• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Kaip mylėti nenusavinant?  8 

Autorius: Lady Flame
2009-01-02 00:00:00

Kaip mylėti nenusavinant?

Prisiminiau vyrą parduotuvėje. Tiesa, nieko ypatingo, tačiau šiuo momentu būtent jį prisimenu: stovėjau eilėje prie kasos, krepšiuose pūpsojo galybė prekių, už nugaros šnopavo daugybė žmonių, o eilė slinko vėžlio žingsniu. Ir čia suveikė Merfio dėsnis - suskambo telefonas. Kažkur giliai po paketų, ausų krapštukų, dešros ir nupiginto sūrio ledkalniu. Telefonas netilo, o aš, degdama raudoniu, kuičiausi po krepšelį. Kaip ir reikėjo tikėtis - viskas pabiro ant žemės. Nepasitenkinimo šurmulys už nugaros stiprėjo - stabdau eilę. Konvejerį link sočios vakarienės po sunkios dienos.

Karštligiškai bandžiau surinkti išbyrėjusią smulkmę, viltingai žvelgdama į netoliese stovėjusį neprastą apsauginį - nejau jo vyriška prigimtis neatsilieps mano akių kontaktui. Deja. Šiuo momentu mano kerai negaliojo. Ir tada pasilenkė jis. Nepažįstamas vyras, ėjęs pro šalį. Šypsodamasis surinko mano prekes, palaikė krepšelį ir net padėjo sudėlioti į maišus. Sumokėjau už viską (kalbėdama telefonu) ir net neatsigręždama nuėjau durų link. O jis sekė iš paskos. Nešdamas mano krepšius. Taip keistai priėjom iki autobuso stotelės, ir mano pokalbis baigėsi. Mūsų kelionė taip pat. Jis perleido mano nešulį, ir aš saugiai susirangiau ant autobuso sėdynės. Neatsimenu, ar tada padėkojau, - taip buvau nustebusi. Nemačiau jo  daugiau niekada. Gal todėl, kad  ilgą laiką vengiau eiti į tą parduotuvę.

Ar lengva pasakyti žmogui viso gero? Kai nori, jog būtų ir liktų per amžius. Be galo sunku, nes atsisveikinti dažniausiai reikia tada, kai jo labiausiai reikia. O sulaikyt negali - neturi teisės, nes neįmanoma nusavinti kito, neįmanoma primesti savo valios ar diktuoti savo norų. Sprendimus darom individualiai, ir nebūtinai jie turi patikti aplinkiniams.

Kai mano mylimas vyras paprašė laiko (pailsėti, pagalvoti, suprasti - tiesiog pagyventi atskirai), raudojau nesavu balsu savaitę. Roviausi plaukus, nevalgiau, nemiegojau ir verkiau...Ašaromis laisčiau visas pakampes. Maniau, kad praradau viską: mylimą vyrą, ateitį, bendrus planus, daugybę gražių dalykų, kuriuos darydavom kartu. Kiekviena vieta, kurioje mes kartu būdavom, sukeldavo nežmoniškas kančias - vis dar jutau jo buvimą.

2 psl.
Puslapis 1 iš 3Kitas


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
Monikute
2009-07-14 03:35:28
Nuostabus straipsnis, kuris ir mane privertė nubraukti ašarą. Jame pamačiau save, nes šiuo metu ir esu tokioje situacijoje - mano vaikinas, su kuriuo jau esam septynerius metus, paprašė pertraukos... Siaubas, kaip šiuo metu man sunku... Vos susitvardau jam ko nors neparašius ar nepaskambinus. Nežinau kaip viskas baigsis, bet tikiuosi pačio geriausio.
snieg
2009-01-09 13:28:58
Gyvenimas mus kartais taip islepina....
Ir ateina akimirka kristi taip zemai... :(

Nuostabus straipsnis.
Aciu :)
vaida
2009-01-06 20:32:43
labai geras straipsnis, seniai toki beskaiciau.O ir manoji situacija neperseniausiai tokia buvo, kai turejau zmogu paleisti, jam reikejo pertraukos. Sia akimirka jsi vel grizo pas mane, atrodo likom daugiau suprate, tiek jis, tiek as...