• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Moters kelionė į motinystę  2 

Autorius: Psichologė Sigita Valevičienė
2011-07-20 10:40:00

Moters kelionė į motinystę
123rf.com

Kiekviena moteris, prieš tapdama motina, išsirengia į dvasinę kelionę, kad atliktų tam tikras užduotis, išmoktų jai skirtas pamokas, rastų dvasinių lobių, padarytų vertingų įžvalgų ir įgytų gyvenimiškos išminties. Motinystės kelionėje moteris turi išmokti pasitikėti savimi, rasti vidinių išteklių, drąsos, tapti aktyvi ir gebanti aukotis. Visa tai taip panašu į pasakų ir mitų herojų keliones...

Ar prisimenate tą ypatingą jausmą, kuris užplūsta pasinėrus į pasakos pasaulį? Gal šis jausmas užlieja ir dabar, beskaitant pasakas vaikams ar netyčia išgirdus seną istoriją? Pasakos ir mitai mus įtraukia su nepaprasta jėga, juose visada yra paslapties, nežinomybės nuojauta. Mes susitapatiname su herojais ir tai suteikia vertingų įžvalgų, atveria naują gyvenimo suvokimą. Kaip teigia žymus mitų tyrinėtojas Josephas Campbellas, mums, kaip ir tiems pasakų herojams, nusprendus leistis į kelionę, įvyksta svarbus sąmonės pokytis – netenkame pirminio savęs supratimo, prarandame saugumą, paliekame buvusį gyvenimą ir išsiruošiame ieškoti kito savęs.

Moters gyvenime tapimas motina yra vienas iš esminių virsmo momentų. Motinystės kelionė iš tiesų yra tarsi pasakos herojaus kelionė. Taigi, panagrinėjime, ko gali pamokyti pasakos, apie kokius iššūkius jos įspėja ir kokias gaires suteikia norinčiajai tapti mama. 
 
Dvasinis aktyvumas

Kaip pasakų veikėjai tampa herojais? Ne viena pasaka prasideda taip, jog vaikas paliekamas miške, kaip lokio pati ar Joniukas ir Grytutė. Tam, kad grįžtų iš raganos ar lokio trobelės namo su turtais, jiems reikia tapti aktyviems, imtis iniciatyvos, ieškoti išeities. Jei jie liktų pasyvūs, pasaka nesibaigtų „gyveno ilgai ir laimingai“. Šis pasakų momentas mums atskleidžia ir kartu įspėja, kad tik būdami aktyvūs ne tik išoriškai, bet ir vidiniame pasaulyje galime pereiti svarbius savo gyvenimo etapus, sunkias krizes. 

Ar žinojote, kad didesnė dalis moterų po gimdymo patiria liūdesio, padidėjusio nerimo, nevilties jausmus? Kai kurie tyrimai rodo, jog taip jaučiasi beveik 80 proc. jaunų mamų. Apie tai mažai kalbama, o pačios mamos dažniausiai tyliai kenčia. Nuolat girdžiu frazes: „Juk viskas mano gyvenime klostosi gerai ir taip jaustis nėra jokios priežasties, esu kvaila ir silpna.“ O vis dėlto tokie jausmai kyla, išmuša iš vėžių, apsunkina vaikelio auginimą. Dažniausiai mamai net sunku džiaugtis pirmaisiais savo kūdikio pasiekimais. Kokia tokių jausmų priežastis? Teorijų yra įvairių, pradedant hormoniniais pokyčiais moters organizme po gimdymo ir baigiant motinos reakcija į pasikeitusią savo gyvenimo situaciją. Tam įtakos turi ir moters vidinis pasyvumas nėštumo metu. Tenka susidurti su tuo, jog besilaukiančiosios dažnai visą savo dėmesį sutelkia į „fizinį“ pasiruošimą: rūpinasi vaikelio kraiteliu, ieško informacijos apie tai, kaip vyksta gimdymas, kokie pirmieji jo požymiai, kokios galimos ligos, komplikacijos. O dvasinis pasiruošimas tapti motina paliekamas savieigai. Būsimoji mama retai savęs paklausia, ką naujo jai sako besikeičiantis kūnas, kokius jausmus ji patiria, kokių naujų norų, poreikių, idėjų kyla, ko ji bijo, kas ją gąsdina, slopina, trikdo, išmuša iš pusiausvyros. O juk kaip negalima apleisti sodo, jei juo rūpinamės (reikia nuolat žiūrėti, ar netrūksta vandens, trąšų, apsaugoti nuo kenkėjų bei piktžolių), taip svarbu neapleisti ir savo vidinio pasaulio: būtina įvertinti ir puoselėti savo stipriąsias savybes, pamatyti vidinius kenkėjus, įvertinti, ko mums trūksta, ko mes iš tiesų norim.

Jei būsite aktyvi nėštumo metu, jei nepamiršite žvilgterėti į savo vidų, pastebėsite daug naujų dalykų, kuriuos svarbu puoselėti. Tikriausiai pamatysite, koks nuostabus jūsų kūnas, gebantis išauginti kitą gyvybę. Gal tada kils mažiau pagundų jį koreguoti pagal savo įsivaizdavimą ir atsiras galimybė jį išgirsti, pažinti, iš tikrųjų pajausti ir pamilti tokį, koks jis yra. Gal atrasite naujų potyrių, tokių kaip mėgavimasis tyla, lėtumo džiaugsmas. Kaip sode auga ne vien tik vaismedžiai, bet ir piktžolės, taip ir besilaukianti moteris susiduria su savo „raganomis“: vidiniai balsai kelia nerimą ir baimę kuždėdami, kad nesugebėsite būti gera mama, kad neištversite gimdymo, nesusitvarkysite pasikeitusioje situacijoje. Kaip ir pasakų herojams, teks jiems pasipriešinti, įveikti kliūtis. Bet visų pirma turite išdrįsti leistis į kelionę.
 
Kelionės pradžia – išgirstas vidinis šauksmas

Pasakų veikėjai į kelionę dažniausiai yra pakviečiami. Kartais toks kvietimas būna nesąmoningas, pavyzdžiui: herojus į nepažįstamas žemes nukeliauja sekdamas žvėrį, arba Eglė žalčių karalienė pasižada tekėti, neįsisąmonindama to pasekmių. O kartais tai būna sąmoningai pasirinkta kelionė ieškoti lobio, atnešti ugnies, išgelbėti mergelės ar devynių brolių (pasakoje „Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė“). Tam, kad pasaka ar mitas prasidėtų ir herojus patrauktų į kelionę, jis turi pasiduoti tam šauksmui.

Neretai motinystė taip ir prasideda. Moteris pajunta norą tapti mama – tikrasis noras yra ne sugalvojamas, o pajaučiamas. Apsisprendimas nebūna racionalus, tai daugiau širdies balso padiktuotas sprendimas. Kaip teigia J. Campbellas, mūsų sąmonė yra tik antrinis organas ir nors dažnai įsivaizduojame, jog protas padeda valdyti situaciją, iš tiesų taip nėra. Jei remsimės tik protu, neišmoksime klausyti savo širdies.

Išgirsti savo vidaus šauksmą, jo neišsigąsti ir yra pirmoji motinystei besiruošiančios moters užduotis. Leisdamasi į motinystės kelionę, ji turi duoti pasireikšti savo neracionaliajai pusei. Toks vidinis kvietimas pasireiškia fantazijomis ar sapnais apie mažus vaikus. Moteris, jaučianti vidinį šauksmą, negali ramiai praeiti pro mažylius gatvėje. Tikriausiai pastebėjote moterų, kurios, susitikusios savo draugę su vaiku, visą dėmesį sutelkia į mažylį, negalėdamos atitraukti nuo jo akių. Deja, toks vidinis šauksmas ne visada būna išgirstas. Apsisprendimas tapti mama kelia daug nerimo. Dažnai protas „įspėja“, kad nėra pakankamai pinigų, laiko, laukia nebaigti mokslai, įtikinėja, kad nesate tinkama asmenybė būti tobula mama ir panašiai. Kartais ta racionalioji pusė taip įsismarkauja, jog moteris taip ir neišsiruošia į šią savo kelionę, vis ją atidėdama niekada neateinantiems „geresniems laikams“. Svarbu sugebėti išgirsti visus šiuos vidinius balsus ir atsirinkti, ką jūs norite auginti, puoselėti ir saugoti. 
Herojaus kelionė visada yra nepažįstama, nenuspėjama. Ji veda į teritorijas, kuriose niekada nebuvai ir kur laukia užduotys, išbandymai, sunkumai. Jei pasakų veikėjai remtųsi vien logika, daugelis iš jų būtų neįmanomos: Elenytė nerastų savo devynių brolių (juk ne taip paprasta rasti prieš devynerius metus kažkur prapuolusius brolius), trečias brolis kvailelis nesusituoktų su gražuole (juk jis nepastatys skrendančio laivo ir neras, kur nulėkė strėlė). Pasikeisti, atrasti save iš naujo įmanoma tik išdrįsus iškeliauti ir pasiryžus patirti kelionėje sunkumų. Todėl jau pats apsisprendimas tapti mama gali jus padrąsinti: esate stipri ir nebijote susidurti su iššūkiais, nežinomybe, sugebate išgirsti savo vidinį balsą.
 
Mokėjimas aukotis

O dabar grįžkime prie temos apie netikėtai užklumpantį liūdesį kūdikiui gimus. Kas sunkiausia į šį pasaulį atėjus naujam žmogučiui? Kam mažiausiai mamos pasiruošia nėštumo metu? Viena iš sunkiausių užduočių mamai yra išmokti aukotis. Įžengus į motinystę greičiausiai teks paaukoti savo paaugliškas kūno formas, sugebėjimą valdyti laiką, dalį savo laisvalaikio, ramų miegą, atsainų požiūrį į savo savijautą ir vidines būsenas (vaikelis labai jautriai reaguos į kiekvieną jūsų nuotaikos pasikeitimą, jis iš jūsų mokysis, kaip išgyventi įvairius jausmus).

Aukojimasis prasideda jau nėštumo metu – svarbu tai įsisąmoninti ir pamatyti, priimti kaip pamokas, o ne „nemalonumus“. Pirmąsias pamokas suteikia besikeičiantis kūnas: jums sunku rasti patogią padėtį, kūnas darosi sunkesnis, reiklesnis, jums sunkiau judėti, miegoti. Besilaukiančiosios psichika taip pat lėtėja, tarsi skatindama atsisakyti veiklios moters įvaizdžio. Atsiranda nemažai „tuščio“ laiko, kurį reikia išmokti užpildyti ramiu buvimu (tokio buvimo labai daug bus susilaukus vaikelio). Tenka kažkiek paaukoti ir savęs, kaip viliojančios moters, ir daugiau vietos savyje skirti moteriai motinai.

Aukoti – tai ne tik atiduoti kažką, kas tau priklauso, bet ir gebėti suvokti šio veiksmo prasmingumą. Be to, aukojimasis yra svarbi savarankiškumo sąlyga. Kaip teigia psichoterapeutė G.Gudaitė, jei moteris neišmoksta aukotis ir atsiskirti nuo tėvų (autoritetų), ji įstringa šiame vystymosi etape ir jaučia didesnę skausmo, praradimo, kartu ir nežinomybės baimę. Baisu aukotis, baisu atsiverti, baisu patekti į situacijas, kurių negali kontroliuoti. Neretai išryškėja ir didelis poreikis kontroliuoti kitą. Moteris patiria daug nerimo ir sumaišties, bandydama kontroliuoti tai, ko neįmanoma, pavyzdžiui, savo kūną nėštumo metu, gimdymo eigą, vaikelio poreikius. Ji nebemoka klausyti savęs, jaučiasi nevykėlė (kad nepavyksta taip, kaip ji planavo) ir pervargusi (nes siekdama kontrolės nuolatos įdeda labai daug bevaisių pastangų).

Taigi, auka leidžia peržengti savo ribas, atsisakyti seno įvaizdžio, sulaužyti nusistovėjusias normas ir sudaro sąlygas kūrybai. Juk tam, kad kažkas gimtų, kas nors turi mirti. Toks yra ir fizinio pasaulio ratas, ir dvasinio pasaulio fenomenas. O atsinaujinti herojus mokosi atlikdamas jam skirtas užduotis.
 
Apsivalymas ir gyvybės vanduo

Aukojimasis vyksta kartu su vidiniu apsivalymu. Pagrindiniam pasakos herojui paprastai tenka atlikti užduotis, kurias dažniausiai užduoda raganos, slibinai, meškos (pavyzdžiui, pasakose „Eglė žalčių karalienė“, „Meškos trobelė“, „Lokio pati“). Pasakos veikėjams tenka įminti mįslę, sutvarkyti namus, išvirti valgyti, atrinkti kruopas, sudėvėti klumpes...  Tokios užduotys, kaip rūbų skalbimas ar vandens atnešimas, taip pat dažnai pasitaikantys pasakų motyvai (pasakos „Vasilisa“, „Gyvybės vanduo“).

Ne viena besilaukianti moteris yra pastebėjusi, jog nėštumo metu atsiranda stiprus noras tvarkytis. Atrodo, turėtų tik sėdėti užkėlusi kojas ir ilsėtis bei kitus varinėti, bet ne, šioji sukasi, šluoja, visus kampus aptvarko. Kartais toks elgesys vadinamas „lizdo sukimo“ sindromu. Moteris tuo metu ne tik tvarkosi, bet ir pasineria į savitą meditaciją. Jos sieloje vyksta apsivalymas: ji permąsto svarbius gyvenimo dalykus, mintyse kalbasi su reikšmingais žmonėmis, pasako jiems tai, ką norėjo ir ko neišdrįso pasakyti, peržiūri svarbius įvykius. Kai moteris plauna ir skalbia, jos viduje taip pat kažkas keičiasi, ji lyg atsinaujina, apsivalo. Fizinis veiksmas atsikartoja ir vidiniame pasaulyje. Psichoterapeutė C. P. Estes teigia: „Skalbimas – tai vienas iš amžinųjų apsivalymo ritualų. <...> Atnaujinama, atgaivinama vandeniu, tada iš naujo atrandama tai, kas mums iš tiesų atrodo teisinga bei šventa ir svarbu.“

Pasakos veikėjai, gavę užduotį išskalbti ar išvalyti, mums perduoda žinią, jog kelionėje svarbu išmokti atsinaujinti. Moteris, tapdama motina, keičiasi. Tam, kad pasikeistų, ji turi leisti „numirti“ seniems, „nusidėvėjusiems“ dalykams. Kai kurioms moterims reikia leisti numirti vidinei paauglei, kurios vaizdas susijęs su kūno įvaizdžiu ir kuri save suvokia vadovaudamasi kitų požiūriu; kitoms – atsiskirti nuo autoritetų (kai nusprendžiate gyventi savo, o ne mamos, tėčio, mokytojo ar kitų „didelių ir svarbių“ žmonių padiktuotą gyvenimą); dar kitoms – tai leidimas socialiai aktyviai moteriai atsitraukti ir užleisti vietą namų židinio sergėtojai bei motinai.

Dar viena užduotis motinystės keliu keliaujančiai moteriai – tai atnešti vandens, atrasti gyvybės šaltinį. Tokia užduotis simbolizuoja tai, jog moteriai labai svarbu neprarasti ryšio su savo giliausiais dvasios klodais, kuriuose glūdi jos energija, jėgos, kūrybinis potencialas.
Kaip atrasti tą vidinį šaltinį? Visų pirma reikia ne tik stebėti aplink vykstantį gyvenimą, bet ir nepamiršti žvilgterėti į savo vidų. Paklauskite savęs, kaip jūs jaučiatės, kas su jumis vyksta, ko norite, ko ilgitės. Jei būsite kantri ir atidi, pamatysite, kur yra jūsų galių šaltinis.  Nėštumo metu moteriai dažnai kyla visokių keistų ir netikėtų norų: ji staiga užsimano pagaminti kokį nors eksperimentinį patiekalą, pradėti megzti, austi, tapyti, lipdyti, siuvinėti, keisti namus, auginti gėles, rašyti, skaityti. Ar moteris sugeba šiuos vidinius impulsus pajusti, juos įvertinti, įgyvendinti ir taip atrasti savyje gyvybę? O gal ji patiki vidiniais kenkėjais, kartojančiais, kad tai kvaila, kad vis vien nieko neišeis, kad tai neekonomiška, užima daug laiko, energijos ir yra nepraktiška? Tokiu atveju vidinis šaltinis pasislepia giliai „po žeme“ ir moteris atsiduria dvasinėje dykumoje. Ji nebežino, kaip atsigauti po varginančios dienos, neišmano, kaip kūrybingai išspręsti problemas, neranda vidinės išminties, yra pasimetusi, nenuosekli, nekantri ir pervargusi. Kuo geriau mama sugeba pasisemti vidinės energijos ir jėgų ir žino, kur jos gyvybės šaltinis, tuo ji brandesnė.
 
Sugrįžimas

Pasakų ir mitų veikėjai po ilgų kelionių grįžta namo. Tačiau jie nebe tokie, kokie iškeliavo: parsineša iš kelionės kokį nors eliksyrą, lobį, kelionės metu susituokia su savo mylimuoju, įgyja ypatingų žinių. Dažniausiai toks herojus įgauna vidinės pusiausvyros, suderinęs vidinį ir išorinį pasaulį tampa patenkintas ir laimingas. Anot J. Campbello, galutinis herojaus grįžimas reiškia tai, jog jis įveikė mirties baimę ir taip atrado laisvę, jis sugeba gyventi dabartyje, nesibaimindamas ateities ir nesigailėdamas praeities.

Motinystė – tik vienas moters tapsmo etapų. Intensyvus jos periodas pasibaigia, vaikai užauga ir moteris dažniausiai grįžta į socialinį pasaulį. Tačiau iš šios kelionės grįžta pasikeitusi. Jei moteris tapdama mama išmoks stebėti save, ji bus jautresnė savo ir kitų dvasiniam pasauliui, jausmams, pojūčiams, vertins gamtos dėsnius, puoselės gyvybę, meilę, augimą. Atradusi savo motiniškąją pusę, moteris geba atpažinti vidinius kenkėjus, slopinančius kūrybinį potencialą, norus, impulsus, gyvybingumą, džiaugsmą. Ji žino, kam laikas gyventi, o kam leisti numirti. Ji nebijo ir aukojasi taip, kad pati tampa turtingesnė. Ji moka atsinaujinti ir atsigauti, įpūsti gyvybės, atrasti mažus norų, poreikių, idėjų daigelius ir juos užauginti. Tokia moteris turi tą gyvenimo eliksyrą, kurio kiekvienas ieško.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
Charlessoata
2017-05-30 03:52:29
wh0cd351156 Cialis buy acomplia rimonabant Buy Rimonabant
Hm
2011-08-09 15:42:52
Absurdas cia kazkoks. sieti pasakas su motinyste? Gal zoles rukes, kad kazka bendro ten randat?