, ar tu pažįsti šitą moterį?
– Ne-a, pirmą kartą matau, – išstenėdavau pro ašaras.
– Ponia, paleiskite mergaitę, – praeivių balsai darydavosi vis piktesni, o mano mama vis raudonesnė.
– Einam, Blanka, būk gera, – prašydavo mama.
– Aš visai ne Blanka! – rėkdavau. Dabar jau apsimesdavau, kad ir savęs nepažįstu.
Kartais stumdydavomės ilgiau, kartais trumpiau, bet galų gale kas nors iškviesdavo policiją ir mus nuveždavo į komisariatą. Ten aš puldavau mamai į glėbį rėkdama:
– Mamyte, mamyte, kur tu buvai?!
Policininkai nieko nesuprasdavo ir paleisdavo mus namo.
Mama niekada nenusisuko ir nenuėjo. Tokios mamos kaip mano mama vaikų nepalieka.
Visai kitaip buvo su sese. Kartą pabandžiau apsimesti, kad nepažįstu ir jos. Sesuo pasakė „ačiū Dievui“, apsisuko ir nuėjo. Sėdėjau pas parduotuvės direktorę pusę dienos, kol atėjo mama ir parsivedė mane namo.
Galų gale mama niekur nebegalėdavo manęs vestis, kol vieną dieną kažkas patarė jai nešiotis mūsų abiejų asmens dokumentus.
Vėliau dažnai išbandydavau šitą žaidimą su vyrais, tik jie nebuvo tokie nuolaidūs kaip mama. Kartą su vienu pirmųjų savo vyrų sėdėjom restorane. Kai jau buvome įpusėję desertą, pažiūrėjau jam į akis ir paklausiau:
– O tu kas toks?
Jis pagalvojo, kad aš juokauju, bandė kažką sakyti, bet aš nepasidaviau.
– Pirmą kartą tave matau, ko iš manęs nori? Kodėl sėdi prie mano staliuko? – paklausiau.
Visai nekreipdama dėmesio į tai, ką jis atsako, klausiau ir klausiau vis to paties. Po penkių minučių jam aiškiai atsibodo. Suirzęs apmokėjo sąskaitą, pabandė paimti mane už rankos ir išsivesti.
– Neliesk manęs, aš tavęs nepažįstu! – rėkiau ant viso restorano. – Aš dar nebaigiau valgyti savo torto. Ir ko tu iš manęs nori?! Aš tavęs visiškai nepažįstu.
Galiausiai tas vyras mane ten ir paliko (aš ramiai baigiau valgyti, užsisakiau dar išgerti). Daugiau niekada jo nebemačiau. Vėliau sužinojau: jis visiems guodėsi ir sakė, kad tikrai nesiruošia toliau bendrauti su tokia beprote.
Kodėl kai žmogus užsimano pažaisti, kiti ima manyti, kad jis išėjo iš proto? Iki šiol nesuprantu, kuo blogas šitas žaidimas. Juk tai net ne žaidimas. Mes iš tikrųjų vieni kitų nepažįstame, tai kam apsimetinėti?




Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus