• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Tik mūsų nepalik, mama

Autorius: respublika.lt
2009-07-20 12:00:00

Tik mūsų nepalik, mama
Jupiterimages nuotr.

Mano kaimynė jau priprato, kad mergaitės dažniausiai ją šaukia mama, o svetimi palydi klausiamais žvilgsniais ar net mesteli: “Kokia sena mama”.

Viktorija (moters vardas pakeistas) iš tiesų nežino, kaip geriau - ar kad mergaitės ją vadintų mama, ar močiute. Kad Lietuvoje daugėja močiučių ir senelių užaugintų vaikų, priežastis aiški - didėjantis nedarbas, nemąžtanti išvykstančių į užsienį banga.

Dažnas paliekantis vaikus gimtinėje sako: “Užsidirbsiu pinigų ir grįšiu”. Deja, būna, kad tas grįžimas užtrunka, o atžalas globoja giminaičiai arba dar blogiau - jos atsiduria vaikų globos namuose. Tad neskubėkime prasitarti, kad niekada neauginsime anūkų, netapsime nemokamomis auklėmis, tik vaikščiosime pas juos į svečius arba kviesimės pas save. Taip prieš penkerius metus kalbėjo ir vilnietė Viktorija, kurią dvi nedidukės mergaitės vadina mama, o kai supyksta, tuomet primena: “Tu ne mama, tu močiutė”.

Kiemsargė su aukštuoju

Viktorijai iki pensijos dar keletas metų. Tiksliai kiek, ji nežino, nes pensinį amžių moterims ketinama ilginti. Ji viena iš tų pusamžių moterų, kuriai teko nelengva ir atsakinga dalia auginti dvi anūkėles - Rūtą ir Rasą. Vyresnioji rudenį žengs į mokyklą, o penkiametė tebeis į vaikų darželį. “Tegul ilgina tą amžių, kad tik sveikatos užtektų, vis ne bedarbė, o tos pensijos ne kažin kiek tikiuosi gauti”, - sako moteris pilstydama į puodelius arbatą. Kiemsarge dirbanti kaimynė yra baigusi tuometinį Kauno politechnikos institutą ir daug metų darbavosi vienoje iš žlugusių sostinės įmonių, kuri gamino populiarius lietuviškus elektros skaitiklius.

Sūnūs, pasak jos, didelių rūpesčių vaikystėje nekėlė, nes jų šeima buvo normali. “Vaikai turėjo tėvą, o aš vyrą, tačiau jis dažnai išgerdavo, o vieną gražią dieną išėjo pas jaunesnę. Per daug dėl to nesisielojau, nes vaikai jau buvo pilnamečiai ir patys bandė kurti savo gyvenimą. Ėmiausi visokių darbų: prekiavau kioske, buvau kosmetikos platintoja, pardavėja... Vėliau sušlubavo sveikata, patyriau inkstų operaciją. Kai pasveikau, prekiavau turguje. Dabar jau ketveri metai esu diplomuota kiemsargė”, - šypsosi pašnekovė.

Sudie, Paryžiau

Viktorija vertėsi visai neblogai ir svajojo nuvažiuoti į Italiją, pamatyti Romą ir Paryžių. Buvo skaičiusi apie šiuos gražiuosius miestus, tačiau jos svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Visai netikėtai susiklostė taip, kad jaunėlis Simonas atsivedė į namus Iloną ir pasakė, kad ji gyvens kartu. Tad vieną iš kambarių teko atiduoti jiedviem. Pora gyveno nesusituokusi ir susilaukė pirma vienos mergaitės, o po kelerių metų į pasaulį pasibeldė ir kita. Viktorija tikėjosi, kad sūnus ir jo moteris susituoks, pasiims paskolą ir įsigis nuosavą būstą, bet apsiriko. Dvi šeimininkės namuose sutarė nekaip.

