• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Ar saldūs gyvenimo nesusituokus vaisiai?  1 

Autorius: Eli.lt
2008-09-06 00:00:00

Ar saldūs gyvenimo nesusituokus vaisiai?
"Gamma" nuotr.
Tokių santykių šalininkai teigia, jog pora visuomet "pasitempusi". Moteris stengiasi išsaugoti coliukės taliją ir būti gana šiuolaikinė dama. O vyras? Idealiu atveju stengiasi netapti nuolat ant sofos gulinčiu ir žiūrinčiu futbolą "egzemplioriumi" su atsikišusiu pilvuku. Pasaulio čempionatas – išimtis! Juk meilę, kurios neužtvirtina antspaudas, nuo pirmadienio galima išmesti už durų, jeigu ji, švelniai tariant, netenkina jūsų poreikių. Kas gi tokias poras sieja? Ar stiprūs šie saitai? Kodėl nemažai žmonių neskuba atšvęsti triukšmingų vestuvių? Kodėl pasirenka gyvenimą kartu nesusituokus? Pabandysime atsakyti į šiuos nepaprastus klausimus nepretenduodami į nuomonės monopoliją. Kam patogus toks ryšys? Tokias poras sąlygiškai galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji – tai jauni žmonės, studentai arba dirbantys, kurie artimiausiu metu neplanuoja turėti vaikų, jiems kartu įdomu, jie mėgaujasi vienas kito vidinio pasaulio pažinimu ir su malonumu "maudosi" meilėje kaip balandžiai gegužės lietuje. Susituokti neskuba, nes dar nebaigė mokslų, algos pakankamai mažos (jiems pinigų duoda tėvai). O galbūt kuris nors vienas jaučia, kad dar "neišsilakstė", "nenuėmė sudaužytų širdžių derliaus". Aš manau, kad tokios poros santuokai dar nesubrendusios nei dvasiškai, nei materialiai. Paprastai jų gyvenimas dviese mažai kuo skiriasi nuo viengungiško gyvenimo – vakarėliai, diskotekos, pasilinksminimai su draugais, koldūnai – pusfabrikačiai. Tačiau yra vertingas pranašumas – stabilus intymus ryšys. Patikimas seksualinis partneris – nebloga psichinės ir fizinės sveikatos, pasitikėjimo savo išskirtinumu ir patrauklumu garantija. O jauniems tai svarbu. Antroji grupė – tai skirtingo amžiaus ir tikriausiai skirtingas pajamas gaunantys asmenys. Klasikinė sąjunga – tai vyresnis vyras, kurio pirmoji santuoka iširo, ir jauna moteris, kuri dar nebuvo ištekėjusi. Vaikai jau užaugo, todėl vyras nori pagyventi be vystyklų, pasimėgauti antra jaunyste. O jo išrinktoji kol kas nenori susilaukti bendrų vaikų. Šiai grupei galima priskirti ir bendraamžių poras, kai vienas iš partnerių jau turi šeimyninio gyvenimo patirties. Ir jie bijo (žinoma, vyras), kad jų iš naujo "nesupančiotų". Girdėjau istoriją apie don žuaną, kuris nuo vaiko ir žmonos "išsipirko" butu. Porą metų pagyveno su antra meile, o dabar – jau su trečia. Gerai, kad jis gali kiekvienai moteriai palikti po butą. Kaip auga sūnus? Su močiutėmis, nes motinai reikia dirbti. Įdomu tai, kad antroji moteris ištekėjo ir pagimdė dukrą, o štai trečioje šeimoje iki šiol nėra bendrų vaikų. Tuo tarpu sūnus jau paaugo ir... vis dažniau ateina pas tėvą pagyventi. Bendras kraujas. Gerai, kad naujoji "mama" jaunuolį priima. Bet netikiu, kad ši moteris nė karto nepanorėjo turėti vaikų. Savų. Dar vienas pavyzdys. 40 metų vyriškis namuose palieka žmoną ir vaikus ir išvažiuoja užsidirbti. Svetimoje šalyje "užstringa" ne tik dėl darbo. Ilgesys pastūmėja užmegzti ryšį su kita moterimi. Oficiali "užstrigusiojo" žmona taip pat nestokoja vyrų dėmesio. Trečioji grupė – tai tokios poros, kai abu partneriai jau "pauostė" šeimyninio gyvenimo ir nauja santuoka jų netraukia. Įdomu tai, kad kuo vyresnė pora, tuo didesnė tarp partnerių aistra ir tuo sunkiau jiems susigyventi. Ir kur jų išmintis bei kantrybė? Moteris, kuri jau užaugino vaikus ir susilaukė anūkų, nori, kad nuo jos "nupūstų dulkes", jai dovanotų gėles, atleistų nuo virtuvės ir kitų nusibodusių buities darbų. O vyras? O vyras nori, kad apie jį suktųsi moteris kaip bitė apie nuostabią rožę. Jis trokšta, kad būtų tenkinamas kiekvienas jo noras. Tokie absoliučiai skirtingi lūkesčiai bėgant laikui įsuka tikrą meilės tornado!
  Nuosavybės jausmas? Atmestas! Su kokiais ginčytinais momentais susiduria visos šios poros? Dėl ko suremia ietis? Psichologai įsitikinę, kad neužregistruoti santykiai nesuteikia partneriams galimybės išvengti sprendimų: kas ir kiek pinigų skirs bendram biudžetui, ar susilaukti vaikų ir kada, kaip bendrauti su giminaičiais? O tai reiškia, kad noras išsaugoti laisvę (o būtent ji traukia bendro gyvenimo šalininkus) – tai tik iliuzija. Kodėl? Štai psichologų argumentai: žmogus laisvas tiek, kiek jo laisvė nevaržo kitų laisvės. Antra, bendras stogas virš galvos riboja asmeninę, ekonominę ir seksualinę laisvę. Trečia, "ore kybantys" santykiai, kai pora nežino, ar kartu sutiks rytą po mėnesio, pusmečio, abiems partneriams trukdo pasiekti aukštesnį socialinį statusą. Neaišku, ar verta pirkti bilietus atostogoms, skalbimo mašiną, erdvų butą. Nejaugi tokie santykiai neturi pliusų? Ne. Moterys pabrėžia, jog didžiulis pliusas yra tai, kad neužregistruoti santykiai neleidžia partneriams atsipalaiduoti, tai yra papilnėti, netobulėti kaip asmenybei, tapti neįdomiai antrajai pusei. Juk aplinkui tiek daug jaunų ir gražių varžovių! Štai ką galvoja mano pažįstamas, kuris po pirmosios oficialios santuokos jau keletą metų gyvena nesusituokęs: "Gyvenimas nesusituokus leidžia žmonėms "apsitrinti" ir pamatyti, kokie jie buityje, kaip klostosi bendras gyvenimas. Ir jeigu kažkas ne taip, išsiskyrę žmonės nepatiria tokių gilių traumų kaip iširus oficialiai santuokai... Be to, paskui juos nesivelka "išsiskyrusių" šleifas. Tokių santykių neslegia "antspaudo pase" našta... Žmonės jaučiasi laisvesni, nors atlieka tas pačias funkcijas. Tačiau reikia atskirti dvi sąvokas: ar nesusituokusi pora gyvena kaip šeima, ar tai būdas jaustis laisvam ir nuklysti tai į kairę, tai į dešinę". Yra dar vienas pliusas. Nėra pojūčio, kad esi kažkieno nuosavybė. Atvirkščiai, jauti, jog esi partneris, o šalia visuomet yra kito partnerio petys... Be to, tai santykiams suteikia dinamikos. Santykiai ne šiurkštėja, kaip tai nutinka susituokus, o dinamiškai vystosi – keičiasi. Yra judesys... o judesys – tai gyvenimas! Pats didžiausias ir rizikingiausias minusas yra tas, kad patys žmonės gali nerimtai žiūrėti į tokio tipo santykius, o gyvenant nesusituokus galima greitai išsiskirti. Be to, tai gali neigiamai veikti bendrų vaikų ir tų, kurie gyvena su nauja mama ar nauju tėčiu, psichiką. Vyrai mano, kad poros, kurių nesieja antspaudas pase, greičiau leidžiasi į kompromisus, rečiau konfliktuoja. Žinoma, jeigu vertina partnerį, tarpusavio santykius. Tačiau mano "respondentai" negalėjo nepripažinti, kad tokie santykiai daugiausiai priklauso nuo moralinių antros pusės savybių, o tai ne visuomet būna patikima apsauga nuo nemalonumų. Kita vertus, sakoma, jog matei, ką rinkaisi... Dar kartą grįžkime prie psichologų nuomonės. Jie sako, jog tvirtų santykių garantija (nors kas ir už kiek pateiks garantą slidžioje jausmų srityje?) – tai abipusis pripažinimas, jog esate žmona ir vyras. O kartais nutinka taip, kad vienas partneris galvoja, jog jis šeimos žmogus, o kitas laikosi nuomonės, kad jis laisvas! Tada situacija panaši į apdainuotą dainoje: "Saldžią uogelę skynėme dviese, karčią uogelę suvalgiau viena..." Sukurkite savo pareigų kodeksą Juristai gali įvardinti nemažai gyvenimiškų situacijų, kurios patvirtina tokio "dokumento" būtinumą. Ir tai svarbu žmonėms, kurie nebuvo susituokę. Viena pagyvenusi moteris palaidojo vyrą, su kuriuo pragyveno 25 metus. Kartu jie pasistatė namą. O palikimą paveldėjo... vyro sesuo. Kita moteris pardavė tėvų namą ir mylimajam nupirko automobilį. Jis "pasibalnojo žirgą" ir... vedė kitą! O dosni, patikli moteris, padovanojusi dovaną, buvo priversta su vaiku gyventi bendrabutyje. Viena pora kartu pragyveno 30 metų, užaugino vaikus. Bet po tėvo mirties vaikams teko įrodyti, jog jis jų tėvas! Nors naujasis Šeimos kodeksas apibrėžia partnerių teisę į kartu įgyto turto nuosavybę, bet iš tikrųjų įrodyti, jog jūs kartu gyvenote, išsireikalauti alimentus, pasidalinti palikimą ganėtinai sunku. Todėl, juristų nuomone, mes kol kas nepasiekę tokio socialinio – ekonominio lygio, kad kaip akis išdegę "sumestume skudurus". Šių specialistų praktika įrodo, jog daugelis nenori tapti vyru ir žmona "Dievo ir žmonių akyse" dėl materialinės padėties skirtumų. Turtingas vyras susideda su neturinčia darbo moterimi, veikli dama – su studentu. Yra ir kitų svarių priežasčių, kodėl neskubama į santuokos rūmus.     Kaip apsisaugoti, kad netektų gyventi kaip ant parako statinės? Jeigu giminės ir draugai jus pripažįsta kaip sutuoktinius, o jūs nenorite antspaudo pase, suburkite šeimos tarybą ir apsvarstykite teisines jūsų santykių pasekmes. Bent jau žodžiu aptarkite nuosavybės klausimus, ar gimdysite vaikus, ar vyras duos sutikimą būti įrašytas kaip tėvas vaiko gimimo liudijime. Palieskite tai, kas jus jaudina. Žodį galite duoti ir vyresnei kartai. Kitos išeities šios poros neturi. Juk ir vedybų sutartis įsigalioja tik užregistravus santuoką. Palyginus su kitais europiečiais, mes vis dar jausmingesni ir mažiau racionalūs. Bet kodėl reikėtų gėdintis finansinių šeimos klausimų atidedant juos vėlesniam laikui? Patikėkite, įrodymų surinkimas teismui kainuoja nemažai pinigų, nervų, traumuoja ir suaugusiuosius, ir vaikus. Ir, žinoma, išsaugoti pagarbą ir draugystę tarp buvusių artimų žmonių tikrai nepavyks.   Vienatvės pinklės Visiškai sutinku su psichologų nuomone, kad santuokinio ryšio kūrimas antspaudu pase turi pasibaigti, o ne prasidėti. Ir prieš nešdami prašymus į santuokų rūmus (nesvarbu, ar kurį laiką gyvenote kartu ar ne) sąžiningai sau atsakykite į klausimą: ar jūsų antroji pusė paiso savo vidinių moralės principų, tam tikros hierarchijos, finansinių taisyklių. Kas jus laiko drauge? Šnekant perkeltine prasme, ar dviračio pedalus minate į vieną pusę, ar vienas – pirmyn, o kitas stabdo? Ne paslaptis, kad didžiuosiuose Europos miestuose yra nemažai vienišų žmonių, kurių pajamos geros, kurie gyvena ne gatvėje. Galbūt būtent vidinė vienatvės baimė, ypatingai sustiprėjanti užsidarius į daugiabučio namo dėžutę, meilės praradimo ar išdavystės baimė ir pašnibžda išeitį – pasiūlymą: "Gal pabandom pagyventi kartu?". Mes tik atrodome nepažeidžiami, o viduje esame minkšti ir jautrūs... Tačiau ne visi aklai nusprendžia įsukti "santuokinę ruletę". O jeigu su potencialiu vyru (žmona) neįmanoma gyventi? Jeigu po metų norėsite išsilakstyti kas sau? Skyrybos, skandalai, pretenzijos!.. Todėl gyvenimo nesusituokus šalininkai šiuos ryšius vadina bandomaisiais. Jeigu pora atlaikys "džiaugsmus ir nelaimes" ir nuspręs, kad antspaudas jiems reikalingas, tada dainuosime jiems "Karti karti degtinė karti". Juk kas gali būti karčiau už vienatvę? P. S. Mano močiutė ir tėvukas dešimt metų pragyveno nesusituokę – iki gimė sūnus. Tuomet tai buvo vadinama "gyvenimas pasitikint". Mano manymu, labai taiklu. Kas gi daugiau, jei ne pasitikėjimas mylimu žmogumi, išlaiko santuoką?
batas
kitas batas
visas batas
sitas
kitas
trecias
va taip va
grazu
nelabai
truputi












Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
Susidomejusi
2008-09-08 11:36:37
Puikus, issamus straipsnis su labai grazia pabaiga:)Tiesa, tikriausiai meile ir pasitikejimas augina santuoka...