• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Žaliaakės slapukės

Autorius: Respublika
2010-07-13 17:00:00

Žaliaakės slapukės
Jupiterimages.com nuotr.

Tikriausiai joks kitas naminis gyvūnas nėra apgaubtas tokios paslapties, apie jį nėra tiek patarlių ir prietarų, kaip katės. Vieni jas vadina velnio padarais, atnešančiais nelaimes, kiti žavisi neįprastais ir nepaaiškinamais kačių sugebėjimais.

Amžinybės simbolis

Pirmieji kačių atvaizdai rasti Egipte. Atvaizdų amžius siekia 1800 m. pr. Kr., o seniausi kačių kapai rasti ten pat, datuojami 1500 m. pr. Kr. Įdomu, kad iššifravus senovės egiptiečių hieroglifus, paaiškėjo, jog šie žodį “katė” tardavo kaip “mau” arba “miu”. Katės senovės Egipte buvo labai saugomos ir garbinamos (jų dar buvo nedaug), pasikėsinę į šio keturkojo gyvybę, patys buvo baudžiami mirtimi.

Egiptiečiai turėjo net kačių deivę - Bast, kurią vaizduodavo kaip moterį katės galva. Ji simbolizavo džiaugsmą, linksmybes ir muziką. Buvo ir dievas katinas - juo neretai vaizduodavo saulės dievą Ra, o ant kapviečių išraižytose maldose Ra buvo vadinamas Didžiuoju katinu.

Itin garbintos katės, kurių kailiukas buvo trijų spalvų arba akys - skirtingų spalvų. Žyniai jas vadino amžinybės simboliu, nes katės dažnai miega taip susisukusios į kamuoliuką, jog liečiasi galva ir uodega.

Net senovės graikų istorikas Herodotas stebėjosi tokiu kačių populiarumu Egipte ir spėliojo, jog jas garbina kaip grūdų derliaus saugotojas nuo graužikų. Egipto kačių kulto “sostine” buvo Bubasčio miestas: pastipusias kates čia balzamuodavo ir laidodavo greta Bast šventyklos.

Velnio padarai

Graikai manė, kad Diana dažnai pasirodo žmonėms katės pavidalu. Senovės Romoje katės buvo laikomos meilės laisvei ir savarankiškumui simboliu, ji vaizduota lydinti laisvės deivę Libertas. Todėl katė nebuvo pats mėgstamiausias romėnų valdovų ir tironų naminis gyvūnas. Jie labiau mėgo laikyti naminius liūtus, simbolizuojančius jų valdžią. Tačiau katės ženklą mielai iškeldavo tie, kas kovodavo dėl laisvės - todėl neatsitiktinai ji buvo pavaizduota Spartako vadovaujamų sukilusių vergų vėliavose.

Senovės Skandinavijos legendose pasakojama, kad Frėja, šviesiaplaukė ir mėlynakė meilės bei vaisingumo dievė, keliaudavo vežimu, kurį tempė katės. Keltų gentys garbino deivę Ceridven, kuriai, anot legendų, patarnavo būrys baltų kačių, o japonams katė buvo taikaus poilsio ir ramybės simbolis.

Krikščionių bažnyčia iš pradžių kates vadino blogio sėkla, velnišku padaru, nes jos sugebėjo puikiai matyti tamsoje, o tai, dvasininkų manymu, buvo neabejotinai šėtoniškas gabumas. Tie, kas laikė namuose daug kačių, galėjo būti atskirti nuo Bažnyčios. Tiesa, ryšiais su velniškom jėgom viduramžių inkvizitoriai įtarinėjo ne tik kates, bet ir rupūžes, žiurkes, peles, šunis, bet katės laikytos pačiomis nuožmiausiomis šėtono šalininkėmis...

Tačiau buvo ir išimčių - katės, kurių kaktose galėdavai įžvelgti šviesią raidės “M” formos dėmę, laikytos tinkamomis doram krikščioniui. Jas dar vadino Madonos katėmis. Kodėl? Nes, anot legendos, mergelė Marija Nazarete kaip tik turėjo tokią katę. Šios palikuonės atminimui gavo tokį ženklą.

Tik kiek vėliau Bažnyčios požiūris sušvelnėjo ir maždaug VI a. popiežius leido jas laikyti vienuolynuose.

Musulmonai, priešingai, iš arabų perėmė didelę pagarbą katei. Net pranašas Mahometas, pasakojama, mėgo kates ir nurodė savo sekėjams, jog “katės nėra nešvarios ir netrukdo maldos.” Mahometas turėjo ir mėgstamą katę vardu Muesa.

Beje, arabų kalboje yra net 19 skirtingų žodžių, kurie yra žodžio “katė” sinonimai. Daugiau sinonimų turi tik liūtas - 21.

Juodieji gydytojai

Tarp kačių mėgėjų visiškai juodo kailio katės laikomos didele retenybe. Manoma, kad jas į Europą iš senovės Egipto (kur jos buvo šventyklų gyvūnai) atplukdė finikiečiai. Senovėje juodos katės buvo populiariausios, nes dėl juodo kailio galėjo itin efektyviai gaudyti graužikus.

Deja, viduramžiais blizgantis juodas kailis, tamsoje švytinčios akys tapo šėtoniškų jėgų požymiu ir ne vienas gyvūnėlis buvo žiauriai nukankintas.

Taigi šitaip Europoje buvo beveik išnaikintos visiškai juodos katės, išliko tik mišrūnės, turėjusios daugiau ar mažiau baltų dėmelių. XVII a., kai persekiojimai aprimo, juodoms katėms ėmė grėsti naujas pavojus: pradėjo plisti prietarai, kad tokių kačių organai yra idealus vaistas nuo daugelio ligų.

Tikėta, kad juodos katės uodega, užkasta po namo slenksčiu, saugo visus namų gyventojus nuo ligų ir nelaimių. O Eduardas Topselis 1658 m. rašė, kad tepalu, pagamintu iš juodos katės galvos, galima išgydyti aklumą.

Manyta, kad trys lašai katės kraujo puikiai naikina karpas, o jei ligonį išmaudysi vandenyje, kuriame prieš tai maudei katę, ši perims ligonio ligą ir išneš ją iš namų.

Būtent iš tų laikų, tamsiųjų viduramžių, Europoje išliko prietaras, kad kelią perbėgusi juoda katė - greitos nelaimės ženklas. Beje, Rytuose, priešingai, manoma, kad juodos katės savo prisilietimais gydo ligas ir padeda žvejams.

Daugelis šiuolaikinių bioenergetikų rekomenduoja namie laikyti kates. Jos ypač padeda turintiesiems aukštą kraujospūdį, jos sugeria iš jų neigiamos energijos perteklių. Katės mėgsta miegoti susiraičiusios šeimininkui ant kelių ar krūtinės, o 10-15 minučių tokio katės miego yra puikus vaistas nuo galvos skausmo ar nuovargio.

Sėkmė laivui

Rusijoje tikima, jog katės saugo būstą nuo vagių, o jei katė nusičiaudėjo netoli nuotakos jos vestuvių dieną, tai santuoka bus laiminga. Senovėje jūreiviai tikėjo, kad laive apsigyvenusi juoda katė atneša sėkmę.

Ją išvaryti reiškė prišaukti nelaimes. Ypač laimės kūdikiais vadinti laivai, kuriuose gyveno absoliučiai juoda katė. Keista, bet plaukiant jūra laive vengta ištarti žodį “katė” - manyta, kad tuomet neišvengsi bėdų. Jei laivas skęsdavo, jūreiviai iš paskutiniųjų stengėsi išgelbėti savo augintinę, tikėdami, kad šioji, savo ruožtu, padės ir jiems išsilaikyti virš bangų.

1890 m. Indijos vandenyje sudužus laivui, į nedidelę Fradžoso salą išplaukė jūreiviai, kurie turėjo ir kelias kates. Jūreiviai pagalbos nesulaukė ir išmirė, o katės ne tik išgyveno, bet ir sparčiai paplito: dabar jų saloje net keletas tūkstančių.

Nieko nebestebina ir kačių sugebėjimas jausti pavojų. Sicilijoje, Vezuvijaus ugnikalnio apylinkėse, nėra šeimos, kurioje negyventų katė. Per daugelį amžių žmonės įprato pasitikėti šiais gyvūnais, kurie neklysdami savo elgesiu parodydavo, jei kartais ugnikalnis sumanydavo prabusti.

Gajus kaip katė

Kates supa daugybė paslapčių - mokslininkai iki šiol taip ir neišsiaiškino, kaip jos išgauna savo meilų murkimą. Šiuolaikiniai smegenų tyrimai atskleidė įdomią jų savybę - paaiškėjo, kad smegenų regos centrai reaguoja ir į garsą, taigi katė, tikrąja šio žodžio prasme, sugeba klausytis akimis.

Vienas fenomenaliausių kačių sugebėjimų - nukeliauti nepaprastai ilgus atstumus ir surasti savo šeimininkus. Yra aprašytas atvejis, kai per Pirmąjį pasaulinį karą katė, buvusi Londone, kažkokiu būdu įveikė La Manšo sąsiaurį ir fronte surado savo šeimininką.

Vienas Niujorko veterinarų persikėlė gyventi į Kaliforniją, tačiau savo katiną nusprendė palikti. Dideliam jo nustebimui po 5 mėnesių tas pats katinas pasirodė prie veterinaro naujųjų namų durų, ramiausiai įėjo vidun ir, susirangęs savo mėgstamame krėsle, užmigo. Kaliforniją nuo Niujorko skiria 3500 kilometrų.

Japonijoje aprašytas atvejis, kai katinas, įveikęs kelis šimtus kilometrų, grįžo pas savo senuosius šeimininkus. Tiesa, jo kelionė truko apie metus. Katinas per tą laiką sublogo beveik kilogramu.

Panašių atvejų aprašyta daugybė. Katės taip pat garsėja ir savo sugebėjimu išgyventi: sugeba nukristi iš itin aukštai ir nesusižaloti. Rekordas, matyt, čia priklauso vienam katinui iš Kanados Toronto miesto. Šis šoko žemyn iš šešioliktojo namo aukšto ir krisdamas žemyn 160 kilometrų per valandą greičiu sugebėjo atsipirkti tik dviejų letenų lūžiais.
 
Asmeniškai TAU dietologo sudarytas valgiaraštis
​​​


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus