• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Kraujomaiša: kodėl smerktina?  2 

Autorius: G. Navaitis, zurnalas.darnipora.lt
2009-10-06 08:00:00

Kraujomaiša: kodėl smerktina?
jupiterimages nuotr.

Dauguma pasaulio kultūrų vengia lytinių santykių su giminėmis. Tačiau tai būdinga ne vien skirtingoms žmonių kultūroms.

1938 metais JAV zoologai apgyvendino penkis šimtus beždžionių nedidelėje saloje. Jos buvo stebėtos tris dešimtmečius. Be viso kito, tirti ir poravimosi ypatumai. Paaiškėjo, jog tik 0,5 proc. visų susiporavimų buvo tarp motinų ir jų vaikų. Taigi ir gyvūnai nutuokia, jog nedera santykiauti su tais, kuriuos stebėjome nuo vaikystės.

Kas tas genetinis apdairumas?

Psichologinio atstumo suvokimas nesvetimas ir žmogui. Be to, jis yra veikiamas ir pasąmoninio genetinio apdairumo, nes jau pirmykštis žmogus galėjo pastebėti, kad iš tokių sąjungų dažnai gimsta ligoti vaikai. Kraujomaiša taip pat kėlė grėsmę šeimai, naikino jos pagrindus, nes skatino konkurenciją tarp motinos ir dukters. O namai, kuriuose vyravo įtarinėjimai, pavydas ir priešiškumas, negalėjo išlikti pavojų pilname pirmykščiame pasaulyje.

Kraujomaišos šeimų ypatumai

Šeimos, kuriose palaikomi kraujomaišos ryšiai, turi savo ypatumų. Jų tyrimai išaiškino skirtingose šalyse gyvenančių, skirtingo ekonominio ir kultūrinio statuso šių šeimų bendrus bruožus.

Dažniausiai tokios šeimos yra save izoliavusios nuo aplinkinių. Jose supainiotos pareigos ir teisės, neaišku, kas yra kas, kas kuo užsiima ir kaip reikia vienas į kitą kreiptis. Joms trūksta šeiminių tradicijų ir ritualų, šeima nelankoma giminių bei draugų, nėra šeimos švenčių, bendrų pietų, kiekvienas valgo tada, kada panori.

Jei tėvas turi darbą, kuriame yra priverstas būti „normalus", apie jį ar visuomenės reikalus namuose nekalbama. Jis, nors yra vadinamas tėvu ir vyru, mano, jog yra visa ko šeimininkas, o ir kitų šeimos narių suvokiamas kaip galintis nustatyti bei keisti elgesio taisykles, pagal savo užgaidas tvarkyti svetimą gyvenimą. Motina tokioje šeimoje bando rūpintis vaikais ir vyru, tačiau nesugeba pasirūpinti savimi, paskirstyti namų ruošos darbų kitiems šeimos nariams.

Šiose šeimose nekreipiama dėmesio į higieną. Tvarkingiau apsirengiama (bet ir tai ne visada) tik išeinant iš namų.

Išorinė netvarka atspindi jausmų, bendravimo netvarką. Todėl nesuvokiama, kad gali egzistuoti psichologiškai intymūs ryšiai, o lytiniai santykiai laikomi nereikšmingu bendru žaidimu.

Vaikai – daiktas žaidimams

Prancūzų psichologė Helen Eritrje rašo, jog lytiškai bendravę su vaikais tėvai pasižymi tapačiomis savybėmis. Jie gali būti aukšto intelekto, sugebantys spręsti sudėtingas problemas, tačiau jų emocionalumas iškreiptas. Jie visiškai nesugeba įsijausti į kitą, net įsivaizduoti kito jausmų, todėl mano, jog tiesiog žaidžia su sūnaus ar dukros kūnu, ir nesuvokia, kad šis „žaidimas" paliks ilgalaikį pėdsaką vaiko psichikoje. Jiems vaikas yra tarsi daiktas.

Vaikas kraujomaišos ryšyje

Šį požiūrį nevalingai perima įtrauktas į kraujomaišos ryšį vaikas. Jis turi į save žvelgti arba kaip į seksualinį žaisliuką, arba kaip į nukentėjusį nuo artimo žmogaus. Dažniausiai šie jausmai susipina. Tada jis, kaip ir Brigita R., vienu metu jaučiasi ir kaltas, nes patraukė tėvo seksualinį dėmesį, ir norintis atsakyti į jo jausmus, nes ir pats patyrė šiokį tokį seksualinį malonumą. Nori būti ištikimas jį seksualiai išnaudojančiam, slėpti bendrą kaltę, o drauge nekenčia pats savęs bei žmogaus, primetusio tokius santykius. Tokie išgyvenimai kliudo susiformuoti saugumo ir susitapatinimo su šeima, gimine jausmams, todėl ir suaugęs, tarsi jau pamiršęs kraujomaišos ryšius žmogus nesijaučia saugus, nežino, kam save priskirti. Jo jausmai, mintys nuolat pakrikusios. Jam sunku užmegzti nuoširdžius ryšius ir kurti visaverčius santykius.

Kai šeimoje tėvų ir vaikų vaidmenys tiksliai nustatyti, patvirtinti atitinkamu elgesiu, žodžiais ir gestais, tiek vaikas, tiek suaugusieji gyvena darniame pasaulyje, kuriame tėvas apkabindamas dukterį yra tik mylintis tėvas, o ne tokiu pat gestu, tokiais pat meiliais žodžiais siekiantis artumo vyriškis. Darniuose santykiuose vaikas įgyja priklausymo ir atsiskyrimo patirtį ir pasirengia tapti savarankiškas.
 
 

Gairės: Helen Eritrje

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
cbc
2009-11-28 08:41:56
nu straipsnis visiska nesamone :))
bumhumhum
2009-10-30 17:05:15
Ale ot naujieną pasakė. ELementari biologija, o ne dorovės visokios čia.