Kaip atskirti bruknę nuo meškauogės?

Kiek ankščiau, rugpjūtis lietuviams reiškė ne tik grybavimo ir mėlyniavimo, bet ir bruknių rinkimo sezoną. Šias uogas ankščiau buvo draudžiama rinkti iki pirmojo rugpjūčio šeštadienio. Nebegaliojant šiems apribojimams, bruknėmis jau prekiaujama turguose, o kai kurie ir patys skuba jų prisirinkti. Miško gėrybių rinkimo patirties turintys žmonės bruknes nuo į jas labai panašių meškauogių lengvai atskirtų, bet pradedantiesiems tai padaryti sudėtingiau.

Kaip atskirti?

Nors iš pirmo žvilgsnio bruknės ir meškauogės panašios, visgi tai skirtingi augalai. Bruknės – visiems gerai žinomos uogos, iš kurių verdamos gardžios ir sveikatą stiprinančios uogienės. Tuo tarpu meškauogės nors ir valgomos, bet prastoko skonio ir jos paprastai nerenkamos.

Botanikė Živilė Lazdauskaitė GRYNAS.lt pasakojo, kad geriausias būdas atskirti uogas – tiesiog jų paragauti: „Jeigu uogos sultingos – tai bruknės, jeigu burnoje jaučiate tarsi miltų skonį, tuomet ragaujate meškauoges. Jos nenuodingos, tik prastoko skonio, mažai vertinamos. Paragavę iš karto atskirsite ir suprasite apie ką šneku“.

Atskirti panašius uogų krūmus galima ir iš jų formos. Meškauogių krūmokšniai aukšti (iki 60 cm), bruknių – iki 25, bet dažniausiai būna dar žemesni. Skiriasi ir jų lapai. „Bruknių lapai labai primena mėlynių lapus. Šie per vidurį platesni, o meškauogių primena kiaušinio formą. Taip pat po bruknių lapeliais būna maži taškeliai, kurių nerasite po meškauogių lapais“, - sako Ž. Lazdauskaitė.

Anot botanikės, pirmą kartą uogaujant gali iškilti keblumų. Jeigu žmogus mažai buvęs gamtoje, bet nori su ja susipažinti, tuomet geriausias mokytojas yra patirtis. Reikia drąsiai eiti į mišką, ieškoti ir eksperimentuoti. Svarbiausia tik žinoti nuodingus augalus, uogas ir grybus. Jų Lietuvoje nėra daug ir jie labai išsiskiria savo išvaizda. Juos atpažinti gali padėti bet kokia knyga ar enciklopedija.

Bruknė

Bruknė (Vaccinium vitis-idaea) – erikinių šeimos (Ericaceae) augalas. Tai daugiametis visžalis augalas su požeminiais, šliaužiančiais ūgliais, kurie turi žvynelius. Bruknės krūmokšnis užauga iki 7-25 cm. Lapai visžaliai, odiški, lygiakraščiai. Lapų viršutinė pusė tamsiai žalia, blizganti, o apatinė – blyškiai žalia. Žiedai sukrauti kekėse, truputį kvepia.

Paprastai žydi gegužės – birželio mėn, bet dažnai vasaros pabaigoje uogos žiedais pasidabina antrąsyk.  Uogos būna iš pradžių baltos, vėliau ryškiai raudonos, blizgančios, daugiasėklės. Viršuje yra taurelės liekana. Nokstant uogoms rūgščių mažėja, o cukraus daugėja.

Svarbiausia yra nepadauginti. Su vaistiniais augalais, kaip ir su visais vaistais, reikia elgtis atsargiai. Visuomet pravartu pasitarti su gydytoju, o įvairias žolelių arbatas nepatariama gerti daugiau negu savaitę. Pageri kelias dienas, pasigydai gamtos dovanomis ir darai mėnesio pertrauką.

Bruknės auga sausuose pušynuose, aukštapelkių ir tarpinio tipo pelkių pakraščiuose. Vaisiai – sultingos, raudonos uogos – subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais.

Uogose yra natūralaus cukraus, pektinų, rauginių medžiagų, organinių rūgščių (citrinos ir obuolių). Itin gausu vitaminų C, P, B grupės, karotino, mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio).

„Bruknės nuo seno vartojamos medicinoje. Dažniausiai jos naudojamos kaip antiseptinių savybių turintis vaistinis augalas, puikiai malšina įvairius skausmus, ypač pilvo“, - pasakojo botanikė Ž. Lazdauskaitė. Anot jos, žmonės labiausiai vertina bruknių uogienes, bet vyresni žmonės nepamiršdavo prisirinkti ir bruknių lapų. Juos geriausia rinkti anksti pavasarį arba jau uogoms prisirpus. Lapelius reiktų išdžiovinti, bet ne ant tiesioginių saulės spindulių. Po to paprasčiausiai plikyti vandeniu ir gerti kaip arbatą.

Meškauogė

Pasaulyje žinoma apie 60 meškauogių rūšių, bet Lietuvoje sutinkama tik miltinė meškauogė (Arctostaphylos uva-ursi) – kaip ir bruknė, erikinių (Ericaceae) šeimos visžalių augalų rūšis. Augalas prigludęs prie žemės, aukštesnis už bruknę - 60 cm aukščio, su toli palei žemę besidriekiančiomis šakomis ir smulkiais storais odiškais lapais. Žiedai balti, nusvirę, sukrauti svyrančiose kekėse. Vainikėlis rausvas.

Augalas žydi gegužės – birželio mėn. Vaisius – rutuliška, miltinga, skaisčiai raudona uoga.

Auga sausuose pušynuose, sutvirtina smėlio paviršių. Dažnai pietryčių Lietuvoje, vakarinėje šalies dalyje apyretė, kitur visai neauga.

Meškauogė – vaistinis augalas. Turi arbutino; gydomos inkstų ligos, šlapimo pūslė, šlapimo takai.

„Kaip ir bruknė, meškauogė nuo seno buvo žinoma mūsų senoliams. Nors ir dabar ji gausiai naudojama medicinoje, visgi jų lapus renkančių žmonių sumažėjo. Kad augalas kadaise buvo svarbus, rodo ir išlikę sinonimai: arkliauogė, ankšlaputė, kalnauogė, lokžolė (lokio žolė), meškos ausys, miltininkė ir t.t. Žmonės visada stengėsi augalams, kurie jiems svarbūs suteikti išskirtinius vardus, o į nereikalingas numodavo ranka ir nekreipdavo dėmesio“, - pasakojo Ž. Lazdauskaitė. Anot botanikės, jų lapelius galima rinkti panašiai kaip ir bruknių – anksti pavasarį arba antroje vasaros pusėje, rudenio pradžioje. Išdžiovinti lapeliai naudojami kaip arbata.

„Svarbiausia yra nepadauginti. Su vaistiniais augalais, kaip ir su visais vaistais, reikia elgtis atsargiai. Visuomet pravartu pasitarti su gydytoju, o įvairias žolelių arbatas nepatariama gerti daugiau negu savaitę. Meškauogių atveju – nedaugiau 4 dienų. Pageri kelias dienas, pasigydai gamtos dovanomis ir darai mėnesio pertrauką. Po jos vėl galima trumpam pavartoti. Svarbiausia yra neužsiciklinti ant vieno vaisto“, - įspėja Ž. Lazdauskaitė.

Moteris pasakojo, kad meškauogių uogos Lietuvoje nevalgomos, bet ne dėl to, kad būtų nuodingos, o dėl to, kad paprasčiausiai yra neskanios. „Daug skaniau yra bruknės ir prisirpsta jos tokiu pat metu, tad žmonės jas mieliau ir renka“, - sako Ž. Lazdauskaitė. Tiesa, ji yra skaičiusi, kad šiaurėje gyvenančios suomių, lapių ir karelų tautos ankščiau šias uogas džiovindavo ir jas maldavo į miltus. Vėliau juos naudodavo kitų patiekalų sudėtyje: „Žinoma, jie tai darė ne iš gero gyvenimo, o iš būtinybės. Dabar galima gauti daug geresnių miltų. Siūlyčiau geriau ir apsiriboti meškauogių lapais, o vaisius palikti gyvūnams“.

Kaip rinkti?

Išsiruošę su pintine į mišką, nepamirškite ir svarbiausių miško gėrybių rinkėjų taisyklių:

- renkant uogas, draudžiama rauti, laužyti ar kitaip niokoti augalus, naudoti uogienojus žalojančius įrankius;

- renkant medžių ir krūmų uogas bei vaisius (įskaitant sėklas), draudžiama pjaustyti, kapoti, laužyti ar kitaip žaloti šių medžių ar krūmų šakas ir kamienus;

- meškauogės ūglius leidžiama pjauti paliekant ne mažesnę kaip 0,5 m diametro centrinę pleiskės dalį;

- renkant žolę, lapus, žiedynus, privaloma palikti ne mažiau kaip 1/2 nepažeistų augalų paruošų sklype;

- renkant daugiamečių žolinių augalų bei puskrūmių žolę, lapus, žiedynus, sėklas, draudžiama rauti su šaknimis;

- paprasčiausiai mėgaukitės buvimu gamtoje ir gamtos gėrybes rinkite atsargiai, nenaudodami jokių įrankių. Ir pačiam bus maloniau ir gamta nuo to nenukentės.




​​​