• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Gražina Karaliūnė „Emos pilis“

Autorius: Knygos.lt
2012-07-18 15:43:00

ištrauka iš knygos
– Kaip aš čia atsidūriau? – suriaumojau, pripuolęs prie jos.
Ji papūtė lūpas, nenuleisdama rankos su nukreiptu į mane peiliu, tada lėtai rinkdama žodžius garsiai ištarė:
– Tave radau, kai grįžau iš Alkos. Gulėjai ant aslos be nuovokos, plikas iki juosmens, vien su nematytomis keistomis kelnėmis.
Ji nuleido galvą ir kreivai dėbtelėjo į mano mėlynus, tuo metu madingiausius „Wrangler“ džinsus.
– Jūs negalvokit, kad ji šnekėjo tokia kalba, kokia mes čia Lietuvoje bendraujame kiekvieną dieną, – pavargusiu balsu tęsė Tadas, – niekada negalėčiau pakartoti tarmės, kuria ji kalbėjo. Bet aš įpratau prie jos tariamų žodžių, todėl abu galėjome šiaip taip suprasti vienas kitą.
– Ar aš buvau vienas? – tada paklausiau jos, nekreipdamas dėmesio į atkištą peilį. Ji spoksojo į mane išplėtusi akis ir nieko neatsakė. Pamačiau, kad ji nesupranta manęs, todėl kitaip pateikiau klausimą.
– Šalia manęs nebuvo kitų vyrų? – dar kartą pakartojau.
– Ne, – ji papurtė galvą, – tu buvai vienas.
– Kaip vadinasi šitas kaimas? – mostelėjau ranka į tolumoje stovinčias trobas.
Ji šyptelėjo, o aš, nors kankinamas abejonių ir nerimo, negalėjau atsistebėti jos nepaprastu grožiu ir iš vidaus sklindančiu žavesiu.
– Tikrai iš toli atkeliavai, jei nieko nežinai apie mūsų miestelį, – išdidžiai ištarė ji. – Juk tai Palanga.
Ji vėl šyptelėjo.
– Kvailiu mane laikai? – sustaugiau. – Nori pasakyti, kad tai Palanga?
– Ją visaip vadina, – trumpai burbtelėjo mergina.
Jau seniai stovėjau nuogas iki pusės kieme. Pūtė žvarbus drėgnas vėjas, todėl buvau beveik suledėjęs, o kai išgirdau, kad ji pavadino tą dumbliną dykvietę „Palanga“, pradėjau tiesiog kalenti dantimis ir drebėti, nejausdamas nei rankų, nei kojų.
– Eime į vidų, – švelniai paragino ji, – tavo kūnas pavirto į ledą, dar susirgsi.
Ji palietė savo maža šilta rankute mano krūtinę, o mane nukratė elektros srovė. Nuo šios minutės tapau jos vergu, galėjau paskui ją eiti nors į pragarą.
Ji paėmė mane už rankos, o aš svyruodamas nusekiau paskui.
– Koks tavo vardas? – kalendamas dantimis sumurmėjau.
– Gaila, mane vadina Gaila, – prisistatė ji, guldydama mane į gultą ir apkamšydama meškos kailiais.
– Nepalik manęs, – drebėdamas iš baimės sukuždėjau.
– Nesijaudink, nepaliksiu, išvirsiu gydomojo gėrimo, iš karto pasijusi geriau. Tu esi labai išsigandęs. Šiuo metu nėra ko nerimauti, mūsų niekas nepuola. Greitai bus Jorės šventė, sulauksime pirklių, prekiaujančių įvairiais papuošalais, žvejų, gyvulių augintojai aukos ožkas ant Birutės kalno.
Bus smagu, – džiūgavo Gaila.
Aš suspaudžiau rankomis galvą. Ją vis labiau raižė iš gilumos kylantis skausmas, dar daugiau kurstomas beprotiškų minčių.
– Iš kur gavai žiedą? – staiga aiktelėjo ji.
Blausiomis akimis dėbtelėjau į Gailą, kuri stovėjo išplėstomis akimis ir vypsojo į žiedą, žibantį ant mano piršto.
– Kodėl klausi?
– Tai giminės žiedas, – ji pagarbiai sukuždėjo, – žynių giminės. Ant jo išraižyti giminės ženklai. Gal tu taip pat esi žynys?
Įsmeigiau akis į keistus ženklus, išraižytus žiedo paviršiuje. Galvoje pradėjo suktis keistos mintys: duobė Teresės kieme ir čia, rėžiantis garsas, kai žiedas perbraukė per metalinę lentelę, pilkos miglos bangos, besiblaškančios prieš virtuvės langą, o vėliau viską gaubianti tamsa.
– Dieve, – surikau, – to negali būti.
Rėkiau, nors žinojau, kad tai yra tiesa. Žiedas nubloškė mane į tolimą praeitį, tokią tolimą, kad ji siekė net Birutės laikus. Tiesa buvo akivaizdi, bet žiauri. Kritau ant gulto ir vėl nugrimzdau į tamsą.
Šį kartą gaivaliojausi gerokai ilgiau, bet jau žinojau, kur esu, nekankino šleikšti baimė. Visą laiką jaučiau švelnias Gailos rankas, kai ji kėlė mano galvą ir kišo prie lūpų molinį puodelį karšto kvapaus gėrimo. Nuo to gėrimo atvėsdavo degantis kūnas, o galvą nustodavo raižyti bjaurūs diegliai. Vėl nugrimzdavau į miego karalystę, bet nepaleisdavau Gailos rankos. Žinojau, kad ji yra mano siela, jei reikės, amžinai pasiliksiu šioje praeities karalystėje, nes be jos neįsivaizdavau savo tolesnio gyvenimo.
Staiga atmerkiau akis. Matyt, buvau užmigęs, nes iš pradžių nesuvokiau, kur esu. Buvo tamsu, kaip naktį gūdžiausiame miške. Ir tylu. Gulėjau nieko nematydamas šioje tamsos ir tylos karalystėje, kai išgirdau tylią dejonę. Pakėliau galvą ir įsiklausiau. Dejonė pasikartojo. Nuleidau kojas ant žemės ir pažvelgiau pro mažytį, vos matomą langelį.
Deja, nieko nepamačiau. Naktis buvo tamsi, slėpininga. Visai netoli, šalia trobos, garsiai sučirškė naktinis paukštis, bet pats išsigandęs savo balso nutilo.
Pagraibiau po džinsų kišenes ir vos nenualpau iš džiaugsmo, kai pirštai užkliuvo už žiebtuvėlio. Būčiau žinojęs, kad nusikelsiu į viduramžius, pamaniau, kai traukiau kišenėje užstrigusį žiebtuvėlį, būčiau prisikrovęs pilnas kišenes visokių gėrybių, kurių mes visai nevertiname gyvendami daiktų
pertekusiame pasaulyje. Na, bent jau paprasčiausių degtukų, jau nekalbu apie žiebtuvėlius ar prožektorius.
Spragtelėjau žiebtuvėlį: gelsva šviesa apšvietė tamsius vaiduokliškus trobos kampus, kai šalia sienos, ant aslos, pabarstytos džiovintomis samanomis, pamačiau gulinčią Gailą. Ji buvo iki ausų užsidengusi languota skara ir per miegus nevalingai drebėjo iš šalčio.
– Dieve, brangiausias, – sugriežiau dantimis, – ji mane apklojo šilčiausiais kailiais, o pati atsigulė beveik ant plikos aslos. Negalėjau tuo patikėti.
Atsitūpiau ant aslos ir suspaudžiau jos sugniaužtus ledinius kumščius.
– Gaila, – švelniai sukuždėjau, – atsibusk, mieloji.
Ji aiktelėjo ir vos nesuriko, pamačiusi mano rankoje liepsnojančią besiplaikstančią ugnelę.
– Š-š-š-š, nerėk, tai aš, tavo svetimšalis.
– Kodėl nemiegi? – sumikčiojo ji.
– Kaip galiu miegoti, kai tu guli ant šaltų grindų. Ateik, atsigulk šalia manęs, tikriausiai išsiteksime.
– Ne, ne, aš negaliu, – priešinosi ji. – Gaila, – švelniai nubraukiau jai plaukus nuo skruosto,
– aš tavęs neliesiu, dėl to visai nesijaudink, bet miegoti kartu bus daug šilčiau.
Ji beveik nesipriešino, kai ją pakėliau nuo aslos, paguldžiau ant savo gulto ir užklojau lokio kailiu. Paskui palindau po kailiu šalia jos ir atsargiai priglaudžiau prie savo krūtinės. Ji mane apkabino, drebėdama visu kūnu ir kalendama dantimis. Buvo sušalusi kaip ledokšnis. Priglaudžiau
jos rankas prie lūpų ir pradėjau pūsti, kad greičiau ištirptų jas sukaustęs ledas. Tik vėliau supratau, kad ji drebėjo ne tiek nuo šalčio, kiek bijodama manęs, nes žinojo, kad nepajėgs pasipriešinti, nes pamilo mane iš pirmo žvilgsnio.
Švelniai glosčiau jos plaukus, niūniavau kažkokią kvailą melodiją, kol ji nustojo drebėti ir kūkčioti.