Praėjus keliems mėnesiams po antrosios dukrelės gimimo, Iloną ištiko pogimdyminė depresija. Po ligoninės Ilona dar kokį pusmetį mergaites prižiūrėjo pati, bet ją vis dažniau traukė išlėkti iš namų. Viktorija dabar prisipažįsta, kad ji nesuvokė, jog marti ne šiaip kaprizinga.

Barniai namuose dažnėjo, o Simonas, neapsikęsdamas su tuo, jog mama nesutaria su mylimąja, ilgiau užtrukdavo su draugais ir grįždavo su kvapeliu. Dviejų šeimininkių nesutarimas pasiekė kulminaciją. Jaunoji moteris vėl atsidūrė psichiatrijos klinikoje, o mėnesį pasigydžiusi pas vyrą ir mergaites nebegrįžo. Simonas liko vienas, o Rūtą ir Rasą padėjo prižiūrėti jo mama.

Po pusmečio sūnus pareiškė, kad išvažiuoja dirbti į Angliją, o dukrelėms išlaikyti siųs pinigų. Kai užsidirbs daugiau, grįš į Vilnių ir čia ieškos mergaitėms kitos mamos. Atsitiko taip, kad Viktorija po pusmečio gavo gan solidžią perlaidą, po kelių mėnesių dar vieną. Paskui Simonas kelis kartus skambino prieš šventes, sveikino ir guodėsi, kad uždarbis sumažėjo ir nieko negali atsiųsti, o paskui ir visai prapuolė. Jau bemaž metai, kai iš jo nėra jokios žinios. “Gal susirado kitą moterį ir ten laimingai gyvena, nes žino, kad anūkėlių likimo valiai nepaliksiu”, - bando teisinti sūnų ir save raminti moteris, o jos akys išduoda, kad vis dėlto ji nepateisina tokio Simono poelgio ir baiminasi, kad nebūtų ko bloga nutikę. Galvoja, gal skelbti paiešką per policiją, bet vidinis balsas ją vis sustabdo.

“Mano svajonės nuvažiuoti į Romą ar Paryžių nuplaukė, nes dabar gyvenu vienu rūpesčiu - kad anūkėlės išaugtų sveikos ir doros”, - sako pašnekovė.

Apie mamą ir tėtį

Ko jau ko, o lėlių ir kitokių žaislų čia daug. Jie nėra tokie, kokius turi turtingų tėvų vaikai. Įdomesnių žaislų nuperka dėdė Andrius, jaunesnis Simono brolis. Jeigu ne jis, kartu gyvenantis ir padedantis išlaikyti butą, sumokėti nemenkus mokesčius už komunalines paslaugas, nupirkęs skalbimo mašiną bei kitus buičiai reikalingus daiktus, moteriai būtų tikrai sunku.

“Dėkui Dievui, nors Andrius turi darbo, negeria ir man labai padeda. Mergaitės jį kartais pavadina tėte. Pirmus sykius jis net pyktelėjo ir pasijuto nejaukiai, o dabar priprato. Taip ir žaidžiame mamą ir tėtį”, - šypsosi nepraradusi humoro moteris. Ji kiek išgyvena ir dėl Andriaus, kuriam 33 metai. Šiuo metu jis neturi merginos ir laiką leidžia prie kompiuterio ar su draugais. Bet jeigu jis sumanytų vesti ir kurti savo lizdelį, nebūtų kas padeda išlaikyti mergaites. Moteris gauna socialinę išmoką už laikinąją vaikų globą, dėl kurios jai teko gerokai pagadinti nervų. Mat panašiais atvejais, kai močiutės ar tetos kreipiasi dėl tokių išmokų, ilgokai tikrinamos gyvenimo sąlygos bei aplinkybės ir neretai siūloma atiduoti vaikus į valstybinius globos namus.

Viktorija veja mintį apie tokią perspektyvą. Pati išaugusi daugiavaikėje šeimoje, anksti netekusi tėvo, žino, jog nieko nėra brangiau už tikrų namų šilumą. “Todėl meldžiu Dievo, kad duotų man sveikatos ir kantrybės Rūtelę ir Raselę pastatyti ant kojų”. Pašnekovė baiminasi, kad mokykloje Rūtos vaikai neerzintų, nevadintų pamestinuke, nes vaikų darželyje yra visko buvę. Tik auklėtojos supratingos ir sudrausdavo skriaudėjus, o tėvų paliktiems vaikams, kurių buvo net penki, skirdavo daugiau dėmesio.

...Ant stalo garuoja ką tik iškepti blyneliai su šviežiomis braškėmis. Tačiau mažoji suskanta prašyti: “Mama, aš noriu tų saldainių, kuriuos atnešė teta”. Viktorija sudraudžia ir liepia pirmiau valgyti blynų. Tuomet vyresnioji skuba paaiškinti: “Čia ne mūsų mama, o močiutė. Mama jau danguje, o tėtis - Anglijoje”.

Jau bemaž penkeri metai, kai Rūtelė ir Raselė nemato mamos. O prieš metus Viktorija iš Ilonos artimųjų, gyvenančių kitame mieste, gavo žinią, kad narkomane tapusi anūkėlių motina mirė. Nuo mergaičių ji šios žinios nenuslėpė, nors jai teko sukurti kone pasaką apie tai, kaip jų tikroji mama iš dangaus mato, kaip jos elgiasi, ar geros ir pan. Tai pasakodama, Viktorija nubraukia ašarą ir sako: “Sunku suvokti, kas darosi mergaičių širdelėse. Kartais jos per daug išdykusios, vyresnioji kartais šaukia mamą per miegus, nes ją atsimena, kartais verkia ir prašo: “Tik tu mūsų nepalik”.

Gaila vaikų

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prevencijos skyriaus inspektorė, dirbanti su nepilnamečiais, Nomeda Cibarauskienė:

“Per pastaruosius penkerius metus tarp rizikos grupės vaikų išvykusių į užsienį tėvų vaikų nusikalstamumas nepadidėjo, bet nuo to mums nė kiek ne ramiau. Neturėdami šalia mamos ar tėčio, vaikai jaučiasi nesaugūs, juolab kad neretai jų seneliams patiems reikia psichologinės ir materialinės pagalbos. Su mažamečiais, žinoma, problemų mažiau, o 12-13 metų vaikai, išvykus tėvams, pasijunta suaugusiais. Jie jaučiasi laisvi ir nekontroliuojami, dažnai vietoj pamokų pasirenka pramogas, atsiranda įvairių pagundų, susijusių su alkoholiu ir narkomanija. Šis paaugliškas tarpsnis yra pagrindas žmogaus tolesniam gyvenimui. Ar ne didesnė žala bus vaikui padaryta, jeigu jis vietoj duonos su sviestu suvalgys pyragaitį, tačiau neturės su kuo pasidalyti savo paaugliškais rūpesčiais?

Pastebėta, kad dažniau išvažiuoja mamos, kurios vienos augina vaikus. Galima suprasti, kad joms yra sunkiau negu pilnoms šeimoms, tačiau ypač joms vertėtų gerai pagalvoti, nes būtent paties brangiausio žmogaus išvykimas vaikui yra didžiulė trauma, o jeigu tas išsiskyrimas dar ir užtrunka, vaikas ima galvoti, kad jį paliko galbūt dėl to, jog jis buvo negeras. Vaikai ir paaugliai apie atsakomybę paprastai negalvoja, kartais nusikalsta kerštaudami tėvams. Štai viena keturiolikmetė mergaitė nelankė mokyklos, buvo atžari ir neklusni, kaip vėliau paaiškėjo, būtent todėl, kad norėjo, jog apie tai būtų pranešta uždarbiauti išvykusiai jos mamai. Ir ji savo pasiekė, dabar rašo draugėms iš Airijos ir sako, kad yra laiminga.

Pridursiu, kad tėvai prieš išvykdami į užsienį, privalo apie tai pranešti vaikų globos tarnyboms ir nurodyti asmenis, kurie, reikalui esant, atstovaus vaiko interesams.
 
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus