• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

„Padėkite: Muša žmona!“  3 

2009-03-10 00:00:00

„Padėkite: Muša žmona!“
Respublika info; Jupiterimages nuotr.

Kiek žingsnių tarp meilės ir neapykantos? Trys? Du? Vienas? O gal nereikia niekur žengti, gal tiesiog užtenka išsakyti švelniausius jausmus, ir atgal gausi tokį antausį, kad visa romantika išgaruos it dūmas?

Antra vertus, niekas labai nesistebi, jeigu tą antausį gauna moterys, tuomet jų visi gailisi ir tiesia pagalbos ranką, o jas nuskriaudusius vyrus siūlo „patupdyti už grotų”. Deja, ne ką geresni pasiūlymai, regis, laukia vyrų, negalinčių atsiginti nuo smurtaujančių žmonų...

Bent jau taip nutiko prieš kelerius metus, kai vienas šeiminį pragarą išgyvenantis, tačiau iš pažiūros sveiko proto vyriškis kreipėsi į Vilniaus vyrų krizių centrą su prašymu padėti, tai yra sutramdyti mylimąją, kuri prieš jį smurtauja ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Pagalbos ranka buvo ištiesta - vyrui rekomendavo pasigydyti psichiatrijos ligoninėje. Trumpai ir aiškiai. Nepatingėjo net siuntimą išrašyti.

Nieko blogo nežadanti pradžia

Kartais atrodo, kad Dievulis specialiai timptelėjo virvelėmis, idant du vienas kitam skirti žmonės susitiktų gyvenimo kelyje. Būtent taip manė ir Gražvydas (tikrasis pašnekovo vardas dėl tam tikrų subjektyvių priežasčių pakeistas), kai netikėtai sutiko būsimą žmoną.

„Susipažinau su ja 2001 m. rudenį, kai, gavęs naują darbo pasiūlymą, išėjau dirbti į mokyklą. Prieš tai vienoje įstaigoje dirbau turizmo vadovu, - pasakojo vyras. - Toje mokykloje mano būsima žmona vadovavo jaunųjų istorikų būreliui, mėgo pakeliauti, todėl, sužinojusi apie mane šiek tiek daugiau, susidomėjo”. Vienas kitam simpatiją pajutę žmonės pradėjo daugiau bendrauti, organizuoti bendrus žygius su mokiniais. Mintimis nuklydęs į tuos laikus Gražvydas sakė, kad tuomet jie vienas kitą suprasdavo iš pusės žodžio: „Vis atrodydavo, kad skaitome vienas kito mintis, ji pradėdavo sakinį, o aš užbaigdavau. Todėl ši sąjunga patiko ne tik mums, bet ir likusiems mokyklos darbuotojams. Aišku, vienas kitas smulkus konfliktas, kaip ir visur, pasitaikydavo, bet jie greitai išsispręsdavo”. Žodžiu, įsimylėjęs vyras nė pagalvoti negalėjo, kad tie konfliktėliai - pirmieji perspėjimo apie didelę bėdą ženklai.

Apie Damoklo kardą, kybantį virš galvos, bylojo ir išrinktosios tėvai, nepritariantys dukters draugystei su tuo metu trisdešimtmečiu vyru, kuris, priešingai nei jie, kilęs iš paprastos šeimos. „Jos tėvų nusistatymą prieš mane stiprino dar ir tai, kad aš tuo metu neturėjau tvirto pagrindo po kojomis, anot jų, kaip trisdešimties metų sveikam vyrui tai mažų mažiausiai keista. Tačiau nuo tėvų antpuolių ji mane visaip gynė, neklausė jų ir panašiai”, - pasakojo Gražvydas.

Aš nejuokauju, brangusis

Prabėgus pusei metų nuo jųdviejų pažinties moteris neplanuotai pastojo. Apie tai sužinojusi jos motina, kad ir kaip nemėgtų dukros kavalieriaus, pasiūlė apsigyventi pas juos, o vėliau susituokti, nors pats Gražvydas nei tų vestuvių norėjo, nei turėjo pinigų joms iškelti, o perspektyva likti skolingam irgi neviliojo. Vis dėlto spaudimui vyras pasidavė, šį kartą jau suplanuotos vestuvės įvyko, o visa didelė šeima gražiai ir laimingai apsigyveno po vienu „kraigeliu”. Būsima mamytė išėjo dekretinių atostogų, būsimi seneliai visaip ja rūpinosi, o būsimas tėvas pradėjo dirbti dvigubu krūviu...