– Gaila, mieloji, kiek tau metų? – sukuždėjau.
– Tiksliai nežinau, – sumurmėjo mieguistu balsu, – gal dvidešimt trys, o gal dvidešimt.
– Kaip tai?
– Mama mirė, kai aš gimiau, o tėtukas neskaičiavo.
– Gražiausiai, – pagalvojau. Nežino tikslaus amžiaus. Tame pasaulyje, iš kurio čia atvykau, merginos džiūgautų, jei nežinotų, kiek joms metų. Bent gerai, kad ne šešiolika, dingtelėjo mintis.
Negalėjau miegoti, laikiau savo glėbyje Gailą, o mintys kaip sraigteliai sukosi smegenyse. Norėjau grįžti su ja į dvidešimt pirmąjį amžių, bet nežinojau, kaip tai padaryti. Nežinojau, ar žiedas pajėgtų pernešti mus abu per laiko klodus, bet nusprendžiau daryti viską, kad įgyvendinčiau savo svajonę.
Jau brėško. Iš tamsos išniro ir pilkoje ryto šviesoje pamažu išryškėjo apgriuvęs židinys trobos viduryje, mažas purvinas langelis, ilgas suolas prie rentinio sienos ir prie suolo prisiglaudęs iki baltumo nušveistas stalas. Skurdas žvelgė iš kiekvieno kampo ir aš nejučia pagalvojau, kokia turėjo būti stipri lietuvių tauta, kad per tiek šimtmečių buvo išsaugota mūsų unikali kalba ir meilė žemei, prisiglaudusiai prie šaltos, bet nuostabios gintarinės jūros.
Gaila atsimerkė ir įbedė į mane savo dideles pilkas akis.
– Tu dar čia, – džiūgaudama ištarė ji, – sapnavau, kad palikai mane, o aš labai verkiau, kai tavęs neradau, net nenorėjau gyventi. Prižadėk, kad niekada manęs nepaliksi neįspėjęs iš anksto.
– Gaila, – sukuždėjau jai į ausį, – noriu tau papasakoti, kaip čia atsiradau ir iš kur.
Ji klausiamai pažvelgė į mane.
– Nežinau, ar suprasi, bet pasistengsiu paaiškinti kuo paprasčiau.
Tada, laikydamas Gailą savo glėbyje, brėkštant ankstyvam pavasario rytui, paporinau jai savo istoriją, nepraleisdamas nė mažiausios smulkmenos. Kai baigiau pasakoti, tolumoje išgirdau skardų suerzintų šunų skalijimą.
Gaila tylėjo.
– Kodėl nieko nesakai? – paklausiau.
– Man sunku ką nors pasakyti, negaliu suprasti, koks yra tas pasaulis, iš kurio tu atvykai. Geriau aš tave supažindinsiu su žyniu Tadreniu, jis ant Birutės kalno stebi žvaigždes, mėnulį, aukoja dievams, – tikriausiai tu su juo rasi bendrą kalbą. O aš pamąstysiu apie tai, ką kalbėjai, tada tau
pasakysiu, ką nusprendžiau. Šiandien nueisime kartu pas Tadrenį, o rytoj bus Jorės šventė, reikės pasiruošti, sudėti į puokšteles žoleles, gal ką nors pasiseks parduoti.
– Tu moki gydyti žolėmis?
– Taip, aš esu ragana.
– Nejaugi? – prunkštelėjau.
– Nesijuok, – supyko Gaila. – Mama mirė, kai tik mane pagimdė, o tėvas buvo žvejys. Vieną rytą jis išplaukė į jūrą ir negrįžo; užklupo audra, bangos buvo tokio dydžio kaip Birutės kalnas, jo valtelė apvirto ir nugrimzdo į jūrą. Visą savaitę nei valgiau, nei gėriau, teko ką nors sugalvoti, kad
galėčiau išgyventi. Nors, – ji nutilo, paskui nenoriai burbtelėjo. – Butrimas labai norėjo, kad tapčiau jo žmona, bet aš jo nemyliu.
– Kas tas Butrimas? – pajutau, kaip pavydas užtemdė protą.
Ji mostelėjo ranka. – Jis gyvena vienoje iš tų trobų, jo namelis pats gražiausias ir didžiausias.
– Turbūt labai senas ir bjaurus, – iškošiau pro dantis.
– Nėra nei senas, nei bjaurus, – sukikeno Gaila, – bet aš negaliu jo mylėti, nesuprantu kodėl. Tikriausiai laukiau, kada tu ateisi pas mane, – sukuždėjo Gaila ir paglostė mano apžėlusį smakrą.
Norėjau ją pabučiuoti, bet ji išsprūdo iš rankų ir iššoko iš guolio.




Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus