• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Pavasarinė revoliucija lėkštėje

Autorius: Santa Marija
2010-04-15 10:00:00

Pavasarinė revoliucija lėkštėje
Santa Marija

Keturi metų  laikai turi didelę reikšmę  sudarant restorano ar šeimos meniu,  – gamta ir natūralūs  žmogaus poreikiai nuo seno diktuoja mūsų racioną. Pavasario valgiai – virtuvės šefų šventė, nes  į patiekalus dedamos pačios jauniausios, šviežiausios daržovės, žalumynai ir prieskoniai.

Žieminę nostalgiją po truputį keičia pavasarinė energija, kuri pažadina kurti bei eksperimentuoti virtuvėje. Ieškome naujų receptų, bandome gaminti tai, ko anksčiau nebandę ir itin džiūgaujame,  jei pavyksta. Dažnai net nepastebime, bet žmonių elgsenos specialistai teigia, jog pavasarį mes elgiamės iracionaliau, pagauti idėjos ar įkvėpimo. Be to, gamta ruošiasi išauginti vis daugiau ir daugiau šviežių daržovių, o esant pasirinkimui kurti dar smagiau. 

„Žiemiški“ patiekalai atgims pavasariui pagardinus juos vienu kitu žiupsneliu kvapniųjų prieskoninių žolelių. „Aromatinės medžiagos atskirose prieskoninėse žolelėse, taip pat prieskoniai žymiai pagerina patiekalo įsisavinimą ir po valgio nebūna sunkumo jausmo“ , – sako Dainė Žalaitė, „Santa Maria“ atstovybės Lietuvoje marketingo vadovė.

Stabtelkime ties trimis pavasarinių patiekalų pagardais: kmynais, peletrūnu ir aitriąja paprika:

Kmynai – kepėjų prieskonis

Kmynai buvo vertinami dar Graikijoje ir Romoje, gerai žinomi Viduramžiais; jų dėjo į duoną, pieną, sriubą. Nuo senų laikų kmynai buvo vieni pagrindinių kepėjų prieskonių.  Kmynai vartojami likerio, degtinės gamyboje, duonos kepimo  pramonėje, sūrių, alaus ir gaiviųjų gėrimų gamyboje, kulinarijoje, gaminant pirmuosius ir antruosius patiekalus (ypač iš bulvių, kopūstų, varškės), rauginant ir sūdant daržoves. Kmynais aromatizuoja žuvį, riebius avienos ir kiaulienos patiekalus.

Peletrūnas: drakono žolė ar gyvatžolė?

Peletrūnas į  Europą atkeliavo iš Rusijos. Su kryžiuočiais peletrūnas atkeliavo į Viduržemio pajūrio kraštus. Vokiškai kalbančiuose kraštuose jis buvo vadinamas „Schlangenkraut“ (gyvatžole), o prancūzai jį pavadino „herbe de dragon“ (drakono žole), nes buvo manoma, kad peletrūnas gydo nuo gyvatės įkandimo. Vokiškojo peletrūno sudėtyje ypač gausu eterinių aliejų, raugintų ir karčiųjų medžiagų. Dažniausiai naudojamas paprastasis (prancūziškas) peletrūnas, yra ir kita rūšis – rusiškas peletrūnas, kuris neturi tokio stipraus skonio ir aromato kaip jo prancūziškasis giminaitis. Peletrūnas ypatingai gerai dera su žuvimi, jūros gėrybėmis, vištienos bei kiaušinių patiekalais. Peletrūnas taip pat naudojamas Bearnaise padažui gardinti.

2 psl.
Puslapis 1 iš 2Kitas
Asmeniškai TAU dietologo sudarytas valgiaraštis
​​​

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus