• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Mano vyras — gėjus. Meilė už užrakintų durų  6 

Autorius: Nijolė Pranckevičiūtė, ieva.lt
2009-06-22 08:00:00

Mano vyras — gėjus. Meilė už užrakintų durų
Jupiterimages nuotr.

Pažįstu ne vieną moterį, likimą susiejusią su gėjumi. Vida viena užaugino du sūnus. Birutė susirgo sunkia depresija. Ada vis dar gyvena su vyru — aukojasi dėl vaikų.

Su gražuole Viktorija mokėmės toje pat mokykloje. Nebuvome artimos draugės, tačiau susitikusios net po daugybės metų mielai paplepėdavome. Tądien Viktorija vėlavo. Į restoraną “Neringa” tiesiog įskrido: žibančios akys ir kerinti šypsena išdavė, kad ši moteris laiminga. Nė pėdsako neliko drovumo, liūdesio, nepasitikėjimo — tarsi būtų kitas žmogus. Kai užsiminiau apie pirmąjį vyrą, Viktorija suglumo: “Nenorėčiau minėti jo vardo — juk jis toks žinomas žmogus. Be to, jį gerbiu, gal net savotiškai myliu”.

Galantiškas kavalierius

“Buvau vos 20-ies, kai draugės gimtadienyje sutikau Vaidotą (vardas pakeistas). Jis buvo itin dailus, puikiai išauklėtas, intelektualus, su puikiu humoro jausmu. Vaikinų man niekada netrūkdavo, tačiau jie manyje matė tik sekso objektą. O aš nenorėjau iškart suartėti — mane toks požiūris žeisdavo. Vengiau įkyruolių, tykančių prie namų, sekančių gatvėje, rašančių laiškus. Gal buvau pernelyg puritoniškai auklėta, gal ilgai brendau ir manyje dar nebuvo pabudęs tikrasis moteriškumas. Vaidotas buvo visiškai kitoks. Nė neužsiminė apie intymesnius santykius, jokių prisilietimų, bučinių. Vaikštinėdavome, kalbėdavomės apie menus. Tiksliau, jis kalbėdavo, o aš tik išsižiojusi klausydavausi. Nors jis buvo vyresnis tik ketveriais metais, negalėjau jam prilygti erudicija. Vaidotas užkrėtė meile teatrui, įtraukė į bohemišką aktorių, dailininkų, režisierių pasaulį. Jis manimi didžiavosi taip, kaip vyrai didžiuojasi prabangiais automobiliais. Vaidotas tapo mano guru iš nepažįstamo ir magiško pasaulio.

Kai Vaidotas mane pirmą kartą pabučiavo, pasijutau tarsi kitoje planetoje. Netrukus jis tėvų paprašė mano rankos. Maniškiai buvo tiesiog pakerėti jo išsiauklėjimo ir erudicijos. Kukliai atšventėme vestuves ir ėmėme sukti šeimyninį lizdą. Beprotiškai mylėjau savo vyrą, tačiau jis buvo kur kas santūresnis. Maniau, tikri vyrai nerodo emocijų. Mudviejų intymūs santykiai man, neturinčiai jokios patirties, atrodė normalūs. Tačiau iš tikrųjų jie nebuvo aistringi. Maniau, esu šalta, dėl to ir mudviejų meilė kažkokia vėsi. Mudviem nuolat kas nors trukdydavo: nuovargis, šeimininkai, kurių bute nuomojomės kambarį, komandiruotės... Bet kuri patyrusi moteris būtų iškart susigaudžiusi, kas yra ne taip.

Skaudi tiesa

Vaido tėvai mudviem nupirko kooperatinį butą. Vyras, pasižymintis puikiu skoniu, ėmė puoselėti namus. Dažnai rengdavome vakarėlius, kurių siela būdavo Vaidas: jis paruošdavo įdomų patiekalą, nuolat pokštaudavo, puikiai šoko. Draugai mėgo mudviejų būstą, dažnai užgriūdavo visiškai netikėtai. Ilgainiui nusibodo toks bohemiškas gyvenimas, norėjosi vaikų. Tačiau vyras nė girdėti nenorėjo nei apie ramų gyvenimą, nei apie vaikus. Namai pamažu ėmė virsti naktiniu baru. Vonios kambaryje rasdavau nepažįstamų vyrų, kurie maudydavosi, skusdavosi... Tai mane erzino.

 Kartą, radusi sujauktą butą ir vedybinėje lovoje miegantį nepažįstamą blondiną, įtūžau ir pareiškiau nenorinti gyventi su svetimais vyrais. Vaidas tėškė: “Gerai, pasistengsime tau netrukdyti. Daugiau mūsų nebematysi”. Kitą dieną jo kambario duryse atsirado užraktas — dabar kompanija puotaudavo už uždarų durų. Namuose situacija tapo nebepakenčiama. Kartais Vaidas grįždavo paryčiais su artimiausiu draugu Kęstu, dailiu, maloniu ir nevedusiu vaikinu. Per vieną vakarėlį draugė Milda ėmė šaipytis iš mano vyro, kalbėti užuominomis. Kai kitą dieną jai dėl to papriekaištavau, ji atkirto: “Apsimeti nežinanti, kad Vaidas — pederastas?”

Žemė ėmė slysti iš po kojų. Puoliau aršiai ginti ne tik jo, bet ir savo garbę. Tas žodis man atrodė toks baisus, toks žeminantis. Dabar apie netradicinę seksualinę orientaciją daug kalbama, rašoma, o anksčiau visi homoseksualai būdavo maišomi su žemėmis. Ilgainiui išgirdau užuominų ir iš kitų žmonių. Įtarumo sėkla buvo pasėta. Prisiminiau visus faktus, pokalbių nuotrupas — viskas buvo akivaizdu, bet griebiausi saviapgaulės, kuria paprastai guodžiasi apgaudinėjamos moterys. Bijojau tiesos. Tikėjausi, kad vyras visa tai paneigs ir mudu liksime puiki pora. Tačiau jis nepanoro kalbėtis. Nieko nuostabaus — tais laikais netradicinės seksualinės orientacijos žmonės buvo įbauginti, jais netgi domėjosi saugumas, jie buvo atleidžiami iš darbo.

Vieną dieną anksčiau grįžau iš komandiruotės. Buto durys buvo užrakintos iš vidaus ir jose paliktas raktas. Skambinau, beldžiausi, tačiau niekas neatidarė. Pavargusi, alkana atsisėdau ant laiptų ir pravirkau. Po valandėlės duris pravėrė Vaidas, už jo stovėjo pusnuogis Kęstas. Jie buvo linksmi ir laimingi. Ūmai nušvito protas: juk aš Vaidotui nieko nebereiškiu. O aš, kvailė, jį vis dar myliu. Neišlaikiau ir pratrūkau: “Jūs — iškrypėliai...” Išbėgau į gatvę. Tačiau kur dingti? Kam išsipasakoti? Sergantiems tėvams, kuriuos tokia naujiena nuvarytų į kapus? Draugėms, kurioms įrodinėjau, kokia esame ideali pora? Paskambinau vienai vyresnei kolegei, išmintingai moteriai. Ji tepasakė: “Pasiimk drabužius ir atvažiuok pas mane. Pagyvensi, kol susirasi kambarį”.

Suklydusi gamta

Tik po kelių savaičių įstengiau užsukti į namus pasiimti savo drabužių. Spintoje jau kabėjo Kęsto kostiumai, vonios kambaryje buvo sudėtos jo skutimosi priemonės, pakabintas chalatas. Vyras jautėsi nepatogiai, vengė pažvelgti į akis, kažką nerišliai vapėjo — pirmą kartą prarado iškalbos dovaną. Mačiau, kad jam neką lengviau nei man. Apkabinau jį, ir abu pravirkom.

Supratau, jog mano išėjimas — paprasčiausias problemos sprendimas. Ar vertėjo priekaištauti, kad mane vedė, apgaudinėjo, sugadino gražiausius metus? Esu ramaus būdo, tolerantiška, tad nieko nesakiau, nejaučiau pagiežos, netroškau keršto. Vaidotą vis dar mylėjau. Meilė išseko, kai po kankinamų nemigo naktų ir konsultacijų su psichologu galutinai suvokiau, kad kitaip jau niekada nebus, nes būti negali. Vaidas tikriausiai toks gimė, nes kalbėjo gana aukštu balsu, jo judesiai buvo grakštūs, moteriški. Tikiu, kad iš pradžių jis pats nesuprato savo tikrųjų polinkių. O gal manė, jog viskas susitvarkys, kai ves. Nemanau, kad ryšiai su manimi buvo tik klasta ar maskuotė. Vaidotas nesidangstė manimi — jis viską darė nuoširdžiai. Juo tikiu iki šiol, netgi esu įsitikinusi, kad jis mane mylėjo.

Gydytojai sako, kad kai kurie berniukai jau yra homoseksualūs netgi motinos įsčiose. Nesmerkiame kurčio, aklo ar kuproto žmogaus, tai kodėl turėtume smerkti šį apsigimimą? Heteroseksualumas nėra žmogaus kokybės požymis. Tokių įdomių, protingų, išsilavinusių vyrų kaip Vaidotas mažai. Ar šiurkštūs, gašlūs, arogantiški patinai geresni vien dėl to, kad mylisi su moterimis? Be abejo, homoseksualumas — didelė drama, bet iš to nedera tyčiotis, menkinti tokio žmogaus. Homoseksualai dažnai būna nervingi, isteriški. Juk jų gyvenimas — ištisa kova su savimi ir aplinka. Jie priversti gintis, nes yra nuolat puolami.

Likimo dovana

Iš likimo netikėtai su kaupu atsiėmiau savo dalį. Praėjus metams po skyrybų pakeičiau darbą, daug bendravau su užsieniečiais. Vis dar traukiau vyrų dėmesį,  tačiau nė vienam neleidau peržengti namų slenksčio. Per daug gilūs dar buvo randai. Man užteko draugiškų santykių.

Užteko iki tol, kol nesutikau Mišelio, inžinieriaus iš Pietų Prancūzijos. Jis manęs siekė su tokiu temperamentu, tokia vulkaniška jėga, kad nebūtų atsispyrusi net uola. Tada pirmą kartą suvokiau, ką reiškia tikra vyro aistra. Tai buvo panašu į gamtos stichiją. Jis troško turėti mane visą. Po trijų savaičių Mišelis pasipiršo. Pasakiau “ne”. Jaučiau, jog įsimyliu, todėl norėjau viską rimtai apsvarstyti, bijojau dar kartą suklysti. Galų gale tą žmogų turėjau geriau pažinti. Mišelis išvažiavo, tačiau jo meilės jėgą jaučiau ir už  tūkstančių kilometrų. Jis skambindavo kelis kartus per dieną, rašė aistringus laiškus. Po mėnesio vėl atvažiavo į Lietuvą. Sakė išeisiąs iš darbo ir čia gyvensiąs, kol nesutiksiu už jo tekėti. Manęs spausti atvažiavo ir jo tėvai — šturmavo visi trys. Aš pasidaviau. Iš pradžių vestuves atšventėme Lietuvoje, paskui — Prancūzijoje. Jau septyneri metai mudu kartu. Anksčiau maniau, kad tik knygose meilė būna karšta, nesavanaudiška, stipri. Vaidotas formavo mano asmenybę, o Mišelio dėka pražydau kaip moteris. Jis su malonumu tenkina visus mano ir mudviejų šešiametės dukrytės Anos įgeidžius.

Vaidas tebegyvena su Kęstu. Manau, jis irgi yra laimingas. Atvažiavusi į Lietuvą visada užeinu pas juos į svečius — būnu priimta kaip karalienė. Jei man nutiktų kokia nors nelaimė, žinau, kad tikrai sulaukčiau Vaidoto pagalbos. Tos užrakintos durys vėl atsivėrė.”
 

Ieva.lt

 



Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
Guli
2014-11-02 17:34:50
Pasileideliai yra homoseksualai, jiems rupi tik jie patys ir tik ju lytinis gyvenimas
...
2013-12-17 10:59:30
Mano buves parsidavinejo gejams...kaip sunku pamirst ta beproti...
Gi
2013-05-22 12:53:26
Asmeniškai pažįstu porą moterų, kurios savanoriškai pasirinko tokį gyvenimą, tiesiog įsimylėjo homoseksualistus, ištekėjo už jų, kenčia visas jų diktuojamas sąlygas, kad tik galėtų gyventi su tais vyrais. Ir jos nyksta, kiekvieną kartą jas sutikus matosi, jos klimpsta vis giliau į depresiją, bet paklausti, kodėl šitaip ėda savo gyvenimą, neišdrįstu...