• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Scena vaizduotei, arba kaip kai kas įsivaizduoja rojų

2008-12-16 00:00:00

Scena vaizduotei, arba kaip kai kas įsivaizduoja rojų
"Gamma" nuotr.

Pornografija, net ir pati švelniausia, Lietuvoje griežtai draudžiama, už jos gaminimą ir platinimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Tačiau Europos kinotyros ir medijų studijų tinklo (NECS) narys Karolis KLIMKA abejoja, ar šie draudimai turi realios galios, nes esant šiuolikinėms technologijoms pornografijos sklaidos nesustabdys jokia cenzūra. Kitas klausimas, ar stabdyti iš viso reikia?..

- Kadaise pornografija buvo laikyta nuoga moteris, stovinti pievoje. Dabar - interpretacijų galybė. Įdomu, kur jums yra erotikos ir pornografijos riba?

- Teisingai, erotikos ir pornografijos riba yra paslanki, ir čia slypi visa triuko esmė. Dėl pornografijos apibrėžimo vyksta nuolatinė kova, įvairios visuomenės grupės, kartais ištisos klasės tartum kovoja tarpusavyje dėl šio apibrėžimo, būtent ši kova ir lemia, kas yra ir kas nėra pornografija. Šiaip esu atkreipęs dėmesį, kad žmonės įsivaizduoja, esą egzistuoja fiksuota riba tarp erotikos ir pornografijos, tačiau erotikos terminas dar labai naujas ir įmanomas kaip neigimas viso to, kas yra pornografija. Pavyzdžiui, aštuntajame dešimtmetyje, kai prasidėjo seksualinė emancipacija, laisvės judėjimai, demokratizacija, vyko labai intensyvi polemika dėl pornografijos apibrėžimo, buvo pateikta daug pavyzdžių jai atskirti. Jeigu neklystu, žurnalo "Hassler" leidėjas prieš du ar tris dešimtmečius apibrėžė, kad pornografiją ir erotiką galima atskirti pagal vaizduojamą vyro erekciją, tai yra erekcijos laipsnį, jis sakė, kad priimtinas laipsnis masinėje spaudoje yra 45 laipsniai.

Taigi šis pavyzdys iliustruoja, kokį absurdą galima pasiekti ieškant aiškaus kriterijaus, nes realiai tokio kriterijaus nėra ir viskas priklauso nuo bendros atmosferos visuomenėje. Šiais laikais daugelis apžvalgininkų konstatuoja, kad mes išgyvename visos visuomenės pornografizaciją, tai yra visa viešoji kultūra, žiniasklaida, menas tapo labai pornografiški, seksualumas yra kur kas atviresnis, leistinumo ribos išsitrynė, dabar viskas gerokai sunkiau apibrėžiama, ir kartkartėmis kylantys kryžiaus karai su pornografija yra beprasmiški. Kodėl? Pirma, pornografija laisvai prieinama internete, antra, žmonės tarpusavyje keičiasi pornografine informacija, vaizdais, ir šito negali pasiekti jokia cenzūra.

- Norite pasakyti, kad valdžios bandymai riboti pornografiją tėra vien akių dūmimas ar tuščias galios demonstravimas?

- Iš tiesų Lietuvoje šie draudimai gana griežti, pavyzdžiui, čia nėra pornografinių filmų klubų, nors visame pasaulyje jie jau seniai egzistuoja. Socialinė neteisybė taip pat akivaizdi, pavyzdžiui, gatvės prostitutes baudžia policija, jos patiria smurtą iš savo klientų, o elitinių prostitučių nepasiekia jokia kontrolė. Lygiai tas pats ir dėl pornografijos - dažniausiai tą valstybinį smurtą patiria masiškiausios jos formos, prieinamos paprastiems vartotojams, o kas darosi elitinėje aplinkoje, niekas nežino ir niekam tai nerūpi.

Šiaip klausimas dėl draudimo atviras įvairiausioms interpretacijoms, netgi galima teigti, kad tie, kurie riboja pornografiją, net nežino, kam jie tai daro. Vis dėlto vienas iš tokių tikslų būtų moralinis drausminimas, tai yra kad žmogus patirtų kad ir simbolinį pažeminimą. Kita galima ir daug apčiuopiamesnė funkcija - savo autoriteto ir valdžios įtvirtinamas bei pademonstravimas, būdas atlikti valdžios ritualus.

- Nepamirškite, kad pornografijoje esti ir smurto, ir mirties, ir iškrypimo elementų. Ar ramia širdimi ją galėtų išteisinti net visiškas "laisvamanis"?

- Bet kokia atvira prieiga sudaro galimybę siekti kraštutinumo, pavyzdžiui, per televiziją dažnai rodomos smurto, sekso scenos, dėl to kyla daug triukšmo, bet niekas nekelia klausimo, ar iš viso reikėtų uždrausti televiziją, dėl pornografijos taip nėra. Dėl viešosios moralės ir leistinumo ribų - kaip minėjau, tos leistinumo ribos skendi migloje, o leidžiantis į teisinius dalykus, šiuo metu Vakarų visuomenėje riba užbrėžta ties pedofilija ir mirties pornografija.

Šiaip gana įdomus pastarųjų dešimtmečių fenomenas yra tas, kad žmonės patys pradėjo kurti pornografiją. Nauja yra ir tai, kad į šitą procesą įsijungė ir moterys, pasižyminčios kitokia vaizduote, nors iki tol tai buvo grynai vyrų industrija, gaminanti produktus vyrams. Dar reikia nepamiršti tokio dalyko kaip estetika, kuri dažnai figūruoja
polemikose. Aišku, sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, bet dėl jo labai ginčijamasi, ir tuos ginčus sukelia klasiniai skirtumai, - tarkim, kas patinka paprastiems darbininkams ar žmonėms, neturintiems aukštojo išsilavinimo, tas gali būti šlykštu aukštąjį išsilavinimą turintiems žmonėms.

- Jeigu jau prabilome apie fantaziją, tai išties pornografijos vaizdai gerokai neatitinka realybės. Jie kelia pavojų nuklysti į paieškas to, kas nepasiekiama, ir ilgainiui nusivilti ne tik kitais, bet ir savimi, net išsiugdyti kokių nors kompleksų...

- Kitados buvo madinga įrodinėti tiesioginį žalingą pornografijos poveikį, bet šiuo metu tarp mokslininkų tokio koncensuso nėra. Jau XVI amžiuje daugelis filosofų ir teologų atkreipė dėmesį, kad vaizdą ir tekstą mes suvokiame ne tiesiogiai, o interpretuodami, todėl apie jokį tiesioginį pornografijos poveikį negali būti nė šnekos.

O dėl vaizduotės, tai galima kelti klausimą, ar žmonės pornografijoje ieško realybės atspindėjimo, ar tai yra jų susikurta pasaka. Sakyčiau, kad antrasis variantas, nes manau, jog žmonėms pornografija reikalinga tik kaip scena vaizduotei, ne veltui kai kurie autoriai pornografijos estetiką lygina su rojaus įvaizdžiu. Kita vertus, gana anksti buvo suvokta, kad vaizdinė erotika galinti įstumti į nuodėmę, išvesti iš doros kelio, šia prasme pornografija atrodo pavojinga ne tiek fizine prasme, kiek politine, nes ji manipuliuoja žmogaus galiomis įsivaizduoti tai, kas galėtų būti, kurti realaus pasaulio alternatyvas.

- Kas drįs paneigti, kad pornografija skatina kūniškas mintis, tolindama nuo dvasinių dalykų. Juk akivaizdu, kad šiais laikais jauni žmonės mažiau skaito knygų ir panašiai.

- Knygų ir vaizdo kultūrų priešinimas neaktualus, - šiuo metu pripažįstama, kad jau reikėtų kalbėti apie naują raštingumą, kur rašto kultūra - tik viena iš naujo raštingumo elementų, todėl negalima sakyti, kad vyksta dvasinė degradacija. Be abejo, žmonės skaito mažiau knygų, tai įrodyta moksliniais tyrimais, bet jie skaito vaizdus, žiniasklaidą, naudojasi komunikacinėmis technologijomis.

O dėl kūno pirmumo dvasios atžvilgiu, seksualumas niekada nebuvo pasitraukęs į antrą planą. Kita vertus, šiais laikais pasikeitė pati sekso samprata. Anksčiau jis buvo suvokiamas kaip vienas iš žmonių santykių aspektų, kurio tikslas - sąjungos sudarymas. Šiuo metu seksas suvokiamas ir kaip poilsis, ir kaip asmeninio tobulinimo bei saviraiškos priemonė, tai yra per seksualinius santykius žmogus atsiskleidžia sau ir kitam. Seksas tapo autoerotiškas, net narciziškas, žmonės pradėjo labiau rūpintis savo išvaizda ir panašiai.

- Vis dėlto pats esu senamadiškas žmogus, todėl noriu paklausti, ar, kalbant apie partnerius, pornografijos žiūrėjimas, žadinantis geismą, nėra savaiminė neištikimybė antrajai pusei, ypač jei tai daroma vienumoje?

- Reikia pasakyti, kad pornografija daugiausia domisi vyrai, ir nors besidominčių moterų vis daugėja, jų kol kas dar labai mažai. Kodėl taip yra? Viena iš teorijų teigia, kad evoliucijos požiūriu vyras visada buvo labiau orientuotas į vizualinius signalus, todėl jis ir yra jautresnis pornografijai. O ar jos žiūrėjimas - jau neištikimybė, priklauso nuo kiekvieno asmeninių įsitikinimų.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus