Prieskonių didybė – mitų apsupty

"Gamma" nuotr.

Prieskoniniai augalai yra sudėtinė žmogaus maisto raciono dalis, be jų mūsų maistas taptų beskonis, bekvapis, nekeltų apetito, estetinio pasigėrėjimo. Jau tūkstančius metų prieš mūsų erą jie buvo naudojami maistui gardinti. Naudojami iki šių dienų, tačiau ar visada teisingai? Griauname mitus ir tiksliname tiesas.

Truputis istorijos

Mitas:
Prieskoniai senesni nei ugnis.

Tiesa, pasak archeologinių duomenų, jau prieš 50.000 metų (t.y. dar prieš išrandant ugnį) buvo bandoma pagardinti žalios mėsos skonį prieskoniais.
Mokslininkai rado įrodymų, jog prieskoniai niekada nebuvo dingę iš mūsų gyvenimo. Kalendra buvo vartojama prieš 7000 metų, o senovės graikų atletai būdavo apdovanojami petražolių vainikais.

Mitas:
Prieskonis – mokėjimo valiuta.
Tiesa, Senajame Testamente minimose karalystėse Saboje, Minėjoje, Katabanoje ir Hadroje prieskoniai buvo naudojami kaip mokėjimo valiuta, prilygstanti auksui, sidabrui ir brangakmeniams.
Antikos laikais mokėjimo priemonė buvo vanilės augalas.

Mitas:
Už prieskonių klastojimą buvo baudžiama.

Tiesa, viduramžiais grėsė bausmė už šafrano klastojimą. Kadangi ši vertinga žolelė buvo tris kartus brangesnė už pipirus, ją dažnai klastodavo. 1357 metais Niurnberge atsirado valdiški “šafrano prižiūrėtojai”, vadinamieji maisto produktų kontrolieriai, kurių vienintelis darbas buvo testuoti šafranus.
Beje, už nelegalų muskatų auginimą buvo skiriama mirties bausmė, sugautiems muskatų vagims buvo nukertamos rankos.

Mitas:
Dėl prieskonių virė kovos.

Tiesa, portugalai, anglai ir olandai šimtus metų kovėsi dėl vienvaldystės prieskonių rinkoje. 1499 metų liepos 10 d. į Lisaboną su prieskonius gabenančiais laivais atvyko Vasko de Gama (apiplaukęs Afriką) ir pipirų kaina nukrito 80%. Kai tik jis pasiekė Indijos žemes ir atrado jūros kelią, Venecijos monopolis galutinai žlugo.