Ko mes bijome lovoje? (N-18)

Pagal užsienio spaudą

Baimė, susijusi su seksualine funkcija, gali būti įvairi. Taigi, vyras gali bijoti dėl nepilnavertės erekcijos, kad nepatenkins moters, o vėliau ji šaipysis iš jo. Moteris dažniausiai bijo nepatikti vyrui dėl to, jog nepajus orgazmo, o vyras į tai labai skaudžiai sureaguos ir laikys save nevykėliu. Vyrai mano, jog jei lytinis aktas trunka trumpiau nei 20—40 minučių, tai jis beveik impotentas. Yra toks supratimas - jaunuoliška pseoduimpotencija. Berniukas, dar iki seksualumo išbandymo save taip išgąsdino, kad jo baimė pasireiškia po pirmo karto, kaip nebuvimas natūralių fiziologinių refleksų. Tai analogiška situacija, kaip ir mergaitės, kurios įteigia sau skausmo baimę, kuomet jau vien nuo prisilietimo joms ima skaudėti. Tai vadinama vaginizmu. Jis atsiranda nuo pirmųjų lytinių santykių. Ji neturi patirties, yra išsivysčiusi tik baimė. Paplitusi baimė tarp abiejų pusių yra baimė likti ja (juo) nepatenkintu. Tačiau moterys apie tai kalba daug atviriau, joms nereikia įrodinėti, kad jos bijo visai ne to, apie ką kalbama.

Seksualumas ir socialumas

Baimė atsirado mūsų civilizacijos pradžioje. Šiandien seksualinė funkcija tapo dar ir socialine. Mūsų kvėpavimui ir virškinimui visuomenė retai bando daryti įtaką. Draudimų ir sąlygų seksualinės funkcijos atlikimui yra kur kas daugiau. Mūsų intymus gyvenimas tiek socializuotas, kad negali būti be baimės. Ta baimė išdėstyta tarp dviejų polių. Iš vienos pusės yra visuomenės palaikomas vyro idealas, kaip seksualinis objektas: savimyla, stiprus lovoje, tuo pačiu mielas bei rūpestingas. Iš kitos — jeigu jis pasakys, kad per 30 metų, nuo 18, jis teturėjo vieną moterį ir tai jo žmona, į jį bus žiūrima su gailesčiu. Antrasis, buitinis vyro idealas: kuris į kairę ir į dešinę laisto savo spermą. Paprastam vyrui kyla dvi baimės: kad jis nepatenkins socialinio idealo. O moterį patenkinti socialiai priimtuose rėmuose — labai sudėtinga. Nuo šių dviejų reikalavimų sūsidūrimo, atsiranda baimė. Moteriai irgi tas pats: ji turi būti šalta kaip marmuras, rami, švelni, tačiau tuo pačiu metu aistringa lovoje. Kaip ji gali būti aistringa, jei ji tyli ir švelni? O jeigu ji aistringa, ji neturi laiko parodyti švelnumo iki suartėjimo. Manau, kad seksualinė baimė nesikeičia priklausomai nuo epochos, nors ji ir priklauso nuo visuomenės stereotipų. Tarybiniais laikais buvo baimė, kad į meilės reikalus įsikiš partijos komitetas. Dvigubi standartai — moraliniai apribojimai ir asmeninio beveik ekstremalaus elgesio būtinumas buvo visada. Netgi, jei ir viskas būtų leidžiama, baimės būtų dar daugiau. Kadangi, jei viskas leidžiama, tai viskas ir privaloma. Tai 60-ųjų metų seksualinė revoliucija.