„Tuomet viskas ir prasidėjo. Kartą žmona man pasakė, kadangi aš esąs iš paprastos šeimos ir nemoku elgtis kaip tikras inteligentas, tai ji su tėvais mane perauklės, - pasakojo pašnekovas. - Pradžia, sakyčiau, buvo žaisminga: jie sugalvojo man dešimt taisyklių, kurių turėjau laikytis, pavyzdžiui, kaip peržengti per slenkstį, nes, pasirodo, aš tai darydavau kitaip nei visi kiti, nekalbėti valgant, nesijuokti per garsiai, nešnirpšti nosimi. Vėliau tų taisyklių atsirado dar vis daugiau”. Pasiteiravus, kas būdavo, jeigu jis jų nesilaikydavo, Gražvydas sakė, kad žmona labai pykdavo, ir nors seniau nuo tėvų gynė, dabar pradėjo spausti kartu su jais. „Tiesa, buvo tokių situacijų, kai nuo įsiutusios žmonos kentėdavau fiziškai, tuomet jos tėvams nelikdavo nieko kito, kaip mane užstoti, - košmarą prisiminė Gražvydas. - Štai kartą, kai ji mane užsipuolė, tėvas jai trenkė per veidą, vėliau jis prisipažino sudavęs dukrai pirmą kartą gyvenime”.

Psichologinis ir fizinis žmonos smurtas nesiliovė, priešingai, peržengė visas sveiko proto ribas, ji pykdavo, kad vyras vėlai grįžta iš darbo, kad darbo metu kelis kartus neskambina į namus pasiteirauti, kaip jai sekasi. “Vėliau žmona pareiškė, esą tikras vyras iš darbo turi grįžti ne vėliau kaip šeštą valandą vakaro, per mėnesį uždirbti ne mažiau kaip 3000 litų, savaitgalį praleisti kartu su šeima, sugalvoti, kur nusives žmoną penktadienio vakarais, ir panašiai, - guodėsi pašnekovas. - Skaudžiausia būdavo tai, kad jeigu iš darbo grįždavau vėliau, - o juk dirbau pusantro etato ir kitaip negalėjau, - tai ji neleisdavo pamatyti vos gimusio sūnaus, tiesiog užsirakindavo kambaryje ir man telikdavo vaikščioti po koridorių ir virtuvę”.

Bėgdamas nuo vilko „užsirovė” ant meškos

Kaip alkoholikas gailisi savo savaites trukusių užtemimų ir pasiryžta daugiau niekada negerti, taip ir žmonos pykčio priepuolius paįvairindavo savigrauža dėl to, ką padarė. Šeima nutarė gelbėti per visas siūles braškančią santuoką ir kreipėsi į psichologus. „Kai savo psichologui išdėsčiau visą situaciją, jis nė neabejodamas pasakė, kad dėl visko kalta žmona ir kad ne aš, o ji privalo keistis. Tą patį žmonai išaiškino ir jos psichologė, - pasakojo Gražvydas. - Ji bandė keistis, tačiau ilgainiui vėl viskas stojo į senas vėžes, žmona pareiškė, kad gyvenu jos namuose, todėl turiu šokinėti pagal jos dūdelę”.

2002 m., per radiją išgirdęs žinią, kad į Moterų krizių centrą vis daugiau kreipiasi vyrų, nukentėjusių nuo moterų, ir kad situacija darosi vis sunkesnė, švelniai tariant, blogus laikus išgyvenantis vyriškis taip pat nusprendė išbandyti savo laimę. “Susisiekiau su Vilniaus vyrų krizių centru, tačiau ten man pasakė, kad su nukentėjusiaisiais nuo moterų jie nedirba, nebent neišlaikius nervams pats jai suduočiau, ir pasiūlė kreiptis į Psichikos sveikatos centrą Antakalnyje, žodžiu, elementariai nusiplovė rankas. Kreipiausi į nurodytą vietą ir taip padaręs labai gailiuosi, - pasakojo Gražvydas. - Smulkmenų nesakysiu, bet tame centre iš tikrųjų buvo dirbama su žmonėmis, šeimoje nukentėjusiais nuo smurto, tačiau vėlgi su moterimis, o jeigu dėl to kreipiasi vyras, kuris pats nesmurtauja, tai tuomet jie nori patikrinti, ar jis nemeluoja”.

Pasiteiravus, kokiu būdu jie tai patikrina - gal detektoriumi, Gražvydas atsakė, kad nusiųsdami į “psichuškę”. “Man buvo išrašytas siuntimas, tačiau aš užprotestavau ir niekur nevažiavau. Nes net ir tuo atveju, jeigu ten nuvažiavus tau nustato, kad esi teisus, vien dėl to, jog ten buvai, tu negalėsi dirbti jokio valstybinio darbo, negalėsi būti mokytoju, policininku ar apsaugininku, žodžiu, tavo karjera bus sužlugdyta”, - sakė jis.

2005 m. Gražvydas su žmona oficialiai išsiskyrė. Šiuo metu šešerių metų jo sūnus gyvena kartu su motina. “Aš pats taip norėjau, nes nedaug ką būčiau jam pasiūlęs. Tačiau vis tiek lankau jį ir rūpinuosi juo, sakyčiau, esu vienas geriausių sūnaus draugų. Su buvusia žmona po skyrybų santykiai irgi pagerėjo”, - džiaugėsi vyras. Deja, ar tik nebus tas džiaugsmas - gera vaidyba, ir tiek, mat seniau vyras galvojo, kad žmoną jam atsiuntė pats Dievas, o dabar kategoriškai krato galvą paklaustas, ar mato galimybę kada nors vėl gyventi kartu. Gražiai ir laimingai. It pasakoje.

Po pokalbio su Gražvydu „Julius” nusprendė pats paskambinti į Vilniaus vyrų krizių centrą ir pasiteirauti, kokia situacija yra šiuo metu, tai yra kiek vyrų, patiriančių moterų smurtą, peržengia jų slenkstį. “Vienas kitas vyras, psichologiškai arba fiziškai nukentėjęs nuo moters, kreipiasi, tačiau mes tokioms aukoms beveik niekuo negalime padėti, - sakė psichologas Arūnas Kuras. - O negalime dėl elementaraus dalyko: tiesiog valstybė neskiria lėšų tokiam projektui, Socialinės apsaugos ministerija remia projektus, orientuotus į moteris, nukentėjusias nuo smurto, į smurtaujančius vyrus, ir viskas”.

Kodėl taip yra, reikėtų paklausti oficialių valstybės pareigūnų, mat tai, anot psichologo, tikrai skaudi problema, tačiau atrodo, kad bent kol kas į ją visiškai nekreipiamas joks dėmesys. Minimali pagalba, kurią Vilniaus vyrų krizių centras šiuo metu gali suteikti, tai pasiūlyti psichologinę konsultaciją, padėti susigaudyti, kas ir kaip.

Vadinasi, vienintelis išsigelbėjimas - skyrybos arba smūgis atgal? „Negaliu pasakyti nei taip, nei ne, mes nedarome spaudimo aukai, ji pati turi nuspręsti, ką daryti, kita vertus, mes gal ir norėtume labiau padėti, tačiau tai neįmanoma net fiziškai, trūksta darbuotojų”, - guodėsi Vilniaus vyrų krizių centro direktorius A.Kuras. Tikriausiai dėl to prisiskambinti į centrą pavyko tik iš trečio karto. Pirmus du kartus niekas nekėlė ragelio.

Parengta pagal „Respublikos“ priedą „Julius/Brigita“
 

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
railgunner kid
2009-06-23 23:18:45
vargšas vyras, nu bet koks žioplys
lblk
2009-03-11 14:38:51
kraupu, vargsas vyras, nesveika zmona, del pagalbos isvis tyliu, jei tik i psichiatrine, o poto dar dirbt neimanoma bus..
bella
2009-03-10 11:37:25
juokinga: "tačiau mes tokioms aukoms beveik niekuo negalime padėti - tiesiog valstybė neskiria lėšų tokiam projektui"
tai ka jie veikia su tuo centru? pinigus plauna?