Knygos „Brangutis“ rencenzija

Kaip keista gauti knygą dovanų. Juk tai toks intymus dalykas. Tavo skonis, tavo knygos, tavo emocijos ir ašaros jas skaitant... Nepasakyčiau, kad labai apsidžiaugiau gavusi dovanų „Brangutį“. Pirma mintis buvo — „dar vienas kišeninis romanas, kurį pamiršiu vos tik perskaitysiu“. Kaip aš klydau...

Beskaitydama šį romaną ne tik įsimylėjau jo nepaprastus personažus, bet dar kartą mano teismui buvo pateiktas nenuginčijamas faktas: moterų pasaulis – stebuklingas. O žavioji Colette savo asmeninio gyvenimo detalėmis, patirtimi ir nepaprastu sąmoju praturtina šią amžiną istoriją, kurią man Kalėdų proga padovanojo artimieji.

Romanas visų pirma man patiko dėl akivaizdžios kiekvienai moteriai priežasties. Jis kupinas romantikos, elegancijos, gražių rūbų, ištaigingų rūmų, o jo veiksmas vyksta Paryžiuje. Ko dar gali geisti moteris? „Brangutis“ tai ne paprastas romanas apie meilę, kurios tragedija yra amžiaus skirtumas tarp mylimųjų. Tai odė moteriai. Odė moteriai, kuri suvokia, kad kiekvienas jos amžiaus tarpsnis yra nuostabus: su savo problemomis, džiaugsmais, atitinkamais rūbais, papuošalais, peniuarais ir vyrais. „Brangutyje“ buvau priversta grįžti į tuos laikus, kai moteriai neužteko baigti universiteto ar įsidarbinti prestižinėje firmoje.

Buvau priversta sugrįžti į laikus, kai šalia vedybinio gyvenimo šešėlyje karaliavo dar vienas. Kurtizanių pasaulis. Kai išsilavinusios, gražios, aikštingos ir nepriklausomos moterys gyveno savo gyvenimą. Priiminėdavo svečius ir gyvendavo išlaikomos savo meilužių. O vėliau... Vėliau jos pačios sau galėjo leisti išlaikytinį. Galbūt tik mane traukia prie tokios bohemiškos aplinkos, galbūt todėl įsimylėjau „Brangutį“. Galbūt kalta mano vaizduotė, kuriai trūko gaivaus laisvės, kvepalų, elegancijos ir šilko kvapo gūsio, bet turbūt natūralu ilgėtis ir trokšti tokios aplinkos, kai aplink tave vien rutinizuota tikrovė.