• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Kai negerai – pagyvenk atskirai!

Autorius: Eglė Zubkauskaitė, ieva.lt
2009-06-25 13:00:00

Kai negerai – pagyvenk atskirai!
Jupiterimages nuotr.

Vedybinio arba šiaip draugybinio gyvenimo savitumai pasireiškia įvairiausiai. Tai gerai, tai blogai. Viską galima būtų pavadinti gyvenimo dviese peripetijomis.

Nes jos mus mėto ir vėto, permesdamos kaip patyręs imtynininkas – tai per kairį, tai per dešinį petį. Paguldydamos mus ant menčių. Ir ne ant vienos, o ant abiejų.

Kadangi nedaugelis iš mūsų gali būti patyrusiu imtynininku – tiek kūniškai, tiek dvasiškai – lengviausias būdas išvengti smūgio – pabėgti. Kaip jau ten ir kokiu greičiu gausis – ar skubriu ėjimu kurs keistai žiūrisi, ar ilgų distancijų bėgiko, ar sprinterio tempais. Taip daugelis ir daro. Kai tik krizės ateina. Jausmų ir santykių.

Krizių lankymo(si) grafikas

O jos, tos krizės, kaip laivai vaiduokliai. Iš Bermudų trikampio padūmavusių tolių išnyra arba kas septintuosius, arba kas devintuosius bendro gyvenimo metus. Bent jau taip visi santykių ekspertai ir tyrinėtojai deklaruoja. Mes tas deklaracijas sau prisitaikome. Jeigu neįsiterpiame nei į septintuosius, nei į devintuosius santuokos metus – greitai surandame pasiteisinimą. Metais anksčiau ar vėliau – koks skirtumas. Dabar gi visai kiti tempai. Ir krizės tempiasi, mūsų nervus tampydamos – ilgiau tęsiasi ir dažniau mus aplanko.

Dėl to visai nestebina vaizdelis, kai bendradarbis, ilgą laiką atvykdavęs į darbą idealiai išlygintais marškiniais ir tokiu kelnių kantu, kuriuo galėtum dailiomis riekelėmis supjaustyti kumpį, staiga pasirodo visas suglamžytas, šiek tiek apšepęs, o akyse jam šviečia lyg ir kryžiai, lyg ir krizės...Viskas aišku – jis nutarė pagyventi ATSKIRAI. Arba jo žmona. Vienas iš dviejų. Kuris atskirai pagyventi nutarė – neaišku, bet išryškėja faktas, kuris iš dviejų iki šiol tuos marškinius ir kelnių kantą lygindavo...

Iš toliau geriau matosi

Tik ar tai sprendimas – kai blogai pagyvent atskirai? Juk iki to blogai ėjote ilgą kelią. Gal net tuos nelemtuosius septynerius ar devynerius metus. Ir ne link vienas kito. O tolyn vienas nuo kito. Dėl to ir tas „blogai“ iš mažulytėmis  kursyvu parašytomis raidelėmis, susiliejančiomis horizonte į vienos dienos darganotą dangų, pavirto į gremėzdiško dydžio raidėmis riogsantį BLOGAI. Tiesiai panosėj. Taip, kad net kraštelį horizonto pamatyti nebėra galimybių.

Vis tik, kaip rodo praktika ir retrospektyvos dėsniai – atsitraukus šiek tiek toliau, tas horizontas ima ir pasimato.  Svarbu nesusigundyti svajingai paslaptingais toliais, kuriuose dar nesi buvęs...

Kaip sako psichologas Ginas Dabašinskas, gyvenimas atskirai iškilus šeimyninei krizei – galėtų būti vienas iš problemos sprendimo būdų. Turint galvoje, kad šiuolaikinėje visuomenėje dviejų žmonių ryšiai dažnai neformalizuojami, yra įprasta manyti, kad pradedant bendrą gyvenimą pravartu pažinti partnerį, o taip pat – save patį.

Jau susituokusių, santykius apiforminusių partnerių atitolimas netraktuojamas kaip galutinio išsiskyrimo ženklas. Visuomenė toleruoja tokį problemos sprendimo būdą, todėl kartais tai padeda sureguliuoti santykius.

Tačiau viskas priklauso nuo individualių vieno ar kito žmogaus savybių. Vieniems toks nutolimas reiškia išsiskyrimo pradžią, o ne naujo susitikimo galimybę. Kitiems gi atitolti – tai geriau įžiūrėti savo partnerio privalumus. Galbūt pailsėti nuo rūpesčių, įvertinti nesutarimų priežastis. Tačiau bet kuriuo atveju atitolimas neišsprendžia problemos.Ir anksčiau ar vėliau teks išsiaiškinti, susivokti savo jausmuose tiesiogiai bendraujant su partneriu.

Žvelk giliau

Tenka priminti, kad gyvenime retai yra tik juoda ir balta. Visi sprendimai turi savo kainą, ir dažniausiai tikroji kaina nėra lengvai įžvelgiama. Gyvenime esame kviečiami spręsti sudėtingiausias problemas. Taip, mes skirtingi. Vieni beveik nemato jokių problemų ir laimingai gyvena ten, kur riebesnis kąsnis ir minkštesnis guolis. Kiti supranta giliau ir iš savęs bei gyvenimo reikalauja daugiau. Didžiausia klaida – mėginti apgaudinėti save ir bėgti nuo problemų bei savęs.

Tėvas Jose Manglano, kunigas iš Ispanijos, neseniai išleido knygą „Meilė ir kitos kvailystės: praktinis vadovas, kaip neprarasti savo mylimojo“ („El Amor y Otras Idioteces: Gu?a Pr?ctica Para No Perder a Quien T? Quieres“), kurioje kalba apie sąsajas tarp santuokos ir celibato. Jis atskleidžia, kas yra tikroji meilė ir kaip ji gali tapti amžina: „Manau, kad mūsų kultūroje yra įsigalėjęs prietaringas požiūris į santuoką. Čia matomi santuokos pradžios ir pabaigos taškai, tačiau lengvai prarandamas bendras viso jos kelio vaizdas, nepastebimi žingsniai, kurie sudaro visą jos trajektoriją. Kai kuriuos žingsnius lydi malonumas ir sėkmė. Kiti – ištirpę palaimoje, kartais – trykštantys juoku, o kartais – gniaužiantys kvapą.

Mylėti reiškia sudaryti nuostabią sąjungą, kuri turi savo kainą. Tai – išėjimas (egzodas), kuris iš eroso nuveda į agapę.

Tačiau iš tiesų meilė yra reikli santykyje su kitu. Tai nereiškia, kad ji priverčia „verkti“ dėl kito kaprizų. „Verkiama“ todėl, kad meilė reikalauja asmeninio augimo. Tai nereiškia, kad mano meilė kitam turi sukelti sunkumų. Meilė – tai neatsiribojimas nuo iškylančių sunkumų ir reali pagalba tam, kuris jos yra reikalingas.“

Viską apibendrinus – per kančias – į žvaigždes. Jeigu kalbėtume lietuviškai. Jeigu lotyniškai – PER ASPERA AD ASTRA. O astrų puokštė kelią į žvaigždes ar atgal namo gerokai sutrumpintų... Ypač – ne sezono metu.
 

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus