Statistinis moteriškas vienetas: Kodėl vyrai ignoruoja?  7 

jupiterimages nuotr.

Anksčiau buvo faina: būdavo vienas laidinis telefonas ir jie tiesiog nepaskambindavo! Juos galėjo paimti į armiją, jie galėjo laimėti „žalią kortą“ arba gauti paskyrimą į kitą miestą… O dabar jie ne tik nepaskambina į kelis SMV telefonus, bet ir neatrašo į sms žinutes, Skype, e. laiškus, MSN, Facebook ir t.t…

Kodėl jie TAIP daro?

Faktas aiškus - nenori daryti kitaip, dėl to ir daro.

SMV verkia, aiškinasi priežastis, storėja o gal nevalgo, pyksta, kaltina jį ir save. Stop! Neverta… Savaime suprantama, jog SMV labai kenčia, kai jie dingsta be žinios. SMV retai taip elgiasi. Net ir nelabai patenkintas savo santykiais dažniausiai jaučia pareigą atsiliepti ir kažką pamurmėti, o jie - nesuka sau galvos. Tu nori paskambinti jam vieną kartą per dieną, o jis - vieną kartą per mėnesį.

Jis galvoja: „Maža, ko nori Ji”.

SMV galvoja: „Maža, ko nenori Jis”.

Dažnai SMV prikišdamas vyrams savo moterišką logiką mano jog jie irgi gali „išsikalinėt”. Ne. Jei jie nori - skambina, jei nenori - neskambina ir taškas. Kol SMV gaišta laiką aiškindamasis, kiek Jis jam yra netinkamas arba kodėl jis taip pasielgė ir kelia scenas - statistinis vyriškas vienetas BE JOKIOS SĄŽINĖS GRAUŽATIES (TIKRAI, TIKRAI!) gyvena sau toliau.

Tyrimas

Taip istoriškai susiklostė, kad niekada nebuvau vyru… Kadangi apskritai mėgstu eksperimentuoti, tai sumaniau pabandyti įsijausti į vyro vaidmenį. Atlikau žurnalistinį eksperimentą. Nusprendžiau nelabai mane dominančiam „pasimatymui” tiesiog neskambinti, nereaguoti į žinutes.

Pati kažkada tapusi žiauraus nusikaltėliško ignoravimo auka, apsvarsčiusi šią temą ir išklausiusi begalės SMV verkšlenimų kažkaip spontaniškai sumaniau savo elgesiui vietoje „sijono užmauti kelnes”.

Taip susiklostė, kad tuo metu turėjau nemažai darbo, tad net nesivarginau gaišti brangaus laiko ir atrašyti ar atsiliepti. Mielosios SMV, jūs nepatikėsit… Tai daryti yra taip FAINA! Gyveni savo gyvenimą ir dėl nieko nesuki galvos. Atsakyti tingi ir tiesiog spjauni į visus moteriškus „gal, o gal ne”. Galvoje, gavus 5 sms‘ą, greitai susiraizgo mintis: „kai atsilaisvinsiu - atrašysiu”. Greitai neatsilaisvinu - neatrašau.

Tačiau…

Vyrai irgi kenčia… Už savo „moteris su agurku kelnaitėse” bandymą atgal gaunu bobišką sceną. „Pasimatymas” jaučiasi įžeistas.

Tačiau toliau vaidinu vyrą. Scena pasirodo labai juokinga, žaisminga, šiek tiek erzinanti. Nuo jos dar labiau aptingstu rodyti dėmesį, dėl kurio „pasimatymas” taip žvygauja. Jam pažvygavus gerą savaitę scenos tampa nebe tokios malonios. Parašau laaabbbbaaaiii vyrišką žinutę: „Man sunku.” ir gaunu moterišką atsakymą: „O man galvoji lengva?!”.

Negalvoju. Cha.

Statistinis vyriškas vienete, dabar aš tave suprantu… Gavus iš „pasimatymo” pirmąsias scenas - atsiranda tokia šiltutė dėmesio apatija. Kažkas kažkur kitame laido gale verkšlena. Tam kažkam iš tavęs kažko reikia. Pasijauti toks turtingas savyje: turi…bet neduodi. O jei TU NORĖTUM - duotum.

Jokiais būdais negaliu teigti, jog taip elgtis yra kultūringa, gerai, naudinga ar šiaip, kad tai yra nors truputį teigiama. Bet žmogui visada patinka daryti tai, kas kažkaip išeina už moralės normų ribų. Ne, tai ne taip, kaip numesti saldainio popierėlį miške. Taip bandai įrodyti (dažniausiai tik sau), kad esi nuo nieko nepriklausomas ir gali sau daug leisti (tiksliau leisti bet ką).