• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Išvaryti, kad susigrąžintum

Autorius: Dalia Vaitkienė, LILIT
2009-05-05 00:00:00

Išvaryti, kad susigrąžintum
„Ak, taip? Tu įsitikinęs? Gerai pagalvojai? Viskas, gana... Neskambink man daugiau! Pasakiau, neskambink! Girdi? — Lina trinktelėjo ragelį ir reziumavo savo karštą kalbą vienu žodžiu: — Žąsinas!“

Mes su keliomis draugėmis tuo metu susikaupusios nagrinėjome restorano servetėlių raštą. Labai nejauku dalyvauti šeimos barniuose, nors ir telefonu. Ginčui pasibaigus pasigirdo Vitos balsas: „O kas dabar? Juk tu ką tik jį metei!“ „Mečiau? — Lina net išsižiojo iš nuostabos. — Kur jis dings? Šiandien vakare, blogiausiu atveju rytoj atšliauš prašyti atleidimo.“ Pamačiusi mūsų nustėrusius žvilgsnius nuramino: „Nesijaudinkite, merginos, aš jį metu kiekvieną mėnesį. Profilaktiškai“.
Linos žodžių teisumu įsitikinau tada, kai pati, neištvėrusi ilgo vyriško dykinėjimo, įširdusi surikau: „Gana, išeik!“ Mano vyras iškart tapo žvalesnis, nuėjo į virtuvę pagalvoti ir po dviejų valandų mes karštai glebėsčiavomės lovoje. Paskui šį būdą panaudojau dar porą kartų, o po audringų scenų susitaikydavome greitai ir kažkaip ypatingai švelniai. Visiškai ne taip, kaip po nuobodžių, savaitę trunkančių pašnekesių tema „Kaip gyvensime toliau“. Rezultatų nebūdavo jokių, bet širdyje palikdavo daug kartėlio, o organizmas išvargdavo, kaip savaitę kamavusios slogos.
Nemanyčiau, kad kiekviena pasitaikiusia proga sutuoktiniai turi grasinti vienas kitam skyrybomis. Taip pat nepatarčiau šį metodą taikyti, kai partneris tik ir laukia laisvės. Kai kuriems tokie barniai padeda išsaugoti santykius, kitiems — priešingai. Pamėginkime išsiaiškinti, kaip visa tai vyksta.


Išdidumas ir išankstinė nuostata


Raminta, trindama nuvarvėjusį tušą, kūkčiojo jau keletą valandų. Nekeista, juk prieš savaitę pati išvarė lauk mylimą vyrą, per patį barnio įkarštį staiga sušukusi, kad jo neapkenčia ir svajoja, jog jis visam laikui dingtų iš jos gyvenimo. Vyras, tai išgirdęs, nepuolė ant kelių ir neprašė atleisti ir nemaldavo jo nevaryti. Jis išblyško ir tylėdamas ėmė krautis daiktus į didelius prekybos centro maišus. Kai jis kimšo trečiąjį maišą, Raminta suprato, kad vyksta kažkas netikėta, bet kvailas moteriškas išdidumas neleido visko ištaisyti. O tuo metu vyras viską susirinko, susikrovė į automobilį, numetė ant spintelės raktus ir išėjo. Praėjo lygiai savaitė, o iš vyriškio nebuvo jokios žinios. Raminta blaškėsi nerasdama vietos, net nuvažiavo pasitikti mylimojo iš darbo, bet nesulaukė, apimta nevilties paskambino jo draugui ir išgirdo: „Gal tu išprotėjai? Darius tikrai negrįš. Jis pernelyg išdidus“. Dabar Raminta raudojo ir stengėsi suprasti, kodėl visos turi vyrus, o ji — ne. Kuo ji skiriasi nuo kitų?
Išties esama tokio ypatingo tipo vyrų, kurie net kiek liguistai laikosi žodžio. Tokiam vyrui nužengti nuo pasirinkto kelio — tas pat, kaip viešai prisipažinti, jog yra nemokus. Žodžiu, tolygu mirčiai. Žinoma, tai nereiškia, kad būtent šie vyrai priklauso nepriekaištingų garbės žodžio riterių kastai ar kad jų varomoji jėga — ypatingas, nežemiškas kilnumas.
Veikiau tai — tik vaidyba, žaidimas. Tikriausiai kalbama apie berniukus-vyrus, kuriuos užaugino vienišos motinos, riterių romanų ir pasakojimų apie žuvusį tėtį (lakūną, didvyrį) dvasia. Tokie berniukai nuo vaikystės įsitikinę, kad pasaulis padalytas į dvi dalis — gėrį ir blogį, o vyro šaunumas pasireiškia tuo, kad jis niekada nenusileidžia iki kompromiso.
Iškilus dilemai — atleisti ar išsaugoti status quo — jie, žinoma, renkasi antrąjį variantą, nes prie pirmojo tiesiog nepratę. Juk atleisti ir atlaidžiai žvelgti į moteriškų emocijų išsiliejimus — stiprių ir išmintingų žmonių, o ne nuskriaustų vaikų prerogatyva. Todėl kai toks vyras išeina ir negrįžta, jis sako taip keršija moteriai, nors pats neabejotinai kenčia dėl savo pasirinkimo.
Kad susigrąžintum tokį vyrą, teks sugalvoti labai rimtą priežastį, suvaidinti kančios palaužtą arba kone mirtiną ligonę, kurią gali išgydyti tik jo grįžimas. Tai labai panašu į pigų vodevilį, todėl daugeliui iš mūsų nepriimtina. Kita vertus, toks vyras — pats yra vodevilio herojus: jeigu tu tikrai nori su juo gyventi, teks tai daryti pagal jo diktuojamas taisykles.


Išvarė pro duris — lįsk per langą

Jaunystėje turėjau gerbėją, kuris buvo penkeriais metais vyresnis. Padorus jaunuolis, įgijęs aukštąjį išsilavinimą. Bet tikras nuoboda, todėl aš, kaip ir keletas prieš tai jo buvusių merginų, perpratusi jį, svajojau kuo greičiau atsikratyti. Nepavyko! „Mantai! — sakydavau. — Supranti, aš tavęs nemyliu! Ne-my-liu! Supranti? Mantai, prašau, atstok nuo manęs!“ — „Suprantu!“ — sakė Mantas ir jau kitą rytą stirksojo prie mano laiptinės su dulkėtų alyvų iš gretimo kiemo puokšte. „Dalyte! — verkšlendavo ir vilkdavosi iš paskos iki troleibusų stotelės. — Na, labai prašau, aš pasikeisiu, aš viską suprasiu!“ — „Ne, ne, Mantai, ne!“ — rėkdavau ir išstumdžiusi stotelėje žmones, įsisprausdavau į sausakimšą troleibusą. Mantas nespėdavo, pasilikdavo, o rytą viskas prasidėdavo iš naujo.
Jeigu tau teko būtent toks gerbėjas, nemėgink jam taikyti profilaktinio atstūmimo būdo. Tai tik suteiks jo nuobodžiai egzistencijai pozityvios dinamikos. Žvelgdami į moters atsisakymą kaip į mėginimą atkreipti į save dėmesį, tokie vyrai dvigubai energingiau ima persekioti savo aistros objektą, vesdami iš kantrybės ne tik ją, bet ir visus aplinkinius. Ir nesvaik, kad taip jis elgiasi iš meilės. Tokie vyrai sekioja moteris vadovaudamiesi primityviu gyvulišku principu: viskas, kas juda, — laukiniena. Dažnai net nesuvokdami, kodėl ji tokia patraukli. Kas tai — kvailumas ar ypatinga maniakinė psichikos sandara, — ko gero, atsakytų tik psichiatras. Tačiau neginčytina, kad toks vyras gali paversti maniake net pačią romiausią moterį. Spruk vos tik pastebėjusi jį horizonte.


Atstūmimo ribos

Reikėtų paisyti aukso vidurio. Tarkim, pavargusi, kad tavo brangusis ištisą savaitę su draugais kiurkso aludėse ir šypsodamas girta šypsena kurį rytą įgriuva per ankstyvus pusryčius, nusprendi neslėpti savo nepritarimo. Žinoma, gali paskambinti jo mamai ir įspėti, kad jos mylimą sūnaitėlį planuoji išvyti lauk, nes jautiesi įžeista ir bejėgė. Ko gero, jo mamytė apsidžiaugs, privirs milžinišką puodą didžkukulių ir lauks sūnaus palaidūno su gardėsiais, ašarodama dėl ilgai laukto sugrįžimo. Kiek šansų, kad jis paskui sugrįš? Pati supranti, kad nedaug.
Gali jam padėti: savo rankomis sukrauti mantą (beje, taip daro daugelis moterų), tvarkingai sulankstyti marškinius ir kojines ir įteikti jam, priblokštam netikėtumo, ant slenksčio paruoštą lagaminą. O kas toliau? Jis, žinoma, jį paims ir pigiame viešbutyje arba draugo bute supras, kad švarių baltinių ir kojinių turi gerai savaitei, o taupiai naudojant — net dviem. Ir išnaudos šias dvi savaites! Tačiau dvi savaitės — baisiai daug! Per tą laiką normalus vyras ne tik išmoks skalbti kojines, bet ir gali rasti tą, kuri vykdys šią misiją vietoj jo. Todėl įsidėmėk: verta vyrą mesti pro duris tik taip, kad po poros valandų, daugiausia vienos dienos jam būtinai reikėtų grįžti. Kad ir pasiimti tų kojinių. Pavyzdžiui, paryčiais durų spynoje sukrebžda raktas, o tu jam — taukšt per kaktą. „Pagaliau atsibeldei? Kodėl taip anksti? Ką? Negirdžiu! Laikrodį pametei? Tai eik paieškok!“ Ir vėl užsirakini. Rytą aptinki jį toje pat vietoje, paniurusį ir prislėgtą kaltės.
Be abejo, visa tai, kas aprašyta — labai nemalonu ir nederama. Jeigu tokie dalykai apskritai vyksta tavo gyvenime, reikėtų susimąstyti ne apie tai, kaip jį pritraukti ir atleisti, o apie tai, kaip tu taip nusigyvenai ir ką iš esmės daryti. Tačiau daugeliu atveju išeitis vis tiek bus viena — skyrybos.
Tik labai retai, kai vyrui iš tikrųjų į užpakalį įsmigo kreiva rakštis, o šiaip jis — širdukas ir anaiptol ne beviltiškas, tik tokiu atveju verta atlikti profilaktinį skiepą ir parodyti jam savo moterišką charakterį tokiu banaliu būdu. Tik su „širdukais“ tokie eksperimentai ir pavyksta. Ir tik dėl netikėtumo.


Kada atstumti negalima

Tada, kai jis galbūt ir pats šito laukia. Papasakosiu apie dar vieną savo draugę. Ji gana neblogai gyveno su jaunu vyru. Ilgai — apie aštuonerius metus. Tai buvo klasikinė stabili santuoka. Kaip ir visoms stabilioms poroms, jiems pasitaikydavo pakilimų ir kritimų periodų. Atėjus vienam tokiam kritimo periodui, jis ilgai postringavo tema: „Ar mums tikrai viso to reikia?“ Violeta, išdidi ir karšta dama, sureagavo žaibiškai: „Vadinasi, nereikia? Tai aš išeinu!“ Ir iš tikrųjų išėjo. Susikrovė daiktus ir nuvažiavo į savo butą. Ten keletą dienų raudojo, o paskui susimąstė: kaip keista! Juk anksčiau, kai bardavomės, pro duris aš išvydavau jį. Ir jis išeidavo. O dabar aš čia sėdžiu ir kankinuosi, o jis? Gal jis tik to ir laukė? Nuojauta merginos neapgavo. Slapta apsilankiusi vyro bute ji suprato, kad čia lankytasi nepažįstamosios, tai nedviprasmiškai išdavė išmėtyti moteriški reikmenys. Paskui, aišku, buvo daug įvairių įvykių: ne vienas vyro palaidūno grįžimas, maldavimai atleisti, mėginimai viską sugrąžinti, bet sulipdyti šios santuokos jau nebepavyko. Beje, dalijantis nuosavybę svarbų vaidmenį suvaidino tai, kad ji pati išėjo ir nesiprašė vėl priimama. Tad spontaniškas žmonos poelgis labai pravertė neištikimam vyrui.
Peršasi išvada. Nusprendusi pergalingai suklykti: „Išeik!“, labai gerai pagalvok: gal taip slepiama kruopščiai suplanuota manipuliacija? Ją atpažinti labai paprasta. Jeigu tavo sprendimas išeiti atsirado lygiai prieš penkias minutes kaip jausmų pertekliaus pasekmė, o dar prieš valandą jūs buvote pasiruošę prisiekti, kad gyvensite ilgai, laimingai ir mirsite tą pačią dieną — viskas normalu. Tačiau jeigu ši mintis savaitėmis ir mėnesiais neišeina tau iš galvos, vertėtų sunerimti. Kaip tik taip veikia manipuliacijos — nesąmoningai. Žinoma, taip nebūtų buvę be jo lyg atsitiktinai ištartų frazių „Aš nuo viso to pavargau!“, „Kam viso to reikia?“, „Tu manęs neverta!“ Arba: „Gal mums vertėtų pagyventi atskirai?“ Arba: „Girdėjai, Jonaičiai išsiskyrė?“ Žodžiu, viskas, kas susiję su santykių nutraukimu. Būk pasiruošusi! Ir pamąstyk, ko tu iš tikrųjų nori. Jeigu išsaugoti, tai saugok, bet jokiu būdu ne nutraukdama santykius. Jeigu nesi tikra, palauk. Išvaryti arba išeiti visada suspėsi. Pirmiausia išsiaiškink, ar tai iš tiesų tavo noras ir kiek čia emocijų ir išskaičiavimo?


Apie emocijas ir išskaičiavimą

Štai! Priėjome tai, kas svarbiausia. Kuo skiriasi profilaktinis santykių nutraukimas nuo tikros šeimyninės katastrofos? Šaltakraujiškumu! Kai aš čiumpu sofos pagalvę ir nusitaikau į nusikaltusio sutuoktinio galvą, pirmiausia greitai apskaičiuoju pagalvės trajektoriją ir ją metu tik įsitikinusi, kad pakeliui ji nenuvers nieko vertinga. Dėl šios priežasties mėtausi pagalvėmis, o ne vazelėmis ar indais.
Labai nemėgstu rankioti šukių. Mano vyras puikiai žino, kaip (be žodžių, su šypsena) iškęsti į jį nukreiptą piktų žodžių srautą, kokiu metu iš gynybos pereiti į puolimą ir paguldyti priešą (t. y. mane) ant menčių. Iš tikrųjų tai — tik žaidimas! Mūsų pikantiškas žaidimas, kurį žaisdami atsikratome streso ir buitinių nesklandumų. Be to, man atrodo, kad jeigu mes kada nors ir išsiskirsime, tai bus ne dėl profilaktinio barnio.
Jeigu rimtai nusprendi išvaryti vyrą arba apimta įniršio nesusivaldai ir rėki tokius dalykus, kad paskui būna gėda, būk gera, pamiršk apie „profilaktiką“. Vadinasi, viskas ne taip paprasta, tu arba labai pavargai ir trokšti vienatvės kaip išsigelbėjimo, arba tokiu būdu tavo psichika išstumia į paviršių tai, ką bijai prisipažinti net sau. Kitaip tariant, tau reikia ne psichologinio straipsnio, o psichologo. Pagalvok apie tai, gerai?


Gairės: Dabar Raminta

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus