• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Poros santykių reanimacija: taip ar ne?  1 

Autorius: Jolita Zykutė, "Aš ir psichologija"
2011-07-14 17:26:00

Poros santykių reanimacija: taip ar ne?
123rf.com

Istorija paprasta ir dažna: jis ir ji gyvena kartu daug metų, santykiai „užsivelia“ ir kažkas tarsi numiršta. Poros gyvenimas tampa nuobodžiu buvimu kartu. Vieni tokioje fazėje įsitaiso meilužių, kiti dramatiškai skiriasi ar tyliai smilksta. Ką daryti tiems, kurie supranta, jog dabartinė situacija  netenkina, nori ją keisti ir „atgaivinti“ meilę. Įmanoma tai ar ne?

Kalbamės su porų konsultantais Vilija Girgžde ir dr. Viktoru Keturakiu.
 

Ar įmanoma poros santykių „reanimacija“?

Vilija: Kiekvienas, atsidūręs tokioje kryžkelėje, sprendžia pats. Poros, kurias matau konsultacijose, yra priėmusios sprendimą, kad reikia pagalbos siekiant santykių aiškumo. Kai esama situacija tampa aiškesnė, žmogus labiau supranta savo jausmus, lūkesčius savęs ir kito atžvilgiu, atidžiau įvertina „užsivėlimą“, tada gali spręsti, ką ir kiek gaivinti, o ką palikti. Vieni palieka tiesiog gyvenimui, laikui, kiti apsisprendžia išsiskirti, kai kas imasi peržiūrėti, ką dviese jau sukūrė ir ką gali sukurti iš naujo.

Viktoras: „Ar galime susitaikyti su pasikeitusiu, kitokiu santykiu?“ – tai ne tik psichologinis klausimas, bet ir vertybinis pasirinkimas. Reikia nuspręsti, ar ryšys su savo žmogumi yra svarbus tiek, kad galima iškęsti sunkumus net „užsivėlus“, rasti jėgų ir jį puoselėti, kurti? Santykiai – tai kontaktas ir energija, ryšys ir pasitikėjimas, tai ne tik meilė, bet ir visi bendro gyvenimo metu „užgyventi“ jausmai, dažnai sunkūs ir nemalonūs. Taip, poros santykių „reanimacija“ įmanoma. Tik gali prireikti kantrybės ir geros valios. Kantrybės, nes susiformavę bendravimo įpročiai bei nuostatos keičiasi labai lėtai. Reikia geros valios, nes operacija vyksta be skausmą malšinančių vaistų, vadinasi, tenka patirti ir išgyventi daugelį su pokyčiu susijusių jausmų: baimę, pyktį, liūdesį, gėdą, kaltę ir kitus. Gera valia padeda atleisti sau ir kitam susikaupusias ir sukauptas „nuosėdas“.
 
Kokios sąlygos tam reikalingos?

Viktoras: Daug jų, ir visų nepavyks net išvardinti. Todėl siūlau pradėti nuo pirmos ir svarbiausios – pradėti nuo savęs ir nelaukti užmokesčio iš savo partnerio. Poros santykiuose visada yra dvi pusės. Norint, kad santykiai pasikeistų, svarbu, kad bent viena pusė keistųsi. Kita pusė turbūt reaguos ir bandys keistis arba atstatyti senąją „tvarką“. Nėra svarbu, kaip kita pusė elgsis. Svarbiausia mėginti pačiam eksperimentuoti ir ieškoti kitokio požiūrio į artimą žmogų, bendrą gyvenimą, buitį ir kitaip elgtis.
 
Kada gaivinti santykius beviltiška?

Vilija: Beviltiška, jei „reanimacijos“ nori tik vienas iš partnerių. Tada geriau kantriai laukti, gal kas pasikeis. Kai kurie žmonės nusprendžia nelaukti.
Viktoras: Labai sunkus klausimas, nes kartais užtenka vieno pabandymo atgaivinti, o kartais verta ilgai ir atkakliai mėginti. Manau, kad situacija beviltiška, kai vilties nemato abu partneriai.
 
Dėl kokių pagrindinių priežasčių santykiai vysta?

Vilija: Gražus apibūdinimas – vysta. Augalo metafora gali suteikti daug išminties. Prisimenu vieną atvejį, kurį galėčiau pavaizduoti kaip obelį, kuri neduoda vaisių. Vienas partneris prieina, papurto obelį, niekas nenukrenta. Bet tą obelį reikia palaistyti, išretinti šakas, patręšti, kantriai laukti, kol ji bus pilna obuolių, – tokios įžvalgos ateina pamažu. Santykiai vysta, jei nepuoselėjamas pagarbos jausmas vienas kitam, laiku nesuteikiama parama, nekalbama apie norus, tiesiog bandoma juos atspėti, gyvenama su įsivaizduojamu, o ne su realiu žmogumi. jei susiliejama į vieną neaiškų darinį, pamynus savo nuomonę, ketinimus, jei vienas mąsto, jog geriau žino už kitą. Vargu, ar kas iš šono gali pasakyti, kad laikas numarinti santykius ir kaip tai daryti. Viską žmogus pats sprendžia, sprendžia net nieko nedarydamas. Vieninteliu atveju pati skatinčiau apsispręsti nutraukti ryšius – jei partneris nuolat smurtauja.

Viktoras: Pagrindinės priežastys: melas ir apgavystė (šitaip sulaužomas pasitikėjimo pagrindas; jis lėtai ir sunkiai atkuriamas), santykių ignoravimas (energija skiriama kitiems dalykams – darbui, hobiui, kitiems santykiams – draugai, vaikai ir pan.), savęs išdavystė, savo poreikių ignoravimas (tada tarsi nebelieka įdomaus, patrauklaus partnerio, su kuriuo norėtųsi kurti santykį), suvienodėjimas (poroje taip prisitaikoma vienas prie kito, kad nebelieka tam tikros įtampos, kuri kyla dėl skirtingų norų, idėjų, požiūrių ir suteikia energijos, skatina palaikyti santykius).
 
Koks elgesys santykius iš tiesų numarina? Ko negalima daryti?

Viktoras: Per mažai rūpintis savo artimu (dažnai tai pavadinama „savarankiškumu ir nepriklausomybe“), nereaguoti į jo (jos) išsakomus norus, jausmus, mintis. Per daug rūpintis partnerio gyvenimu (tai tariamai vadinama artimo globa, atjauta): už kitą spręsti, ką jis nori valgyti, veikti, kaip nori atostogauti ir panašiai.Visiškai vengti konfliktų, panaikinti skirtumus: tada nebelieka reikalingos įtampos, kylančios dėl skirtumų, ir sumažėja energijos.
Vilija: Nežinau, ar kas iš šono gali pasakyti, kad jau laikas numarinti santykius ir kaip tai daryti. Žmogus sprendžia pats, nieko nedaryti – irgi sprendimas. Santykius skatinčiau nutraukti tik tuo atveju, jei partneris nuolat smurtauja.
 
Kokias klaidas daro žmonės, norintys atgaivinti santykius?

Viktoras: Padaro kokį nors gerą veiksmą ir laukia užmokesčio, t. y. kad kita pusė įvertins, pasikeis iš karto. Klaida bendrauti netiesiogiai, užuominomis ir tikėtis, kad kitas žmogus supras. Klaidinga santykių atgaivinimo strategija, kai siekiama perauklėti partnerį arba pakeisti jo požiūrį, elgesį. Dar viena dažna klaida, kad žmonės labai daug tikisi, laukia stebuklo, amžino, nekintančio potyrio.

Vilija: Persistengia. Pradeda į santykius žiūrėti techniškai, prisiskaito patarimų ir bando viską iš eilės, neatsirinkdami, kas tinka jų porai. Galvodami, kad priežastis yra kitas, bando pakeisti partnerio įpročius, požiūrį. Užmiršta save, kaip aktyvų santykio kūrėją, ir tai, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Pavyzdžiui, jei žmona nuolat priekaištauja vyrui, kad nepabūna su vaikais („juk tai toks geras užsiėmimas visai šeimai“), jis užsidaro, vengia apie tai kalbėtis. Žmonės dažnai klaidingai įsivaizduoja, kad „blogiukas“ yra kitas. Atoveiksmis – susierzinimas, noras nutraukti kontaktą. Turbūt visada norisi vienas kitam priminti, kaip reikėtų elgtis. Išlaukimas, atsijojimas, ką iš tikrųjų reikia priminti kitam, o dėl ko vertėtų patylėti, perleisti iniciatyvą, sukuria kitą atoveiksmį. Siekis grąžinti buvusius santykius ko gero yra dar viena klaida. Geriau žiūrėti, kaip gali būti dabar, vis kitaip. Kita klaida ta, kad dėmesys skiriamas tik vienam iš partnerių. Pavyzdžiui, kaip jam (jai) geriau išreikšti jausmus, kaip susitvarkyti su pavydo jausmu, kaip sumažinti nerimą, kaip sustiprėti ir panašiai. Kalbant metaforiškai, geriausia, jei kiekvienas kvėpuoja savo ritmu – tada gali padėti ir kitam, neuždusęs ir per daug neprisikvėpavęs. Toks yra natūralus, ne dirbtinis buvimas kartu.
 
Kai kas į silpstantį tarpusavio ryšį žvelgia su nuostata „jei tai tikrai meilė, mes liksime kartu, o jeigu netikra, tai ir gerai, kad ji numirs“. Kaip pakomentuotumėte tokį požiūrį?

Viktoras: Aš pasakyčiau taip: jei yra meilė, ji atgims, jei tik aistra arba priklausomybė vienas nuo kito (emocinė – negaliu būti vienas, slegiamas vienatvės ir apimtas kitų jausmų, man reikia paramos; finansinė – dabar negaliu pasirūpinti savimi ir savo vaikais), gali ir neatgimti.

Vilija: Tikrai nesiimu komentuoti, teisinga ar ne. Skirtingai nuo kitų psichologijos sričių, poros santykių psichologijoje nėra aiškių teorijų, kad teisinga yra tai ir tai. Aš klausčiau, ar taip mąstydami abu esate laimingi, kaip jis jums padeda gyventi? Jeigu toks požiūris leidžia patirti santykio išbandymus, sukaupti patirties ir tai abiem padeda toliau kartu keliauti – viskas valio. Jei toks požiūris padeda apsispręsti nutraukti santykius – irgi gerai, jei tam abu subrendę. Juk yra buvusių porų, kurios sako: „Mūsų santykiai atšalo, bet mes geri draugai.“ Tokia nuostata lyg rodo, kad nieko su savo santykiu nedarai, tačiau visi maži posūkiai įvyksta, kai apsisprendi. Trūkinėjantis ryšys yra iššūkis: kyla klausimas, griauti ar kurti.
 
Kuo skiriasi vyrų ir moterų požiūris į santykių krizę ? O gal nesiskiria?

Vilija: Paieškojusi tyrimų, turbūt atsakyčiau tiksliau, bet bendros tendencijos reikalingos tik mokslininkams. Kai žiūri į kiekvieną dviejų žmonių pasaulį, matai, kad būna įvairiai, ir nelabai porai svarbu, kokios yra vyraujančios tendencijos. Kiekviena pora – tai atskiras pasaulis su savo principais ir taisyklėmis. Jeigu remsimės mūsų konsultacijų statistika, du trečdalius jų inicijuoja moterys, tačiau vyrai taip pat kreipiasi ir patys ieško specialistų pagalbos. Net jei pakvietė, priprašė ateiti į konsultaciją moteris, vyras, pajutęs, kad per susitikimą nieko daugiau iš jo neprašoma, kaip tik būti savimi, labai įsitraukia į konsultaciją. Aišku, kalbu apie tas poras, kurios nusprendė, kad nori būti kartu.
 
Ką rodo Jūsų praktika: kiek porų pavyksta išsaugoti ir atnaujinti nuvytusius santykius?

Vilija: Paprastai prieš konsultacijų ciklą nuteikiame partnerius, kad mūsų tikslas ne gelbėti, bet suteikti aiškumo, padėti tapti sąmoningesniems. Aišku, širdyje visada yra noras išsaugoti, bet supranti, kad nuo uolaus konsultavimosi santykiai ne visada pagerėja. Yra ir rizikos, kad, geriau supratę savo jausmus, partneriai gali nuspręsti nieko nenaujinti. Jau minėjau, jog kurti ryšį naujai turi būti pasirengę abu. Paprastai nepavyksta, jei paaiškėja, kad užsidegęs keisti santykius tik vienas iš poros ir skauda širdį tik vienam. Gali būti, kad išgyvendami atsišviežinimo procesą partneriai pradeda daugiau, garsiau, tačiau ir aiškiau konfliktuoti. Išoriškai atrodo, kad kažkas tarp jų pablogėjo, bet, žiūrint iš poros santykio raidos atskaitos taško, kai pora įgarsina visus nutylėjimus, ji pereina į naują etapą, kuris gali pakloti pagrindą didesniam atvirumui, suvokimui, kad gyveni su žmogumi, kuris daug kuo skiriasi. Tada yra galimybė naujai kvėpuoti ir tyrinėti, kiek vienas kitą pažįsti.

Viktoras: Pvyksta maždaug pusei porų. Tokioje srityje negali būti garantijų, nes gyvenimas yra daug sudėtingesnis ir jame veikia ne tik tarpusavio, bet ir kiti santykiai: su vaikais, draugais, kitais svarbiais žmonėmis, santykis su savimi, požiūris į savo amžių, tam tikras gyvenimo temas, tokias kaip mirtis, vienatvė, ligos, tikėjimas, atgimimas.
 
Ar galima savo partnerį įsimylėti antrą kartą?

Vilija: Čia kaip kam duota, turbūt. Tik galvoju, kad jeigu sieksi įsimylėti, turbūt neįmanoma, bet jeigu taip nutinka savaime, tai tenka tik paliudyti, kad įmanoma. Įsimylėjimas ir meilė šiek tiek skiriasi. Bet tai jau kita tema ir ne vien psichologinė, bet ir vertybinė, filosofinė.
Viktoras: Taip. Ir trečią ir ketvirtą kartą. Svarbiau, ar pats žmogus gali patikėti, kad įmanoma įsimylėti tą patį žmogų antrą kartą.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
warior
2011-08-06 17:07:21
akmel